Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lieku čionai su saule ir su vėju

Ligita TROFIMOVIENĖ,

Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės
mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

Troškūnų K.Inčiūros mokyklos mokytojos, renginio organizatorės ir dalyvės Arūno GIRAIČIO nuotrauka

Šiemet minime iš Anykščių krašto kilusio Kazio Inčiūros gimimo šimtmetį. K.Inčiūra – įvairiais talentais apdovanota asmenybė: poetas, dramaturgas, aktorius ir skaitovas, vienas pirmųjų Radiofono Kaune ir Vilniuje diktorių. Rašė ir prozą, vertė, buvo aktyvus literatūrinių vakarų dalyvis. Visi pažinoję jį tvirtina, kad pasižymėjo ypatinga inteligencija, buvo taktiškas, jautrus, visada geros nuotaikos ir giedro veido – spinduliavo aukštą kultūrą ir dvasingumą. Nepaprastai prisirišęs prie tėviškės, mylėjęs artimuosius, o motiną – amžina, nemaria meile, poezijoje ir gyvenime ieškojęs gėrio ir grožio, tą skatinęs daryti ir kitus.

Be tautosakos, meilės tėviškei, jos gamtai ir žmonėms alsuojančios K.Inčiūros neoromantinės poezijos, verta paminėti ir kitus šio autoriaus kūrinius. Tai pjesė,,Vincas Kudirka“ (nuo 1934 metų iš rankraščių su didžiuliu pasisekimu vaidinta Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių teatruose, vėliau, komunistų valdžiai susirūpinus dėl didelio Lietuvos patriotizmo pjesėje, ją vaidinti uždraudžiama, režisieriai ir aktoriai tardomi saugumo, o 1944-aisiais visas pjesės tiražas sunaikinamas, išgelbėta tik keletas egzempliorių), pasaka– drama ,,Gulbės giesmė“ (intelektualai ir joje įžvelgė simbolinės priespaudos ir laisvės dvikovą), kurios premjeros pamatyti rašytojas nespėjo (drama pastatyta po rašytojo mirties, 1975 m., režisierė – šviesaus atminimo K.Kymantaitė). 1936 – 1945 metais parašė ir tris eiliuotas pasakas vaikams.

1951-aisiais pavadintas ,,tyleniu“, nepatinka tuometei valdžiai ir darbas Vilniaus Radiofone (K.Inčiūra karo metais turėjo skaityti ir vokiečių užsakytus tekstus), atrandami ir antisovietiniai eilėraščiai, kuriuos jaunesnis draugas poetas Vladas Jonas Gurnevičius (500 lapų mašinraštį) paslėpė savo tėviškėje (Ramaškonių kaime, Varanavo vls., Lydos apskr.) ir išsaugojo. K.Inčiūra saugumo nuteisiamas 25 metams lagerio. Kalėjo Sverdlovsko srities, Tavdos lageryje iki 1956-ųjų. Tremtyje ant popieriaus skiaučių gimsta ,,Nelaisvės psalmės“, ,,Motulės staklės“ bei eilėraščiai, 1996 metais nepatekę į rinktinę ,,Akmenys verkia“.

Toli paliko tėviškės ugnelė

Ir kūdikio sapnai, ir artimi veidai,

Ir šimtas saulių, švietusių kadais,

kur laimės pėdsakus, širdie, radai.

Čionai klampojam alkani, sušalę, -

kada sugrįžti leisi, Visagali,

kur plazda židinio rami ugnelė,

kur kūdikystės nuostabia šviesa

nušvinta kertės ir buitis visa!?

O nepalik po svetimuoju dangumi: -
sušaldys širdį vėjai siausdami –

paimk ją gyvą, kol vienodai plasta,

leisk man sugrįžt gimtojon žemėn,

su protėviais ilsėtis – Amen!

                         („Šaltieji vėjai“)

Tremties poezijoje K.Inčiūra kreipiasi į Visagalį, ieškodamas paramos ir užuovėjos.Turėdamas viltį sugrįžti į tėviškę, ją poetizuoja kaip laimės, pasakų šalį. Atgyja tautosakos motyvai, kuriamos gražiausios lopšinės, žodynas gausus deminutyvų (,,tėvynės obelėlė“, ,,beržynėlio tyluma“, ,,galvužė apšarmojus nelaisvėje pasens“, ,,už kalnelių (...) šiąnakt laisvę saugosiu“). Maldoje nuskaidrėja mintys, atsiranda ramybė, gimsta Viltis:

Lieku čionai – su saule ir su vėju,

ir tas dangus toks žydras – be ribų.

Pakankamai čia vietos ir mažiems,

ir dideliems

po tėviškės sunkių ir nuostabių darbų.

