|
Partizanų laiškai mylimajai
Sovietinė okupacija sumaitojo daugelio Lietuvos piliečių
likimus. Prisimename miškuose ir žmonių naikinimo lageriuose žuvusius
dešimtis tūkstančių kovotojų prieš okupantus, dar daugiau jų kankinosi
Sibiro tremtyje, tėvynėje likusius persekiojo nuožmi okupanto ir
išdaviko akis. Daug jaunų Lietuvos žmonių, patyrę skausmingą meilę,
negalėjo sukurti laimingų šeimų, nes juos persekiojo žiaurus okupantas.
Čia pateiktus laiškus būsimai partizanų ryšininkei mokytojai Marijai
Kinertaitei rašė jos mylimasis partizanas Benediktas Narkevičius.
Iš Beno laiškų dvelkia pasiryžimas kovoti dėl kankinamų tautiečių,
jo paties patiriamos kančios kasdien matant žūstančius brolius partizanus,
neviltis dėl ilgai nešamos vergijos, bet kartu ir viltis sugrįžti
į išdraskytus tėvų namus. Bet labiausiai partizano širdį kankina
negalėjimas susitikti su mylimąja. Išsiskyrimai po trumpų susitikimų
tik dar labiau skaudino jo ir mylimosios širdis. Kovos krikštą patyrusiam
partizanui dažnai paguodą teikdavo malda, tikėjimas į Dievą. Dvejus
metus tęsęsis jaunuolių susirašinėjimas baigėsi tragiškai: Marijos
mylimasis, D.Vaitelio apygardos būrio vadas, 1947 m. liepos 23-iąją
žūsta nuo okupantų kulkos. Tai sužinojusi Marija patiria didžiausias
dvasines kančias, lydinčias ją visą gyvenimą. Dar daugiau, po dvejų
metų okupantų ranka pasiekia ir ją: Marija suimama ir ištremiama
į tolimąjį atšiaurų Magadaną. Po kelerių metų ten ji sutinka Vytautą
Laugalį, savo būsimąjį vyrą, patyrusį tokį pat skaudų likimą. Jie
grįžta į tėvynę, vis dar trypiamą okupantų ir jų pakalikų. Vėl persekiojami,
kol pagaliau sulaukia Atgimimo ir nepriklausomybės. Vytautas mirė
1994 metais, suspėjęs nuoširdžiai pasitarnauti nepriklausomybę atkūrusiai
tėvynei, kurią vėl valdo tie patys svetimųjų talkininkai, kankinę
Mariją, jos artimuosius, nužudę jos pirmąją meilę. Marija netgi
pakliūva į teismų ratą, mat spaudoje pamini ją tardžiusio kagėbisto
vertėjo pavardę. Visa tai skaudžiai atsiliepia M.Kinertaitei-Laugalienei,
kaip ir daugumai Lietuvos žmonių.
Laiškai, rašyti Marijai, vaizdžiai parodo mūsų
tautai tekusią lemtį bolševikinės okupacijos metais, kurią kai kas
yra linkęs neprisiminti. Tokia tragiška buvo daugelio mūsų jaunuolių
dalia.
1945. VII. 26
Miela Maryte,
Tu esi man vienintelė
Kito tokio tau lygaus žmogaus nerasčiau nei painiausiuose gyvenimo labirintuose. Tu esi tokia, kokios iki šiol surasti negalėjau
bet Dievas leido surasti. Leido
Tada, kai Tėvynė skęsta ašarose ir kraujyje, kai vagonų ešelonai rieda su tremtiniais į Sibirą, kai motinos laužo rankas dėl kritusių sūnų už Lietuvos laisvę
Šioj baisioj gyvenimo arenoje suradau Tave!.. Suradau tokią gerą, pasiryžusią dėl tėvynės
Ir jau niekad neprarasiu. Nebent tėvynė pareikalautų mano gyvybės.
Te Dievas Tave saugo nuo tironų nagų!
Benas
1945. VIII. 14
Mieloji mano!
Slenka ilgos karčiu pesimizmu persunktos dienos. Politiniai įvykiai nesivysto mums palankia linkme. Kalbama daug, bet daroma mažai. Viskas eina vėžlio greitumu. O mūsų jėgos senka. Krinta geriausi žmonės. Kyla nusivylimas. Dvasioje neramu
Nedžiugina tėviškės laukuose dygstančios rugių gubos. Negi jau artinasi ruduo su paslaptingomis naktimis, gelstančiais medžių lapais, gervių klyksmu pilkoje padangėje? O po to vėl žiema. Baisi žiema! Nuo kurios vardo paminėjimo sudreba tūkstančiai jaunųjų Lietuvos gynėjų širdžių. Negi vėl šaltyje ir pūgoje tęsime žūtbūtinę kovą? Matysime išdraskytus bunkerius, šalia kritusius kovos draugus. Baisu! Bet neišvengiama, jei dar mūsų krašte siaus raudonasis teroras.
