Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dar kartą „Lietūkio“ garažas

Irena TUMAVIČIŪTĖ

Visame pasaulyje išgarsinta nuotrauka – „Lietūkio“ garaže ant nužudytų žydų lavonų savo „triumfą“ skelbia nežinomas blondinas. Kas gi iš tiesų buvo šis žudikas ?

Joachimas Hamanas

Praėjusi vasara buvo itin dosni dokumentinių laidų, diskusijų aktualiais klausimais. Istorija padovanojo liūdnų jubiliejų – tremčių, rusų ir vokiečių karo pradžios, Birželio sukilimo. Reportažų iš renginių nebuvo (neskaitant kelias sekundes parodyto kokio kadro). Ir nežinia, kiek lietuvių karštais sekmadienių vidurdieniais galėjo rasti laiko pasižiūrėti ciklo „XX amžiaus slaptieji archyvai“ laidas. Gal jas būtų galima dažniau kartoti šiokiadieniais. Malonu, kad atsiranda žurnalistų ir istorikų, kuriems rūpi ir krašto garbė.

Norėtųsi daugiau publikacijų, kuriose naudojamasi ir Vakarų šalių kalbomis parašytais tekstais, kad įdomesnės mintys neatgultų tik mokslinių publikacijų lentynose, o būtų skelbiamos ir žurnaluose bei dienraščiuose.

1993 metais lietuvšaudys Aleksandras Slavinas įtakingame Vokietijos savaitraštyje „Die Zeit“ paskelbė neapykanta ir pagieža lietuviams ir Lietuvai persunktą šmeižikišką straipsnį apie 1941 metų birželio sukilimo aplinkybes, iliustruodamas jį liūdnai pagarsėjusia nuotrauka, vaizduojančia aukštą blondiną neva ant jo ir sėbrų nužudytų Kauno žydų lavonų (vėlgi fašistinių galvažudžių vizualinės retorikos panašumas – puikiai prisimename, kaip prieš keletą metų Čečėnijoje nukauta blondinė buvo pavadinta snaipere iš „Pribaltikos“).

Atidžiau įsižiūrėjus į nuotrauką, atrodo, kad lyg tas blondinas būtų užsidėjęs peruką. Ėmiau intensyviai kaupti publikacijas užsienio kalbomis, skaityti arba bent peržiūrėti Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose saugomą literatūrą, vienaip ar kitaip susijusią su pirmųjų rusų ir vokiečių karo dienų įvykiais Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje.

Kadangi rudieji ir raudonieji fašistai vieni iš kitų ilgai mokėsi, man nedavė ramybės pastarųjų budelio Sokolovo veikla, kai jo smogikus aprengdavo lietuvių uniformomis ir siųsdavo žudyti lietuvių. Pavyko surasti pagrindinių dviejų žydų ir komunistų žudynių Lietuvoje organizatorių – operatyvinės grupės A vado brigadenfiurerio ir policijos generolo majoro W.Stahleckerio ir vokiečių saugumo policijos ir SD vado Klauso Jägerio nuotraukas. Dėmesį patraukė Jägerio suvestinėse apie jo vadovaujamo 3-iojo operatyvinio būrio iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas paskelbta tokia kito žudiko charakteristika: „Tikslas – išvalyti Lietuvą nuo žydų – galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis“ (Eidintas A.Žydai, lietuviai, holokaustas. V., 2002.). Ir lietuviški šaltiniai rodo, kad tas nacis „darbavosi“ iš peties (ten pat).

Iš visų Ostlande veikusių skrajojančių būrių vadų apibūdinimų pagal charakterį ir amžių ant lavonų krūvos galėjo stovėti ir Hamanas – su peruku.

Iš chrestomatinės Hanso Wilhelmo studijos apie Saugumo policijos operatyvinės grupės A veiklą sužinome, kad Hamanui nestigo avantiūrizmo, jis buvo klasikinis pavyzdys, kaip socialiniai nevykėliai tapdavo aršiais naciais. Atvykęs į Lietuvą šis naujai iškeptas kriminalinės policijos komisaras pasižymėjo ypač energinga veikla „likviduojant“ žydus. Vėliau jis rengė rusų desantininkus, dirbo IV gestapo skyriuje. Visur taip puikiai atliko pareigas, jog Heydricho įpėdinis Kaltenbriuneris 1945 metais Hamaną paskyrė asmeniniu savo adjutantu ir referentu.