Lieku čionai – su saule ir su vėju,

pavasarėjančiu drungnu lietum.

Juntu: laisva diena ir laisvė jau artėja,

ir iš erdvių šviesa besaikiai krinta

mum.

                                    („Miręs paukštelis“)

Grįžęs iš tremties (paleidžiamas po penkerių metų rašytojo anykštėno A.Vienuolio – Žukausko rūpesčiu), atsideda vien literatūrai. Parašo draminę poemą ,,Mūšis prie Nemuno“ – prisitaikymo naujai valdžiai kūrinį, pjesę ,,Žemaitė“, su didžiuliu pasisekimu nuo 1964 metų statytą Kauno dramos teatre (režisierius H. Vancevičius), eiliuotą pasaką – pjesę jaunimui ,,Eglė – žalčių karalienė“ (vaidinta Šiaulių dramos teatre). Vėl priimamas į Rašytojų sąjungą, aktyviai dalyvauja literatūros vakaruose, skaito savo ir kitų autorių kūrinius. Dirba daug, tačiau tuo metu neišeina nė viena poezijos knyga.

Po rašytojo mirties poeto Eugenijaus Matuzevičiaus rūpesčiu išeina K.Inčiūros kūrybos tritomis (1979-1985 m.): „Stirnų šaltinis“ (poezija ir eiliuotos pasakos vaikams), „Beržai už sodo“ (proza ir atsiminimai), ,,Gulbės giesmė“ (dramos); 1985 metais „Vyturio“ leidykla išleidžia eiliuotų pasakų knygelę ,,Eglės žiedas“. 1996-aisiais išeina tremtyje bei šiek tiek anksčiau Lietuvoje sukurti lyrikos kūriniai - rinktinė ,,Akmenys verkia“, vieną kitą leidinuką nedideliais tiražais yra išleidusios mažos leidyklos - „Trupiniai nuo Viešpaties skobnių“, „Nelaisvės psalmės“, ,,Meilės posmai“, ,,Kūčių kelionė“.

Gaila, kad rašytojo 100 – ojo jubiliejaus proga neišleista pjesė ,,Vincas Kudirka“ bei tokia skambi, romantiška poeto lyrika. 100-osios Kazio Inčiūros gimimo metinės skatina iš naujo mąstyti, kalbėti apie šį gyvenimą scenai ir literatūrai paskyrusį žmogų.

Troškūnų vidurinei mokyklai Kazio Inčiūros vardas suteiktas 1999 metais. Literatūrinės tradicijos joje puoselėjamos seniai, be to, čia lankydavosi ir K.Inčiūra. Skaitydavo savo ir kitų autorių kūrybą, o jauniesiems literatams nepagailėdavo patarimų. Mėgdavo mokykloje svečiuotis ir per abiturientų išleistuves.

Mokyklos bibliotekoje surengta paroda, atspindinti K.Inčiūros gyvenimą ir veiklą (bibliotekininkė Gendra Šibirkštienė). Neseniai moksleiviai dalyvavo mokyklos bibliotekoje vykusioje poezijos ir muzikos popietėje ,,Čia tu augai, čia gimei“, jau pasodinta medžių kompozicija ir ta proga atlikta poetinė kompozicija ,,Po medžiu, po baltuoju, sustokim“, poeto tėviškėje taip pat turėtų prigyti ąžuolėlis, taip rūpestingai mokytojų pasodintas per jų profesinę šventę kartu su K. Inčiūros muziejaus Vidugiriuose šeimininke Irena Uzdriene. O kur dar gražiausių K.Inčiūros eilėraščių mokymasis, piešinių, dailyraščio konkursai, dainų kūrimas ir repeticijos, mokyklos himno kartojimas. Jaunieji inčiūriečiai, mėgstantys rašyti, ruošėsi kūrybiniams konkursams, rašė darbus – analizes ir interpretacijas iš K.Inčiūros kūrybos, o geriausios mokyklos skaitovės K.Inčiūros ir kitų poetų kūrinius skaitė lapkričio mėnesį Kaune, Maironio muziejuje, vykusiame respublikiniame jaunųjų skaitovų konkurse. Jau dalyvauta K.Inčiūros minėjimuose Vidugiriuose, Anykščiuose ir Vilniuje, be to, Troškūnų parapijos žmonės galėjo išgirsti gražiausias poeto eiles Troškūnų Švč.Trejybės bažnyčioje.

Aplankytas poeto kapas Vilniuje, ta proga nuvykta į spektaklį Panevėžyje, vestos literatūros pamokos, važiuota į poeto tėviškę Vidugiriuose...