Tačiau negi visas Vakarų demokratinis pasaulis veltui liejo kraują, kad po to vėl vergija viešpatautų? Ne! Teisingumas nugalės! Rytų demagogija su savo vadais žlugs amžiams. O mes tada sugrįšime į sunaikintus sodžius, išdraskytus tėvų namus, apleistus dirvonus. Sugrįšime nešdami laisvę be rankų, be kojų, be savo artimųjų kovos draugų. Bet tikslas bus pasiektas. Laisvės Varpas vėl skambins: Kelkite! Kelkite! Ir vėl kelsis Lietuva. Iš degėsių kelsis nauji pastatai, per lygumas tęsis vieškeliai ir plentai, siūbuos kviečių laukai. Tačiau rymantieji mediniai kryželiai bylos: tai ne sapnas, tai tikrovė
Čia ilsisi tėvynės sūnūs, kurie iki galo atliko pareigą. Jie nebijojo tiesiai į veidą pažiūrėti tokio masto pabaisai, kokia yra bolševizmas.
1945. VIII. 18
Sapnavau keistą sapną. Rodos, einu lygiu laukų keliu. Aplinkui tamsi naktis, siaučia baisi audra. Lietus pila kaip iš kibiro. Žaibuoja. Netoli trenkia perkūnas. Sustoju
Vėl einu. Kur einu? Staiga, žaibui blykstelėjus, pamatau netoli samanotą, pakrypusią bakūžę, prie jos stovi du aukšti, audros draskomi beržai. Einu ten. Prie durų sustoju. Vėl sužaibuoja. Šviesoje matau sukrypusius, skarmalais apkamšytus langus, pasvirusias drėgnas duris. Pasibeldžiu. Tyla. Tik girdėti audros staugimas ir beržų šakų tratėjimas. Smarkiai pastumiu duris. Jos subraška ir atsidaro. Girdžiu moters kosulį. Dar smarkiau pastumiu, ir durys su trenksmu atsidaro. Smilksta maža lemputė. Prie sienos stovi lova. Ant baltos pagalvės matau Tavo išblyškusį veidą, užmerktas akis. Virš baltos antklodė ištiestą kaulėtą ranką. Galvoju
Ar tai Ji? Akys prasimerkia, žvilgsniai susitinka. Taip. Tai tos pačios mėnesienoj matytos ir niekad neužmirštamos akys
Sviedžiu prie sienos automatą. Prieinu artyn. Klausiu: Kas Tau yra, Maryt? Jokio atsakymo, tik girdžiu sunkų kvėpavimą. Pasilenkiu. Tu sergi? užklausiu dar kartą, bet jokio atsakymo. Atsisėdu ant lovos krašto. Paimu už rankos. Ranka karšta, lygiai kaip anuokart
Lemputė pamažu gęsta. Žaibo liežuvis nušviečia trobos kampą. Atsibundu
Dvasioje neramu. Daug galvojau. Gal važiuojant kokia nelaimė ištiko? Bet nuėjęs į Šiliūnus įsitikinau, kad nieko bloga neįvyko.
Netrukus vėl prasidės tarybiniai mokslo metai. Nors jie yra nemalonūs, visgi reikia sutikti su likimu. Tavo įnašas į tautos lobyną nepaprastai didelis. Sužadinti Tėvynės meilę jaunųjų širdyse, išauklėti tikrais lietuviais. Kada yra žalojama jaunųjų siela, reikalinga daug jėgų, kruopštaus darbo. Bet Tu viską nugali! Tu iki galo atlieki pareigą Tėvynei! To mes niekad nepamiršime. To niekad nepamirš Lietuva. Ji amžiais bus Tau dėkinga!
Aš lauksiu Tavo sugrįžimo. Lauksiu rugpjūčio 24-osios.
Tesaugo Tave Aukščiausiojo Ranka nuo baisių gyvenimo verpetų ir tegu laimina Tėvynės darbe.
