Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Apie partizanus tada ir šiandien

Knygos viršelis

Teroro sąlygomis dauguma

žmonių paklūsta, bet ne visi.

„Partizanai tada ir šiandien“.

Skaitytojams pristatomoje knygoje būtent ir pasakojama apie tuos ne visus. Apie tuos laisvės gynėjus, kurie laisva valia pasirinko nemirtingąją mirtį, užuot vergavę visą gyvenimą. Apie tuos didvyrius, kuriais tauta galės amžiais didžiuotis taip, kaip šiandien didžiuojasi Pilėnų gynėjais, Žalgirio mūšiu, pirmojo tautinio atgimimo šaukliais, nutiesusiais kelią į Vasario 16-ąją, ir savanoriais, apgynusiais gležną nepriklausomybę nuo gausių priešų. Amžina šlovė tiems, kurie pasiaukojamai grindė kelią į Kovo 11-ąją.

Partizaninis karas su savo heroizmu ir niekšybėmis doriems žmonėms ilgai išliks apmąstymų objektu, o sąžiningiems kūrėjams – įkvėpimo šaltiniu. Literatūros apie tą karą – jo dalyvių ir liudininkų prisiminimų bei istorikų darbų – turime daug. Šių leidinių galeriją neseniai papildė Bernardo Gailiaus knyga „Partizanai tada ir šiandien“ (Vilnius, Versis aureus, 2006, 224 p.).

Knygos žanras – mokslinis darbas su publicistiniu atspalviu. Knygą parašė jaunas mokslininkas, teisininkas ir istorikas. Motyvus, paskatinusius rašyti ją, paaiškina taip: „Šią knygą parašiau dėl to, kad mačiau baisią neteisybę ir norėjau pasakyti tiesą. Taip, kaip ją suprantu. Ko gero, tai kiekvieno, net nepraktikuojančio ir niekad nepraktikavusio, teisininko pareiga. Istoriko – juo labiau. (…) Parašiau todėl, jog manau, kad dalykai, apie kuriuos čia kalbu, labai svarbūs kiekvienam mąstančiam ir skaitančiam žmogui“.

Skaitytojai knygoje ras moksliškai įrodytą ir tarptautinės teisės dokumentais paremtą partizanų siekį, kuo jie visą gyvenimą tvirtai tikėjo.

Autoriaus žodyje B.Gailius formuluoja fundamentinę tezę: „Partizanų karas galėjo ir, ko gero, turėjo tapti naujos Lietuvos valstybės pagrindu“. Deja, turėjo, bet netapo. Mūsų tautos gėdai ir nelaimei, atkūrus nepriklausomybę prie valstybės vairo prasibrovė ir įsitvirtino buvę okupantų talkininkai ir jų vienminčiai. Anuo metu jie iš kailio nėrėsi stengdamiesi kuo greičiau nuslopinti partizaninį karą. Mūsų dienomis tos pačios jėgos ne mažiau pasistengė diegdamos mitą, jog į laisvę Lietuvą atvedė „tylieji rezistentai“, kaitalioję kailį iš LKP(b) į LDDP, iš LDDP į socialdemokratus. Mitas galėtų likti mitu, jei jis neduotų siaubingų, netgi pragaištingų rezultatų: profesionalių ciceronų mulkinama tauta pati ant kaklo neriasi kilpą rinkdama į valdžią nežymiai pablukusius ekskomunistus, iš kažkur netyčia išdygusį „tvarka bus“ apologetą, Archangelsko suvirintojo diriguojamą penktąją koloną, leidžiasi skurdinama pretenzingo „tautos gelbėtojo“ ir pan. Taigi tas „turėjo tapti, bet netapo“ ir yra daugelio mūsų tautos nelaimių svarbiausia priežastis.

Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirma ir antra skirtos „partizanams tada“, trečioji – „partizanams šiandien“.

Pirmoje dalyje „Karas ir jo teisinis pripažinimas“ knygos autorius apžvelgia partizaninio karo ištakas ir istoriją, karo taktikos pokyčius, apgailėtinai buką Sovietų Sąjungos ir LSSR vadų propagandą vedant tautą „į šviesų rytojų“ ir kt.

B.Gailius į Lietuvos okupaciją žvelgia pro tarptautinės teisės aktų prizmę ir daug kur remiasi Dainiaus Žalimo mokslinės studijos „Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas: pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę“ (Vilnius, Rosma, 1997) duomenimis.

Į klausimą „Ar Lietuvoje buvo partizanų?“, autorius, remdamasis žinomais pasauliniais karo teoretikais, atsako, kad su okupantais kariavo Lietuvos kariuomenė, naudojusi partizaninę taktiką. Belieka priminti, kad istorikas Kęstutis Kasparas savo kapitalinėje monografijoje „Lietuvos karas“ (Kaunas, LPKTS, 1999, 624 p.) laisvės kovas įvardija Lietuvos karu.

