Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežiaus vizitas – sėkmė tarpreliginio dialogo plėtrai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su musulmonų dvasininku medituoja Stambulo Mėlynojoje mečetėje

Šventasis Tėvas buvo draugiškai sutinktas prie islamo šventovės

Nepaisant radikalių islamo išpažinėjų protestų, Šventojo Tėvo vizitas Turkijoje buvo sėkmingas

Sultono Achmeto statyta Mėlynoji mečetė Stambule, kur lankėsi popiežius Benediktas XVI, buvo stengiamasi užtikrinti ypatingą saugumą

Istorinis apsilankymas Stambulo mečetėje

Nepaisant visų išankstinių perspėjančių svarstymų ir pesimistinių prognozių, praėjusią savaitę vykęs popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Turkiją pasitarnavo Šventojo Sosto santykiams su šia viena didžiausių ir įtakingiausių musulmoniškųjų šalių sustiprinti bei reikšmingai pažangai krikščionybės ir islamo tarpreliginio dialogo plotmėje. Šventojo Tėvo lapkričio 30 dienos istorinis apsilankymas Stambulo didžiausioje Mėlynojoje mečetėje ir susitelkimas tyliai meditacijai kartu su šalia besimeldusiais musulmonų dvasininkais simbolizavo tą naują proveržį abipusio tikybinio solidarumo išraiškoje.

„Mes turime viltį rasti bendrus taikos ir broliškumo būdus padėti žmonijai“, – sakė Popiežius dėkodamas Stambulo didžiajam muftijui Mustafai Kagričiui už galimybę apsilankyti šioje islamo šventovėje, kas buvo įtraukta jau paskutinį momentą kaip papildomas į bendrąją vizito programą. Įeidamas į mečetę Šventasis Tėvas, kaip įprasta islamo išpažinėjui, nusiavė batus, įsistodamas į šių maldos namų imamo Emanulos Hatiboglu pasiūlytas baltas šlepetes. Abu dvasininkai lydėdami Benediktą XVI jam papasakojo mečetės statybos istoriją ir paaiškino atskirų jos patalpos vietų religinę prasmę.

Priėjus prie vadinamojo „Mihrabo“, marmuru padengtos nišos, rodančios kelią į Meką, dvasininkai Popiežiui pasakė, jog šioje vietoje kiekvienas tikintysis „bent 30 sekundžių“ susikaupia maldai. Šventasis Tėvas, stovėdamas tarp tyliai besimeldžiančių muftijaus ir imamo, taip pat kontepliavo Dievą, vos judindamas lūpas, kaip buvo galima stebėti TV ekranuose. Vėliau Turkijos žiniasklaidoje tai buvo įvertinta džiugiai, jog popiežius Benediktas XVI meldėsi „kaip tikras musulmonas“. Tačiau vėliau Vatikano atstovas spaudai jėzuitas kunigas Federikas Lombardis paaiškino, jog tas asmeninis susikaupimo momentas vis dėlto „nebuvo malda pagal krikščionių tikėjimui būdingus išorinius meldimosi išraiškos bruožus“. Kad ir kaip ten būtų, įspūdis buvo padarytas kuo geriausias, ir kitą dieną laikraščiai rašė, kad popiežius Benediktas XVI įsigijo 72 milijonus draugų (iš tokio skaičiaus Turkijos gyventojų, 99,8 proc. yra musulmonai).

Prasmingas apsikeitimas dovanomis

Tai buvo antras kartas, kai Katalikų Bažnyčios vadovas apsilankė musulmonų maldos namuose. Popiežius Jonas Paulius II savo vizito Sirijoje metu 2001 metais buvo nuvykęs į sostinės Damasko Umajedu mečetę, kuri anksčiau yra buvusi krikščionių bažnyčia. Toje šventovėje pagal Bažnyčios tradiciją yra šv. Jono Krikštytojo kapas, prie kurio Šventasis Tėvas buvo paliktas pasimelsti vienumoje. Vėliau jo atstovas žiniasklaidai šį aktą taip pat įvertino kaip „meditaciją“. Tačiau abiejų atvejų skirtumas labai aiškus, nes popiežius Benediktas XVI meditavo jau prie pačio mečetės „altoriaus“ – Mihrabo, ir ne vienas, bet su šalia buvusiais musulmonų dvasininkais.