Nors mokykloje vyksta remontas, laikinai neturime salės, o padarėme daugiau, nei buvome numatę: bendromis pastangomis ir su kūrybine ugnele beveik du mėnesius minėjome K.Inčiūros 100 – ąjį gimtadienį.

Spalio pabaigos vėloką vakarą K. Inčiūros minėti vėl susirinkome į tėviškę, į Troškūnus.

Niekur neišeisi, niekur iš laukų tų,

Kur dangus toks melsvas, kaip

melsvi linai.

Nors svetur ir auksu grįsti miestai būtų,

Be tėvynės dūmų trokši tu tenai.

Tai K.Inčiūros eilėraščio ,,Tėviškei“ posmas, iš kurio pasiskolinome žodžius savo renginio pavadinimui: ,,Niekur neišeisi iš laukų tų...“. Minėjimas vyko kiek neįprastoje, užtat dvasingoje erdvėje - Troškūnų bažnyčios požemiuose. Čia kadaise vaikščiojo K.Inčiūros baladės ,,Troškūnų vienuolis“ herojus vienuolis bernardinas, čia prieškaryje rinkdavosi Troškūnų pavasarininkai. Daugybė arkų, didikų menes primenantys šviestuvai ir iš jaudulio spinduliuojantys vaikai tarsi kvietė užeiti vidun – žengti pro tas bažnyčios rūsio duris, kopti nepatogiais laiptais žemyn ir išvysti jaukią renesansinę aplinką, kurią puošė dar nenubirusių klevo lapų šakos ir senovinė knyginė su K.Inčiūros portretu, jo knygomis, ąsotėliais.

Renginį vedė mokytoja Ligita Trofimovienė, programos meninę dalį parengti padėjo teatro mokytoja Jolanta Pupkienė.

Šventė pradėta K.Inčiūros žodžiais kviečiant simbolinę Motiną (jai K.Inčiūra savo širdyje ir kūryboje skyrė nepaprastai daug vietos), kuri atėjo iš salės gilumos nuometuota ir atsinešė rankšluostį – vaiko palydėjimą į gyvenimo kelią. Padainavusi lopšinę, rankšluosčiu tarsi nugrindė tiltą nuo šiapus į anapus ir pašaukė K Inčiūros dvasią, kuri tą vakarą užbūrė ir dalyvius, ir žiūrovus.

Vakaro metu buvo prisimintas poeto biografijos ir kūrybos kelias, nepamiršta tremtis, sovietmetis, pasakota, kaip nelengva buvo aktoriui ir rašytojui kurti ,,prisitaikymo“ literatūrą, kaip jį palaikydavo artimieji. Mažėja, bet dar yra žmonių, artimai pažinojusių K.Inčiūrą. Todėl tą vakarą labai laukėme ilgametės Troškūnų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Onos Bartulytės, dabar gyvenančios Panevėžio rajone, kad pasidalytų su mumis įspūdžiais iš tų laikų, kai dirbo mokykloje, o poetas atvykdavo pas jaunuosius literatus. Mokytoja ugdė ne vieną troškūniečių kartą, o K.Inčiūrą atsiminė kaip žmogų, tvirtai savo šaknis įleidusį tėviškėn, mylėjusį žmones, buvusį paprastą, nuoširdų, atvirą, mokėjusį bendrauti, ir, be abejo, dideliais talentais apdovanotą žmogų. Mokytoja pabrėžė, kad ypač mums turėtų būti brangios eilės, kuriose minimos troškūniečiams pažįstamos vietos, girių ir upelių pavadinimai: Juostinas, Malmaža, Vidugiriai, Viešintos...

O žaliasis eglynėli,

Tavo prieglobstyje vėlei

Nardau, linksminuos, sukuos –

Tėviškės laukuos.

Čia išvaikščiota takai,

Čia išlandžiota tie krūmai,

Kvepia čia eglyno dūmai...

Bulvės kepta štai čionai,

Merkta linmarkon linai.

Iš ąsočio vieno gerta

Rugiapjūtės kaitroje.

Atsisveikinta prie vartų

Su mieliausiąja – su ja.(...)

Šiomis ir dar viena už kitą skaidresnėmis K.Inčiūros posmų eilutėmis prabilo jaunosios Troškūnų skaitovės. Savitai skambėjo eilės apie tylą, veržlumą, nerimą, obelų žydėjimą; ekspresyviai perskaitytas eilėraštis teatro tema ( K.Inčiūra tokių sukūręs nemažai) bei tremtyje sukurtų ,,Nelaisvės psalmių“ ištrauka. O poeziją papildė dainos pagal K.Inčiūros žodžius, kurioms melodiją sukūrė muzikos mokytoja Janina Čerkauskienė. Požemių skliautai tarsi gaudė nuo melodijos, žodžių ir atlikėjų nuoširdumo...

