|
Kai švito nepriklausomybės aušra...
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Tai įvyko prieš penkiolika šešiolika metų. Laiko tarpas nėra didelis. Atmintyje dar užsilikę tų dienų prisiminimai vis iškyla įvairiomis progomis. Tačiau dalis dabartinių moksleivių tuomet nebuvo gimę, kai kurie buvo visai maži. Jiems 1991-ųjų sausis-rugsėjis jau yra istorija, perskaityta mokykliniuose vadovėliuose, papasakota tėvų, senelių ir mokytojų, tų dienų liudininkų. Todėl lapkričio 24-ąją Vilniuje, LR Seimo rūmuose, vykusi konferencija 1991-ųjų sausis-rugsėjis: nuo SSRS agresijos iki tarptautinio pripažinimo, organizuota Signatarų klubo, turėjo ne tą patį klausytoją. Vieni prisiminė, kiti apie įvykius sužinojo iš to meto veikėjų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, skaičiusių pranešimus: Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio (pranešimą perskaitė Angonita Rupšytė), to paties Seimo pirmininko pavaduotojų prof. Bronislovo Kuzmicko, Česlovo Stankevičiaus, Užsienio reikalų komisijos pirmininko Emanuelio Zingerio, pirmojo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Artūro Paulausko, Nuolatinės atstovybės Maskvoje atstovo Egidijaus Bičkausko ir kt.
Ne visi norintys moksleiviai galėjo patekti į konferenciją. Istorijos mokytojai skelbė konkursą. Į Vilnių atvažiavo atstovai iš 36 Lietuvos mokyklų. Iš tiesų atvažiavo tie, kurie norėjo iš pirmų lūpų sužinoti tai, kas mūsų tėvynėje vyko prieš penkiolika metų. Jokio šurmulio, jokių replikų... Visose trijose konferencijos sesijose buvo pastebimas susikaupimas ir darna.
Artėjant Sausio 13-osios penkioliktosioms metinėms ir mums būtų neprošal prisiminti, kaip ėjome į šią dieną, nors dabar jaučiamės išoriškai saugūs, lygiateisiai Europos Sąjungos ir NATO nariai.
Sovietų Sąjunga, melo ir prievartos imperija, palaipsniui išsikvėpė: ekonomika pasiekė kritinę būklę, vis daugiau žmonių perprato melą. Be to, vis daugiau sklido anekdotų, vienas už kitą šmaikštesnių ir taiklesnių, pašiepiančių tuomet visagalę komunistų partiją ir jos vadovus. Kiekvienas šios partijos suvažiavimų šūkis sukeldavo ne tik žmonių pasipiktinimą, bet ir sarkastišką juoką. Tokiomis sąlygomis buvo paskelbta Michailo Gorbačiovo perestroika, turėjusi tikslą šiek tiek atpalaiduoti asmeninę iniciatyvą lipant iš ekonominės duobės. Net buvo numatyta respublikoms suteikti šiek tiek daugiau laisvių, net teritorinę autonomiją suvereniteto SSRS sudėtyje.
Lietuvių tautoje niekada nebuvo užgesęs laisvės troškimas: šaukėsi teisingumo partizanų pralietas kraujas, lageriuose nukankintų žmonių priešmirtinės aimanos, Sibiro platybėse dūlantys išmėtytų tremtinių kaulai... Na, ir vėlesnio pasyvaus pasipriešinimo aukos, atsidūrusios už grotų... Tuo galima paaiškinti, kad Lietuva pirmoji iš pavergtų tautų per savo demokratiškai išrinktus atstovus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. kovo 11 d. Aktu atkūrė nepriklausomybę ir SSRS prezidentui M.Gorbačiovui oficialiai pasiūlė pradėti derybas dėl sureguliavimo visų klausimų, susijusių su įvykusiu nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymu. SSRS valdžia patyrė šoką. Praėjus vos mėnesiui po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, Lietuva gavo SSRS prezidento M.Gorbačiovo ir ministro pirmininko N.Ryžkovo pasirašytą ultimatumą atkurti padėtį iki 1990 m. kovo 10 d.. Dabar mes nuoširdžiai dėkojame Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui ir jo komandai, kad ultimatumas nebuvo priimtas. Priešingu atveju šiandien nebūtume tuo, kuo esame.
SSRS balandžio 18-ąją pradėjo vykdyti ekonominę blokadą prieš Lietuvą. Prasidėjo ilgokai užsitęsęs Dovydo ir Galijoto žaidimas, kurį laimėjo mažasis Dovydukas prie Baltijos jūros prigludusi Lietuva, svetimos brutalios jėgos okupuota beveik pusę amžiaus. Kas lėmė mūsų pergalę?
Užsienio šalys buvo susižavėjusios SSRS prezidento M.Gorbačiovo paskelbta perestroika. Jos vylėsi, jog tokiu keliu einant galima sulaukti demokratinių procesų, nenorėjo, kad kas pakenktų M.Gorbačiovuui. Joms atrodė, kad mūsų Kovo 11-osios Aktas yra per ankstyvas. Netenka stebėtis Prancūzijos prezidento Fransua Miterano ir Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio balandžio 26 dienos laišku, adresuotu Lietuvos vadovui V.Landsbergiui. Laiške rekomenduojama tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį. Oficialiai užsienio šalių vadovai mus dar kartą paliko vienui vienus.