Didžiąją Stambulo mečetę XVII amžiuje pastatė tuometis Osmanų imperijos valdovas sultonas Ahmedas, kurio vardu ji oficialiai ir vadinosi. Populiarų „Mėlynosios mečetės“ pavadinimą ji gavo dėl šios spalvos plokščių, kuriomis dengtas šventovės interjeras. Ji laikoma vienu svarbiausių musulmoniškojo pasaulio religinių statinių. Iš įvairių Osmanų imperijos kampelių musulmonų tikintieji, keliaudami privalomam apsilankymui pagrindinėje šventovėje Mekoje, jausdavo pareigą pakeliui pasimelsti ir Mėlynojoje mečetėje.

Popiežius Benediktas XVI savo 30 minučių trukusio vizito Stambulo mečetėje metu su muftijumi M.Kagričiu apsikeitė dovanomis. Popiežius gavo stilizuotą taikos simbolio – balandžio atvaizdą su įrašu iš Korano „Atlaidaus ir gailestingojo Dievo (Alacho) vardu“. Benediktas XVI savo ruožtu didžiajam muftijui įteikė mozaiką su keturiais balandžiais. Stebėdamasis tokiu sutapimu musulmonų dvasininkas sakė, kad tai „laimingas likimo ženklas“. Šventasis Tėvas taip pat pastebėjo, jog tai yra „brolybės išraiška atminčiai šio vizito, kurio niekada neužmiršiu“.

Prieš atvykdamas į Mėlynąją mečetę popiežius Benediktas XVI apsilankė Šv. Sofijos (Hagia Sophia) muziejuje, kur krikščioniškosios Bizantijos laikais buvo senojo Konstantinopolio (taip anksčiau vadintas dabartinis Stambulas) pagrindinė katedra. Konsekruota 360 metais kaip Dievo Šventosios Išminties bažnyčia dar prie imperatoriaus Konstantino ir išplėsta VI amžiuje jau valdant Justinianui, ji iki Romos Šv. Petro bazilikos pastatymo buvo didžiausia ir žymiausia krikščioniškojo pasaulio katedra. 1453 metais Konstantinopolį užėmus turkams, katedra buvo paversta mečete, o nuo 1935 metų ji funkcionuoja kaip muziejus. Prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą prie Hagia Sophia vyko nedidelių radikalių musulmonų grupių demonstracijos, protestuojančios prieš neva Vatikano reikalavimą, kad pastatas būtų grąžintas krikščionims. Todėl Šventojo Tėvo apsilankymas ten buvo trumpas ir kuklus, ir jis svečių knygoje įrašė: „Nepaisant mūsų skirtingumo, turime tikėjimą į vieną Dievą. Tegul Viešpats apšviečia mus ir padeda rasti kelią į meilę ir taiką“.

Pasiremiama II Vatikano Susirinkimo mokymu

Kaip jau buvo pranešta, išsamiau apie tarpreliginio ir tarpkultūrinio krikščionių ir musulmonų dialogo reikšmę bei Turkijos, kaip „tilto tarp Rytų ir Vakarų, vietą“ jame popiežius Benediktas XVI kalbėjo savo pirmąją vizito dieną, lapkričio 28-ąją, susitikęs su Religijos reikalų departamento vadovu Aliu Bardakoglu. Šiame susitikime taip pat dalyvavo svarbiausi Turkijos musulmonų dvasiniai lyderiai ir sostinės Ankaros bei Stambulo didieji muftijai. „Aš myliu turkus, vertinu šios tautos žmonių prigimtines savybes ir tikiu, kad jie turi vietą civilizacijos plėtroje“, – sakė Šventasis Tėvas, cituodamas savo pirmtako Jono XXIII, kuris anksčiau dešimtmetį dirbo apaštaliniu nuncijumi Turkijoje, žodžius. Jis taip pat priminė Jono Pauliaus II mintis, išsakytas per vizitą Turkijoje 1979 metais, kad krikščionys ir musulmonai įžengė į naują istorijos tarpsnį, kuriame turi atpažinti ir vystyti juos vienijančius dvasinius ryšius, skatindami „taikos, laisvės, socialinio teisingumo ir moralines vertybes“ visos žmonijos labui.