Po ilgų ieškojimų pagaliau pavyko rasti Hamano nuotrauką.Vėl prisiminiau pokalbį su dr. Augustinu Idzeliu iš JAV – jis teigė, kad Jonas Dainauskas, Lietuvos saugumo pareigūnas Kaune 1941 metais, taip pat manė, jog toje falsifikacijoje galėjęs būti Hamanas.

Kadangi laikraštį „XXI amžius“ skaito daug istorija besidominčių lietuvių, manau, kad nuotraukų palyginimas galėtų padėti priartėti prie tiesos. Kelti hipotezę, jog tas “blondinas” žudikas buvo Hamanas, duoda pagrindo ne tik vizualinis jo panašumas su Kauno budeliu bei minėtosios citatos. Jau iš pirmojo W. Stahleckerio raporto apie operatyvinės grupės A veiklą Ostlande (1941 10 15) paaiškėja, kad vienas iš vokiečių saugumo policijos uždavinių buvo „sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai“ (…). O Kaune „netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva“.

O štai kaip pirmųjų nacių okupacijos dienų įvykius ir nuotaikas Lietuvoje vertina vokiečių tyrinėtojai. Iš visų Ostlando regionų „sudėtingiausiai įvykiai klostėsi Lietuvoje, pirmoje šalyje, į kurią įžengė operatyvinė grupė A“. Toliau su pasipiktinimu rašoma, kad pulkininko K.Škirpos vadovaujama „aktyvistų grupė“ suorganizavo „spontanišką tautos sukilimą“ (kabutės čia ir toliau – vokiškame tekste. – I.T.). Turėdami tris ar keturis „partizanų“ batalionus, kurių kontingentas ypač pasipildė Vilniuje Raudonosios armijos dezertyrais (išryškinta – mano – I.T.), lietuviai, kaip rodo 16 armijos abvero ryšių karininko stebėjimo duomenys, „atlikdami jiems pavestas užduotis, apskritai sėkmingai pasidarbavo“ - sukliudė sugriauti 24 tiltus, tunelį ir radijo stotį. Bet vokiečių tarnyboms, tarp jų ir abverui bei SD, visiškai nepatiko, kad lietuviai tuoj ėmė varyti tautinę propagandą ir visaip liaupsinti „tautos sukilimą“. Vokiečiams nepatiko, kad lietuviai skelbė didžiausius karinius nuopelnus, atseit sukilime dalyvavo 125 tūkst. asmenų, o daugiau negu 4000 iš jų žuvo. Škirpos grupės įtėviams Berlyne dar mažiau patiko jos „įžūlumas“* – nesilaikydama ankstesnių susitarimų, ji sudarė laikinąją vyriausybę ir iš užimtos radijo stoties apie tai paskelbė visam pasauliui. Vos tik Berlyną pasiekė žinia apie tokius savavališkus Škirpos šalininkų veiksmus, jam buvo „įsakyta neišvykti“ iš Berlyno ir kasdien registruotis policijoje. Sugrįžti į Lietuvą buvo uždrausta dar keliems žinomiems lietuvių emigrantams. Abvero skyriams, bendraujantiems su aktyvistais, buvo įsakyta „būti itin atsargiems“, kad jie nesugalvotų teikti lietuviams kokių nors „vilčių“ ateityje tikėtis politinės nepriklausomybės. Vokiečių kariuomenės šiaurės ir vidurio grupių pavaldiems vadams buvo įsakyta nepripažinti laikinosios vyriausybės, o visų politinių sprendimų priėmimą atidėti tiems laikams, kai pasibaigs karo veiksmai.