Abu autoriai įrodo, kad tai buvo ne pilietinis karas – okupantai net stribus buvo sugalvoję tam, kad partizaninį karą būtų galima traktuoti kaip pilietinį karą, – bet karas su agresoriumi – Sovietų Sąjunga. Karas buvo aršus, nepaprastai kruvinas ir skausmingas, bet teisėtas! Matyt, ir Kremlius tai supranta ir todėl apie jį niekad neužsimena.

Belieka tik apgailestauti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais į modernią ginkluotę, kariuomenės apmokymą ir išlaikymą buvo sudėta labai daug lėšų, tačiau ji, o ir visuomenė nebuvo parengta vieninteliam galimam realiam pasipriešinimui agresoriui – partizaniniam karui. Jei valstybė būtų pasirengusi šiam karui, jis galėjo būti žymiai efektyvesnis ir mažiau skausmingas. Gal ateityje tokio karo galimybės nereikėtų ignoruoti?

Okupacijos ir siaubingo teroro sąlygomis partizanų vadai padarė viską, ką galėjo ir privalėjo padaryti: kariavo, centralizavo vadovavimą karui, partizanams galiojo Lietuvos kariuomenės statutas, veikė karo lauko teismas, karių apdovanojimo sistema, augo karo veiksmų apskaita, istorijai buvo kaupiamas karo archyvas ir kt. Visų partizanų apygardų vadai prisiėmė atsakomybę už valstybės likimą ir 1949 m. vasario 16 d. paskelbė deklaraciją, kurioje sakoma, ką reikia daryti dabar ir ką reikės daryti, kai susiklostys sąlygos valstybei atkurti.

Autorius labai išradingai vysto „laikinumo principą“ pradedant Vilniaus konferencijos metu Lietuvos Tarybai suteiktais įgaliojimais ir baigiant LLKS Tarybos Prezidiumo prisiimtais įsipareigojimais ir būsimos valstybės atkūrimo juridiniais principais.

Reziumuodamas pirmos dalies medžiagą autorius rašo: „(…) Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karas tikrai buvo. Būtent taip 1944-1953 m. įvykius leidžia traktuoti sisteminė tarptautinės teisės normų ir doktrinos analizė. Tiesą sakant, ji net neleidžia įvykių aiškinti kaip nors kitaip. (…) partizanams Lietuvos gyventojai privalėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti tol, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ir sveikatai“.

Antroje dalyje „Reabilitacija – kita medalio pusė“ autorius nagrinėja reabilitacijos proceso praktiką Lietuvoje, taip pat ir laisvės kovotojų reabilitavimą. Apžvelgęs reabilitacijos proceso ištakas ir praktiką Sovietų Sąjungoje, jis pagrįstai teigia, kad „reabilitacijos procesas yra niekuo nepagrįstas, visiškai nereikalingas ir net ydingas ir kad jis apskritai yra sovietinės tradicijos palikimas“. Šiuos savo teiginius autorius argumentuotai įrodo Lietuvos Respublikos reabilitacijos teisės aktų nesuderinamumo su sveiku protu analize. Mat atkurti teisę ir nekaltumą gali tik tie, kurie juos atėmė. Todėl sovietų vykdyta reabilitacija buvo logiška: jų „teismai persistengė“, todėl, prasidėjus „atšilimams“, liaudžiai reikėjo parodyti, kad „geroji partija ir vyriausybė“, siekdama teisingumo, nori ištaisyti praeities „perlenkimus“. Tokia politika buvo naudinga populistui N.Chruščiovui, dar reikalingesnė „perestroikos architektui“ M.Gorbačiovui.

Lietuviškasis reabilitacijos procesas prasidėjo 1989 metais, kai buvo priimtas įstatymas „Patvirtinti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus dėl asmenų, nuteistų už kai kurias veikas, reabilitavimo“. Atkūrus nepriklausomybę, minėto įstatymo vykdymo dvasia ir praktika buvo perkelta į 1992 metais priimtą įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“. 1998 metais patikslintas šis įstatymas tapo dabar galiojančiu Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniam režimams, teisių atkūrimo įstatymu.

Alogiškas reabilitavimo procesas vyksta apeliuojant į tai, kad „pasaulis nesupras valstybės, kuri negrąžins žmonėms to, ką iš jų atėmė“. Kremlius atėmė, tegul jis, jei pretenduoja būti teisine valstybe, ir grąžina. O Lietuva partizanus, kurie vykdė pareigą Tėvynei, gynė ją, gimtinę ir artimuosius, naikino okupantus ir jų talkininkus, privalo gerbti ir juos apdovanoti. Jokio aiškinimosi, bylinėjimosi po teismus ir prokuratūras – pakanka tik įrodymo, kad buvai laisvės gynėjas. Kiekvienam laisvės gynėjui valstybės pagarba ir įstatymais numatytos privilegijos!