Popiežius Benediktas XVI patvirtino, jog šių klausimų aktualumas išliko, todėl jis nuo pačios savojo pontifikato pradžios daugelyje susitikimų su musulmonų grupėmis su optimizmu ir viltimi vertindavo krikščionybės ir islamo dialogo perspektyvas. Jis negali būti sumenkintas iki proginio atsitiktinumo, nes yra „gyvybiškai svarbus ir nuo jo didele dalimi priklauso visų mūsų ateitis“. Tiek krikščionys, tiek musulmonai pirmiausia pabrėžia „tiesos sakralinį pobūdį ir asmens orumą“, ir būtent tai yra pagrindas abipusei pagarbai bei vertinimui, taip pat pagrindas bendradarbiavimui taikos tarp žmonių ir tautų tarnystėje, ko siekia visi tikintieji ir visi geros valios žmonės.

Šventasis Tėvas priminė prieš 40 metų pasibaigusio II Vatikano Susirinkimo mokymą, kuriuo dabar vadovaujamasi Bažnyčios gyvenime ir kuris kaip tik iškėlė bendradarbiavimo su kitomis religijomis pagrindinį uždavinį. „Sekdamas Šventojo Rašto tradicija, Susirinkimas moko, kad visa žmonių giminė turi tą pačią kilmę ir tą pačią paskirtį – Dievą, mūsų Kūrėją ir mūsų žemiškosios piligrimystės galutinį tikslą, – sakė popiežius Benediktas XVI, remdamasis Susirinkimo deklaracija „Nostra aetate“. – Krikščionys ir musulmonai priklauso tai pačiai šeimai tų, kurie tiki į vieną Dievą ir kurie, pagal savo atitinkamas tradicijas, savo ištakas kildina iš Abraomo“.

Taigi abiejų religijų išpažinėjai yra pašaukti darbuotis kartu, padėti šių dienų sekuliarizuotai visuomenei „atsiverti antgamtiškumui suteikiant Visagaliam Dievui Jam priklausančią vietą“. Tam reikalingas geresnis abipusis pažinimas, pagarba skirtumams ir pripažinimas to, kas yra bendra. Abipusiškumas reikalingas ir religijos laisvės garantijose, nes tik tokiu būdu visi tikintieji galės vertingai prisidėti prie visuomenės bendrosios gerovės kūrimo. Šios Šventojo Tėvo pastabos yra labai laiku, nes daugumoje musulmoniškų šalių, taip pat ir Turkijoje krikščionių mažumos savo veikimui neturi visiškos laisvės arba yra tiesiog diskriminuojamos.

Turkijos musulmonai pabrėžia abipusį supratimą

Prieš popiežiaus Benedikto XVI kalbą islamiškąjį požiūrį į tarpreliginį dialogą išsakė A.Bardakoglu, kurio nuostatos dėl bendrų pastangų taikai kurti buvo labai panašios. „Visos religijos yra tikrieji taikos šaltiniai ir visi pranašai nuo Abraomo iki Mozės bei nuo Jėzaus iki Mohamedo skelbė šį taikos ir išganymo mokymą tapdami tos didelės atsakomybės nešėjais“, – sakė Religijos reikalų departamento vadovas. Jis pabrėžė šiuolaikinėje visuomenėje giliai įsišaknijusį materializmą, kuris sąlygoja žmonių susvetimėjimą bei vienišumą, todėl, kaip niekad praeityje, žmonėms reikalingas religinis atsinaujinimas, ką pripažįsta tiek islamas, tiek ir krikščionybė. „Šiuolaikinis pasaulis yra atsidūręs aštrios moralinės ir humanitarinės krizės iššūkio akivaizdoje, kuris žaloja visą dvasinę sveikatą. Mūsų religijos savyje atsakymus ir sprendimus šioms negalioms“, – kalbėjo A.Bardakoglu.