Benas
1945. XII. 16
Miela Maryte,
Atleisk, kad rašau partizano kišenėje sutrintame popieriuje. Kitokio neturiu. Bet negaliu nerašyti. Skaitant Tavo žodžius, skausmas suspaudė širdį. Lengviau būtų buvę, kad bolševiko kulka būtų pervėrusi širdį, negu kad taip atsitiko
Patikėjome ir pasigailėjome priešo
Skubėk iš čia, nes greitai gali būti per vėlu
Manimi per daug nesirūpink. Dievo galia didelė. Jis apsaugos mus. O jei reikės, mes mokėsime mirti. Kaip pridera kilniam lietuviui už tėvynės Laisvę. Kol kas nematau pavojaus, bet galbūt šiandien iš čia pasitrauksime. Pasitrauksime į šaltį, į žiemos speigą, kur tūkstančiai brolių klaidžioja didelėse giriose. Kur eisime, nežinau. Bet labai nenustebk, jeigu kada nors, šaltą žiemos naktį, pasibelsiu į Tavo namų langą
Saugokis, Mieloji, nes nuo Tavo likimo priklausys ir mano tolesnis gyvenimas. Žinai, kas atsitinka, kai laivas netenka vairo
O audra jau prasidėjo
Gal jau vakare buvo paskutinis rankos paspaudimas. Visada jį prisiminsiu. Paskutinėje mirties agonijoje prisiminsiu Tave
Žinok, kad paskutinis mano širdies dūžis skirtas Tau
O paskutinis išsiliejęs baltame sniege kraujo lašas Tėvynei
Lietuvai
Negaliu daugiau rašyti, nes ašaros užlieja akis
Tesaugo Tave Aukščiausiojo Ranka, o aš melsiuos už Tave, už nekaltai kankinamus žmones!.. Melsiuos šaltyje ir pūgoje. Dievas padės, tuo tvirtai tikiu.
Benas
1945. XII. 25
Miela Maryte!
Sveikinu sulaukus šv. Kalėdų švenčių! Linkiu laimingų Naujųjų metų!
Šiandien aš esu laimingas, nes patekau ten, kur jau seniai reikėjo būti
Nors skarmalių gaujos seka mūsų pėdomis, bet mes puikiai laviruojame dar padarydami jiems nuostolių. Greitu laiku tikimės nuo jų atsipalaiduoti. Netolimoje ateityje sulauksime naujų įvykių, kurie gali atimti ne vienam gyvybę
Tačiau sergu nostalgija, kuri nepagydoma buvimu savam krašte, o reikalauja dar kažko. O Viešpatie, tai baisu, tai sunkiau pakelti už viską
Kas buvo anksčiau kalbėta, viskas suiro išsiskyrimu su gimtuoju kaimu. Nežinau, kokioje dabar esi padėtyje, ar labai baisiai atrodo miesto gyvenimas? Aš tikiu, apie šį šeštadienį ar sekmadienį trypti šalto cemento šaligatvius. Sakyk, ar labai tankūs čekistų voratinkliai apie Tavo namus? Kartais gali išsipildyti ankstyvesnės svajonės.
Skubu, nes vėlyva naktis, o draugai laukia. Tamsioj nakty įžiūriu vėl naują gyvenimą šaltyje, pūgoje ir pavojuose. Tačiau man tai nebaisu. Tik prisiminęs gruodžio 13-ąją netenku pusiausvyros. Vėl atsiveria nauja žaizda
Tesaugo Tave Dievas
Benas
1946. VIII. 7
Miela Maryčiuk!
Dygstančios rugių gubos ir gelstantys medžių lapai žada artimą rudenį. O po to vėl žiema, sniegas, baisūs persekiojimai, nekaltos brolių aukos. Kraujas ir kraujas. Viešpatie, ar ilgai teks nešti sunkią vergijos naštą? Nejaugi netektų išvysti laisvės, kurios trokšta milijonai žmonių, apie kurią tiek daug kalbama ir aukojama tūkstančiai gyvybių.
Kančia tai didvyrių mokykla. Per ją pasiekiami visi idealai. Mes tuo tikrai tikime ir ištversime. Jėgų užteks. Nei kaitrūs saulės spinduliai, nei dažni lietūs nesustabdo raudonųjų barbarų antplūdžių. Jie griebiasi kraštutiniausių priemonių, kad tiktai pakirstų mūsų gyvybės siūlą. Tik Dievo Motina mus gelbėja
Aš nutariau irgi imtis pačių kraštutiniausių priemonių, nes matau, kad pasyvus laikymasis nieko nepadeda. Jau pasitaiko per savaitę bent du miško valymai. Ramybės nėra. Nervai po truputį genda. Dažnai pagalvoju apie Tave, pas Tave praleistą laiką. Tai buvo ramios poilsio dienos. Bet juk taip trumpai, rodos, tik akimirka, ir vėl kančia.