Lietuvos institucijos įvairiais būdais darė viską, kad apsigintų nuo naujos agresijos. Balandžio pabaigoje tuometis Kauno kunigų seminarijos rektorius Sigitas Tamkevičius (dabar arkivyskupas) ir kun. Alfonsas Svarinskas (dabar monsinjoras) parašė laišką popiežiui Jonui Pauliui II, kuriame papasakojo apie tragiškas ekonominės blokados pasekmes ir paprašė šiomis tragiškomis mūsų tautai valandomis Jūsų ir visos Dievo tautos maldos už Lietuvą. Atsakymas, pasirašytas monsinjoro Sepės, džiugino: Jūsų reikalus, rūpesčius ir viltis, ypač kiek tai susiję su Jūsų gimtuoju kraštu, jis (Popiežius) prisimena savo maldoje.
Neišvengiamai artėjo 1991-ųjų sausio tragiškieji įvykiai, pakeitę pasaulio opiniją Lietuvos atžvilgiu. Tuoj pat po vidurnakčio, prasidėjus sausio 13-ajai, sovietiniai tankai ėmė supti televizijos bokštą. Apie dvi valandas sovietų kariškiai, šarvuočiai ir tankai siautėjo beginklių žmonių minioje. Tą naktį žuvo 14 beginklių žmonių, daugiau nei 500 buvo sužeisti. Įsimintina to tragiško ryto Vyriausybės informacija tautai: Lietuvos Vyriausybė nenutraukia savo veiklos aktyvios SSRS ginkluotųjų pajėgų okupacijos sąlygomis. Reikėjo nekaltų žmonių pralieto kraujo, kad šį kreipimąsi išgirstų pasaulis. Norvegijos vyriausybė kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). Lenkijos vyriausybė pareiškė solidarumą su nepriklausomos Lietuvos žmonėmis ir pasmerkė SSRS veiksmus mūsų šalyje. Maskvoje, Kijeve ir Rygoje įvyko demokratinių jėgų organizuoti mitingai, remiantys mūsų nepriklausomybę. Į Lietuvą iš viso pasaulio visomis transporto priemonėmis skubėjo užsienio žurnalistai. Lietuvių informacijos centro, įsikūrusio Niujorke, vadovės Gintės Damušytės telefonai visą laiką buvo užimti, pasaulis domėjosi, kas vyksta mūsų tėvynėje. Centras dirbo visą parą. Jo darbuotojai buvo kviečiami kalbėti užsienio televizijos ir radijo laidose, t.y. komentuoti Lietuvos įvykius. Stengėmės užimti pozicijas, kurios atspindėjo ne tik asmeninę nuomonę ar požiūrį, bet ir tautos nuotaikas, sakė G.Damušytė.
Sausio 20-ąją į Vilnių atvyko Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hanibalsonas. Pradėti aptarinėti diplomatinių santykių užmezgimo klausimai. Islandija pirmoji pripažino Lietuvą de jure. Jėgos panaudojimą prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes nedviprasmiškai pasmerkė Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas. Didelė paspirtis Lietuvai kovoje dėl nepriklausomybės buvo Taline pasirašytas Rusijos Federacijos pareiškimas, kuriame teigiama, jog Estija, Latvija, Lietuva ir Rusijos Federacija pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą.
Įvykiai ėmė klostytis Lietuvos naudai. 1991 m. liepos 10 d. prisiekiant išrinktam Rusijos Federacijos prezidentui B.Jelcinui iškilmėse dalyvavo Česlovas Stankevičius ir Gediminas Vagnorius. Praėjus vos devyniolikai dienų po šio įvykio, Kremliuje buvo pasirašyta Sutartis, kurioje Rusija ir Lietuva be išlygų pripažįsta viena kitos teisę į valstybinę nepriklausomybę. Sutartį pasirašė abiejų šalių vadovai V.Landsbergis ir B.Jelcinas. Lietuvos parlamentas šią sutartį ratifikavo 1991 m. rugpjūčio 19-ąją. Rusija pusmečiu vėliau. Kaip savo pranešime teigė Č.Stankevičius, prieš penkiolika metų buvo atkurti Lietuvos ir Rusijos valstybių normalių santykių pagrindai.
1991 metų rugpjūtį Maskvoje žlugus pučui, užsienio šalys viena po kitos ėmė pripažinti Lietuvos Respubliką, nustatyti diplomatiniai santykiai: pradėjo veikti ambasados.
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvesta okupacinė kariuomenė.
Svarbiausias veiksnys, sužlugdęs naująją okupaciją, buvo lietuvių tautos tvirtas apsisprendimas siekti nepriklausomybės. Mums daug padėjo užsienyje, ypač JAV gyvenę lietuviai, taip pat Rusijos demokratinės jėgos. Verta prisiminti, kad 1991 m. vasario 9-ąją organizuotos gyventojų apklausos rezultatai dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo džiuginantys. Apklausoje dalyvavo 84,73 proc. turinčių teisę balsuoti gyventojų. 90,47 proc. pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.
© 2006 XXI amžius
|