Iš visų operatyvinių būrių smogikų Hamanas išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Minėtame veikale nurodomi net keli tai patvirtinantys šaltiniai. Antai 1941 metų rudenį į Šiaulius atvyko „žydų naikinimo specialistas Hamanas“ (kabutės čia ir toliau – vokiškame tekste. – I.T.) ir ten dislokuotos operatyvinės grupės padalinio vadui „nepaprastai arogantišku tonu“ pasakė, „kad Šiauliuose su žydų reikalais tikrų tikriausias apsileidimas** ir jog jam pavesta tuoj pat likviduoti visus Šiaulių žydus neatsižvelgiant į jų reikalingumą ūkio darbuose.“ Šiaulių gebytskomisaras *** priminė jam Ostlando reichskomisaro H.Lohsės nurodymą tuo tarpu palikti svarbiuose ūkio baruose dirbančius žydus. Į tai Hamanas, Geweckes liudijimu, atsakęs, jog tai jam visiškai nerūpi, o ūkio reikalai jo „esą apskritai nedomina“. Gewecke neišsigando, „dar aiškiau“ išdėstė Hamanui savo požiūrį ir nedelsdamas kreipėsi į reichskomisarą, prašydamas jį „kuo greičiau“ padėti pašalinti „aštrius nesutarimus“ su saugumo policija ir SD. H.Lohsę pavyko įtikinti, ir jis „paskelbė griežtą kovą“. Štandartenfiureris Jägeris buvo priverstas nusileisti. Ne tik Lohsei, bet ėmė eiti į kompromisus ir su vermachtu; ne tik Šiaulių žydų reikalu, bet ir Vilniaus bei Kauno žydų klausimais ¹.

Vokiečių mokslininkai paaiškina, kodėl pirmaisiais nacių okupacijos metais operatyvinė grupė A nužudytų žydų skaičiumi pranoko visus kitus būrius: Operatyvinės grupės A sąskaitai, visų pirma dėl fatališko Jägerio ir Hamano „stropumo“**** tenka devintadalis visoje SSRS teritorijoje nužudytų žydų ². Mūsų cituojamame veikale jėgeriai ir hamanai (išryškinta autorės) vartojami kaip bendriniai daiktavardžiai, reiškiantys didžiausius žydšaudžius. Todėl dabar ir mes žinosime tikrąją tokių naikinimo mastų priežastį.

Minėti faktai rodo, kad Birželio sukilimo vadai tikrai negalėjo turėti jokių iliuzijų dėl rudojo fašizmo politikos Lietuvos atžvilgiu, o vokiečių pareigūnai – simpatijų Lietuvos atžvilgiu. Juk sukilimas ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas vokiečiams (kaip ir rusams) buvo labai neparankus. Sprendžiant iš pačių vokiečių tyrinėtojų apibūdinamos bendros padėties Lietuvoje pirmosiomis dienomis po rusų ir vokiečių karo pradžios, tikrai galima įsivaizduoti, kad provokacijai prieš lietuvius buvo pasitelktas vokietis.

Juk ir filmo „XX amžiaus slaptieji archyvai“ kūrėjai niekur nerado užfiksuota, kad tas blondinas ant lavonų krūvos ir su baltu raiščiu ant rankovės būtų ištaręs bent žodį. O raištį užsimauti ir išmokti groti „Katiušą“ nėra labai sunku.

Taip norisi patikėti, kad mūsų specialistai atliks ekspertizę, palygindami Hamano ir „blondino“ veidus.

Kas galėtų paneigti hipotezę, kad ta akcija Kaune demonstruojant „blondiną“ su baltu raiščiu buvo baisus kerštas lietuviams už Laikinosios vyriausybės sudarymą ir nepriklausomybės siekius – štai pasižiūrėkite, tokie žudikai nori būti laisvi! O vėliau tai tiko ir kitiems įvairaus plauko „argumentatoriams“.

Naciai kūrė „neginčijamus faktus“, kad galėtų apjuodinti ištisas tautas. Ta juodinimo bacila buvo tokia gaji, kad po tiek dešimtmečių jos apraiškų vis dar galime rasti daugiakalbiame internete – antai, Aleksandro Slavino straipsnis savaitraštyje „Die Zeit“ su liūdnai pagarsėjusia „blondino“ nuotrauka puikuojasi Mainco Johanneso Gutenbergo universiteto taikomosios lingvistikos ir kultūros mokslo studijų programos rekomenduojamoje literatūroje apie Lietuvą.

Mums vis dar tenka gaišti laiką ieškant argumentų tiems faktams nuginčyti.

* Unverfrorenheit – įžūlumas, akiplėšiškumas

** Saustall – tvartas, apsileidimas; pažodžiui – kiaulidė

*** Šiaulių gebytskomisaras Gewecke kartais minimas kaip vienas iš humaniškesnių vokiečių pareigūnų Ostlande

**** die Tüchtigkeit – stropumas, šaunumas

¹ Die Truppe des Weltanschauungskrieges. Die Einsatzgruppen der Sicherheitspolizei und des SD 1938-1942. Teil II, p. 603-604

² Ten pat, p. 622.

© 2006 „XXI amžius“/