Jis teigė, kad Turkijos musulmonai stengiasi saugoti savo šalies „kultūrinį ir religinį paveldą“ ir tame suvokia savo prioritetinę atsakomybę. Tačiau jie, kaip ir „visi Abraomo vaikai“, yra pasirengę priimti skirtingų religijų ir tautybių bei kultūrų įvairovę, suvokdami tai kaip turtą, padedantį abipusiam supratimui. „Supratimas, kad etninė, kultūrinė ir religinė įvairovė yra iš Dievo valios kilęs turtas, gali tapti sveiku pagrindu taikos kūrimui“, – sakė A.Bardakoglu. Jis pabrėžė, kad krikščionys ir musulmonai turi „suvienyti resursus bendradarbiauti be perdėto ir nebūtino „kitų požiūrio“ svarstymo ir žengti kartu sutarimo bei bendrų vertybių bazėje“. Jo nuomone, jeigu religiniai lyderiai tik stengsis įrodinėti, kad jų religija yra geresnė už kitas, tada bus sunku sutelkti pastangas taikai kurti.

A.Bardakoglu teigė, kad musulmonai smerkia „absoliučiai kiekvieną prievartą prieš žmogiškumą, nepriklausomai nuo jos kilmės. Mes priklausome religijai, kuri laiko nekalto žmogaus nužudymą kaip visos žmonijos naikinimą“. Taip musulmonų aplinkoje kyla protestai prieš vadinamąją „islamofobiją“, kuri stengiasi islamą pavaizduoti kaip prievartos ir visokių baisių išpuolių šaltinį. „Visi musulmonai jaučiasi itin įskaudinti dėl tokių kaltinimų“, – aiškino A.Bardakoglu. Jis įsitikinęs, jog tie kaltinimai su atitinkamų prietarų stiprinimu netiesiogiai tik prisideda prie prievartos aktų vykdytojų, taip pat ir teroristų palaikymo.

Religijos laisvė skatina bendrąją pažangą

Šios Turkijos musulmonų lyderio pastabos patvirtino, kad krikščionys ir konkrečiai Šventasis Sostas bei visa Katalikų Bažnyčia islamo religijoje gali rasti tikrai vertingą dialogo partnerį. Pažymėtina, jog pastaruoju metu musulmonų aplinkoje pasirodė ir daugiau analitinių pareiškimų bei diskusinio pobūdžio straipsnių bei publikacijų, kuriuose gana aukštu teologiniu lygmeniu svarstoma islamo religijos vieta šiuolaikinėje pliuralistinėje visuomenėje. Visa tai yra kaip atsiliepimas į pagaliau teisingai suprastus popiežiaus Benedikto XVI teiginius apie religijos skleidimo ir prievartos bei tikėjimo ir proto santykį, kuriuos jis suformulavo rugsėjo mėnesį garsiojoje Regensburgo kalboje savo vizito Vokietijoje metu. Kaip žinoma, iš pradžių buvęs nevisiškai objektyvus jų pateikimas pasaulietinėje žiniasklaidoje išprovokavo radikalių musulmoniškųjų grupių protestus.

Reikia tikėtis, kad kita popiežiaus Benedikto XVI kalba, lapkričio 28 dieną pasakyta Ankaroje akredituotam diplomatiniam korpusui, paskatins atnaujintai pasvarstyti religijos laisvės klausimą, kuris tampa vis aktualesnis ne tik musulmoniškose šalyse, bet ir sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje, kur tikėjimą bandoma nustumti į socialinio gyvenimo pašalį. „Kiekvienos demokratinės šalies pilietinė valdžia turi pareigą efektyviai garantuoti laisvę visiems tikintiesiems ir leisti jiems laisvai organizuoti savo religinių bendruomenių gyvenimą, – sakė Šventasis Tėvas diplomatams. – Todėl visiškai suprantama, jog turiu viltį, kad tikintieji, kad ir kokiai religinei bendruomenei jie priklausytų, galės naudotis šiomis teisėmis, nes esu įsitikinęs, jog religijos laisvė yra fundamentali žmogiškosios laisvės išraiška ir kad aktyvus religijų dalyvavimas visuomenėje yra tikrosios pažangos ir visų praturtinimo šaltinis“.