Šiandien nuotaika pagerėjo. Skarmalių spaudimas truputį sumažėjo. Bet tai tik tyla prieš audrą. O visgi mes laimingi, ypač aš. Šiandien sužinojau, kad visi mūsiškiai sveiki ir Baravykas atsikėlė iš numirusiųjų, o juk už jį ir poteriai buvo sukalbėti. Man irgi nedaug tetrūko, jeigu vienu centimetru vamzdį būtų pakreipęs, jau šiandien šių žodžių nerašyčiau
Beveik tik trys savaitės nuo ano tylaus vakaro, vasaros vakaro, o atrodo, kad metai praėjo. Nežinau, kas bus toliau? Man taip sunku
Niekada negalvojau, kad galima ką nors taip mylėti. Bet gyvenimas parodė, kad yra kažkokia jėga, kuri viską nugali. Ir atominė energija prieš ją bejėgė
Taip sunku. Bet kada Tėvynė Lietuva pavojuje, reikia jausti pareigos atlikimą, reikia viską bent laikinai pamiršti.
Atleisk už netvarkingą rašymą, nes jau visiškai tamsu.
Tesaugo Tave Aušros Vartų Marija.
Benas
1946. VIII. 28
Mieloji Marytėle!
Atėjo mūsų gyvenimui pats geriausias laikas. Naktys kaskart ilgėja, dienos trumpėja. Tik miškas primena artimą gamtos mirtį. O su jos mirtimi galima tikėtis vėl ko nors negero
Šiandien mintimis pralėkiau pragyventą laiką. Dieve, jau trečias ruduo miške. Jau trečią kartą matome krintančius pageltusius lapus ir virtinėmis skrendančias gerves. O jų klyksmas dūriais varsto širdį. Prisimenu, kaip džiaugsmingai su šypsena palydėdavom jų pulkus. O dabar su panieka apmetu jų virtines. Ar bus mūsų kraštas laisvas joms grįžtant? Bus, žinoma, kad jau bus. Tik kažin ar teks mums ta laisve pasidžiaugti?
Kas man darosi?.. Net man pačiam baisu. Visos mano mintys įsmigusios vienon vieton. Viskas sukasi apie kulminacinį tašką. O tas kulminacinis taškas Tu. Paskutinis apsilankymas mane visai pavergė. Pirma dar su dideliu vargu galėjau atsipirkti, dabar jau visiškai ne. Bandau sukaupti visas jėgas, bet veltui
Valandos be Tavęs kančia. Ši savaitė metai.
Šiliūnai labai neramūs, greitu laiku būsime vėl aname krašte. Gal netrukus apsilankysime, viskas priklausys nuo Armino. Tiesa, šią savaitę, o gal kitą turėsime daug darbo. Jei viskas gerai pavyks, tai truputį bus naudos.
Tesaugo Tave geroji Marija
Benas
1947. I. 3
Brangioji!
Man šiandien sunku susikaupti. Siaučia minčių chaosas. Širdį varsto virpuliai.
Gaila palikti Tave. Tik Tave, kurios ieškojau klaikioj nakty, mirštantį rudenį
O suradau ankstyvą pavasarį tarp žydinčių jazminų, tarp ašarų ir kraujo upelių. Tu sužeidei man širdį, ir ji liko nepagydoma net geriausio chirurgo ranka.
Tačiau šiandien mane šaukia gimtinės Žemės vaitojimas, motinų ašaros.
Ir aš išeinu!..
Bet grįšiu su žibuoklių žiedais. Tada Lietuva bus laisva. Ir mes galėsime džiaugtis nauja laime.
Amžinai Tavo Benas
1947. IV. 14
Brangioji!
Laimingai pasiekiau savuosius. Tik ne tą pačią dieną, bet antrą. Pakeliui apsistosim B
kaime. Gyvenam gerai. Čia labai ramu. Sekmadienį darysime nuotraukas. Po to išeinu pas V., kada grįšiu, nežinau.
Jau labai, labai pasiilgau Tavęs. Atrodo, jau paskutiniai mėnesiai, kad tik Dievas laimintų, o tada gyvensime laimingi abu
Tesaugo Tave Švč. Marija
Tavo Benas
© 2006 XXI amžius
|