K.Inčiūros meilė tėviškei, motinai – ištikima. Tai buvo žmogus, kuris mylėjo gimtinę kaip retai kas. Ir gimines, artimuosius be galo mylėjo. Tėviškėje mėgdavo ilsėtis, mintimis jis visad būdavo čia, čia net ir bičiulių, draugų parsiveždavo. ,,Lankykit, vaikai, tėviškę, – sakydavo poetas. – Kuo dažniau joje pabūkite“. Tad nenuostabu, kad iš plačios ir šviesios Inčiūrų giminės į kiekvieną renginį suvažiuoja nemažas būrelis atstovų. Poeto dukterėčia troškūnietė Alfonsa Saulienė pasidalijo prisiminimais iš Panevėžio laikų, papasakojo, kaip išgyveno dėdės tremtį, kaip norėjo jam pagelbėti. Utenoje gyvenanti Aldona Inčiūraitė–Samuolienė paskaitė K.Inčiūros užrašytą kupiškėnų šnekta liaudies sukurtą eilėraštį ,,Kačerga korkė“, kurį poetas mėgdavo deklamuoti scenoje. Giminaitė džiaugėsi, kad K.Inčiūros jubiliejaus minėjimai, nuvilniję per visą Lietuvą, buvo šilti, kad nepamirštas jo vardas ir darbai. Renginyje dalyvavo ir muziejaus Vidugiriuose šeimininkė Irena Uzdrienė, tiek daug prisidėjusi prie K.Inčiūros vardo išsaugojimo, visada maloniai, su naminiais sausainiais ar kaimiška duonele sutinkanti muziejaus lankytojus, o išlydinti su K.Inčiūros posmais. Sulaukėme ir poeto giminių iš Kupiškio.Visi kalbėjusieji (o padėkų ir šilto žodžio nepagailėjo nė vienas) džiaugėsi ir dėkojo Troškūnų mokyklai už poeto vardo saugojimą.

Dešimties vienuoliktokių kompozicija - K.Inčiūros posmai apie medžius – priminė mūsų mokinių (su biologijos mokytoja Rasa Gaidiene) jo garbei pasodintą medžių kompoziciją šalia mokyklos, mokytojų pasodintą ąžuolėlį poeto tėviškėje. Poetinę kompoziciją papildė mokytojos V.Rugienienės atliktas romansas akordeonu ir tos pačios mokytojos paruoštos dvi šokėjų poros, pašokusios valsą.

Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio memorialinio muziejaus direktorius A.Verbickas prisiminė metus, praleistus dirbant Troškūnuose ir vykusias panašias šventes, o Anykščių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius R.Kutka mūsų mokyklai padovanojo knygų ,,Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą“, neseniai išleistų tos pačios bibliotekos.

Už renginį dėkojo ir su mokykla palaikanti ryšius Vašuokėnų bendruomenės pirmininkė Julija Krasauskaitė. Šventę baigėme mokyklos himnu ,,Nepamirški, keleivi, lazdos“ (žodžiai K.Inčiūros), ir simbolinė Motina (mokytoja Violeta Juciuvienė) išsinešė rankšluostį – gyvenimo kelią.

Mes, Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, dar ilgai gyvensime nutvieksti inčiūriškos šviesos, pakylėti dvasiniam skrydžiui ir prasmingiems darbams. Gražiausi poeto posmai apie tėviškę tampa mums tikru dvasinių vertybių orientyru:

Veltui tavo mintys į svetur keliauja

Žemė, nors šviesiausia, bus visur tamsi.

Čia brangiau už auksą juodos žemės sauja,

Nes kiekvienoj dulkėj čia tu pats esi.

                                            („Tėviškė“)

Neseniai K.Inčiūros 100 – mečiui skirtas renginys įvyko ir Vilniuje, jį organizavo anykštėnų sambūris, švenčiantis penkerių metų jubiliejų. Kartu su rašytoju anykštėnu Rimantu Vanagu ir Anykščių viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Audrone Berezauskiene į minėjimą vyko ir Troškūnų jaunieji inčiūriečiai. Renginyje buvo pristatyta knyga ,,Prisiminimai apie Kazį Inčiūrą (parengė Audronė Berezauskienė), kalbėjo poetas A.Paulavičius, artimai pažinojęs K.Inčiūrą. Troškūnų jaunieji inčiūriečiai ir mokytojos parodė meninę programą (vadovė – mokytoja Ligita Trofimovienė). Taigi inčiūriškieji darbai tęsiasi...

© 2006 „XXI amžius“