Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ar literatas yra „žiedas – disidentas“ provincijos žvyrkeliuose?

Šviesiam kelmiškės poetės Reginos Biržinytės (1949-1996) atminimui

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Poezijoj – kaip ekstremalų sporte,

Mirtis palaimins šlovei.

                                                     „Forte!“

„Mus dažnai vadina prarastąja karta. Bet ką gi mes praradome? Audringai aistringą jaunystę, kai už kiekvieną drąsesnį žodį ar darbą grėsė nemalonumai, beprotnamis, kalėjimas, ir dėl to tik dar labiau norėjosi daryti tai, kas draudžiama? Beatodairišką meilę, kaip gali mylėti tik jauni, be kompromisų tikintys savo žvaigždės šviesa? Dvasinį alkį gėrio ir prasmingos būties? Šito niekas negalėjo iš mūsų atimti, ir ne veltui ryškiausi talentai iškyla tada, kai, rodos, jiems tarpti nėra nė menkiausių prielaidų…“

Lieku čionai su saule ir su vėju

Ligita TROFIMOVIENĖ,

Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės
mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

Troškūnų K.Inčiūros mokyklos mokytojos, renginio organizatorės ir dalyvės Arūno GIRAIČIO nuotrauka

Šiemet minime iš Anykščių krašto kilusio Kazio Inčiūros gimimo šimtmetį. K.Inčiūra – įvairiais talentais apdovanota asmenybė: poetas, dramaturgas, aktorius ir skaitovas, vienas pirmųjų Radiofono Kaune ir Vilniuje diktorių. Rašė ir prozą, vertė, buvo aktyvus literatūrinių vakarų dalyvis. Visi pažinoję jį tvirtina, kad pasižymėjo ypatinga inteligencija, buvo taktiškas, jautrus, visada geros nuotaikos ir giedro veido – spinduliavo aukštą kultūrą ir dvasingumą. Nepaprastai prisirišęs prie tėviškės, mylėjęs artimuosius, o motiną – amžina, nemaria meile, poezijoje ir gyvenime ieškojęs gėrio ir grožio, tą skatinęs daryti ir kitus.

Tolstančio švyturio šviesoj

Marija MACIJAUSKIENĖ

Rašytojas Kazys Jankauskas

Rodos, tiek daug apie rašytoją Kazį Jankauską žinau, tiek daug kartų apie jį rašiau, tiek daug bendravome, o kai reikia jubiliejinį (lapkričio 24 dieną suėjo 100 metų nuo K.Jankausko gimimo) straipsnį rašyti, ieškai to skaitytojams mažiau žinomo bruožo, to jo hamsuniško charakterio, tiek darbuose, tiek kasdieniniam bendravime. Mano prisiminimuose K.Jankauskas vientisas ir savo poelgiais, ir rašytiniu žodžiu.

Kai prieškariu su tėvais gyvenau Linksmučiuose (ten buvo Pakruojo miškų urėdija, kurios vadovas buvo mano tėvas Petras Žakavičius), žinojau, kad miestelyje gyvena vienas žinomas rašytojas Mykolas Dagilėlis-Šeižys, kuris buvo ne tik mano mokytojas, bet ir jo eilėraščių būdavo elementoriuje.