Popiežius taip pat paaiškino, jog demokratinėje santvarkoje religijos nesiekia tiesiogiai dalyvauti politinėje valdžioje ir tai nėra jų sritis. Religijos kartu griežtai atsisako sankcionuoti tokią prievartą, kuri neva būtų teisėta tikėjimo išraiška. Kita vertus, „religijos teigiamo vaidmens visuomenėje pripažinimas gali ir turi paskatinti mus siekti gilesnio žmogaus pažinimo, gerbti jo orumą ir stengtis, kad jis tikrai taptų politinio, ekonominio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo centru“, pabrėžė Šventasis Tėvas.

Teisingumas – stabilios taikos pagrindas

Benediktas XVI priminė, jog Katalikų Bažnyčia savo dvasinėje misijoje neturi intencijos kištis tiesiogiai į politinį ar ekonominį gyvenimą, tačiau „ji nori, kad jos balsas būtų girdimas tarptautiniuose debatuose, siekiant garantuotos pagarbos žmogaus, ypač silpniausio, fundamentaliam orumui“. Todėl ir Šventasis Sostas dabartinio globalizacijos reiškinio terpėje nuolat skatina tarptautinę bendruomenę šiam tikslui nustatyti ekonominės pažangos geresnės kontrolės, rinkų reguliavimo taisykles bei kviečia į regioninį valstybių bendradarbiavimą ir atitinkamų sutarčių sudarymą. Spartaus mokslo ir technologijos vystymosi akivaizdoje būtina iš naujo įvertinti šiuolaikinę pažangą „žmogiškosios istorijos tęstinume“, kad ji vyktų pagal Dievo planą, įrašytą į žmogaus prigimtį, ir neprieštarautų jai.

Paliesdamas labai svarbų Bažnyčios socialinio mokymo aspektą dėl taikos įtvirtinimo, popiežius Benediktas XVI kalboje diplomatams priminė II Vatikano Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Gaudium et spes“ išreikštą nuostatą, kad „taika yra daugiau nei vien karo nebuvimas: ji negali būti redukuota vien tik iki pusiausvyros tarp priešiškų jėgų išlaikymo, (...) bet yra vaisius teisingos reikalų tvarkos, kurią dieviškasis Kūrėjas įdiegė žmonių visuomenėje ir kuri gimsta iš žmogiškojo troškimo tobulesniam teisingumo viešpatavimui“. Taigi tikroji taika reikalinga teisingumo tiek ekonominiuose, tiek ir politiniuose reikaluose, kurių nesutvarkymas kelia įtampą kiekvienoje visuomenėje.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad autentiškas dialogas, taip pat ir tarpreliginėje plotmėje, gali vaisingai pasitarnauti skaudžių konfliktų sprendimui Artimųjų Rytų regionei, kuriam geopolitiškai priklauso ir Turkija. Vizito pradžioje susitikęs su šalies vyriausybės vadovu Rečepu Tajipu Erdoganu privačiame pokalbyje popiežius Benediktas XVI aptarė Turkijos galimybes įsitraukti į Europos Sąjungą, dėl ko dabar vyksta nelengvos derybos. Vėliau R.Erdoganas žurnalistams kalbėjo, jog Popiežius palankiai atsiliepė į Turkijos europinę integraciją. Vatikano atstovas žiniasklaidai kunigas F.Lombardis patvirtino, kad Šventasis Sostas remia „šį dialogo kelią ir Turkijos suartėjimą su ES bendrų vertybių ir principų pagrindu“.

Kita vertus, Vatikanas nėra Europos Sąjungos narys, todėl neturi kompetencijos daryti įtaką galutiniam sprendimui. Prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą į Turkiją šį klausimą palietęs duotame interviu Italijos spaudai Vatikano užsienio reikalų ministras arkivyskupas Dominykas Mambertis priminė, kad Turkijos priėmimui į ES galioja vadinamieji „Kopenhagos kriterijai“, kuriuose pabrėžtas ir religijos laisvės poreikis.

© 2006 „XXI amžius“