Trečioje knygos dalyje „Ten, kur šuo pakastas“ kalbama apie „partizanus šiandien“, tiksliau sakant, apie tai, kaip šiandien tauta supranta laisvės kovotojų idealizmą, jų kovų heroizmą ir aukos didingumą.

Bandydamas tai nušviesti, autorius nagrinėja genocido sąvoką, genocido tipo nusikaltimų vertinimą pasaulinėje praktikoje, sovietinio genocido savitumus ir jo pasekmes mūsų tautai, pasaulio galingųjų gėdingo bendradarbiavimo su Kremliaus nusikaltėliais motyvus ir pan.

Apibendrindamas sovietinio genocido Lietuvoje analizės pasekmes, jis rašo: „Sovietinių represijų sistema buvo racionali. Patys pavojingiausi politinės tautos nariai buvo paprasčiausiai nužudyti, mažiau pavojingi – įkalinti lageriuose, o mažiausiai pavojingi, bet vis dėlto nebepataisomi – ištremti. Lietuvoje liko pasyviųjų ir silpnųjų masė, kuri, be savo aktyviosios dalies, politinės tautos nesudarė ir todėl buvo visiškai tinkama totalitariniam valdymui ir perauklėjimui“.

Negalima nepritarti autoriaus teiginiui (knygoje jis įrodytas), kad XX amžiuje dviejų totalitarinių valstybių – sovietų ir nacių – politikos kertiniu akmeniu buvo genocidas. Totalitarizmas ir genocidas – tai broliai dvyniai. Knygoje rašoma: „(…) Iš tikrųjų naciai buvo daugiau ar mažiau apskaičiavę, kiek turės sunaikinti žydų, čigonų, lenkų, homoseksualų ir t.t., o sovietams į tai buvo visiškai nusispjauti, jie buvo pasiryžę nužudyti lygiai tiek žmonių, kiek reikės“. Kita vertus, sovietams konclageriai su krematoriumais nebuvo reikalingi – „plačiojoje tėvynėje“ buvo tiek erdvės ir tokių atšiaurių sąlygų, kur kaliniai nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų krisdavo kaip lapai. Žudydavo tik tuos, kuriuos laikė būtinais nužudyti. Su kitais kam vargti – patys išmirs…

Naciams buvo sunkiau. Jų siausmo erdvė buvo ribota, neturėjo jie Sibiro ir amžinojo įšalo. Todėl jiems buvo būtinos dujų kameros, krematoriumai ir kitokie žudymo konvejeriai.

Moralės požiūriu skirtumo tarp nacių ir sovietų genocido nėra. Būtų gerai, jei „demokratinė“ Rusija pasektų vokiečių, pasmerkusių nacių vykdytą genocidą – holokaustą, pavyzdžiu, ir pasmerktų sovietų vykdytą pavergtų tautų genocidą. Tačiau Kremlius to padaryti negali – Čečėnijoje juk vykdomas genocidas… Kremlius sovietinio genocido niekad nepripažins, jam neužtenka net politinės išminties pripažinti Baltijos šalių okupaciją.

Vertindamas Kremliaus valdovų ir jų samdinių pastangas sunaikinti ir suniekinti laisvės kovotojų idealizmą ir heroizmą, knygos autorius tas pastangas skiria į tris kategorijas: visokeriopas partizanų niekinimas ir jų tapatinimas su naciais, pilietinio karo koncepcijos brukimas ir partizanų kaltinimas nekaltų žmonių žudynėmis. Šių okupantų pastangoms demaskuoti ir partizaninio karo teisėtumui pagrįsti ir skirta ši knyga.

Trečioje knygos dalyje abejonių kelia skyrelio „Išsamus ir nešališkas įvykio aplinkybių ištyrimas“ (155-170 p.) reikalingumas. Nei S.Kraniauskienės disertacijos „Tapatybės konstravimas biografijose (kartos ir lyties identitetas XX a. lietuvių autobiografijose)“ kai kurių teiginių kritika, nei mūsų tremtinių psichologinių tyrimų apžvalga knygos autoriaus argumentų patikimumo nepadidina.

„Pabaigoje“, reziumuodamas atlikto darbo esmę, autorius rašo: „Partizanų karo svarbą rodo vien tai, kiek dėmesio jiems skyrė sovietai. Tai, kad buvo tiek daug stengtasi nuslėpti tiesą, tegali reikšti viena – ta tiesa buvo neįtikėtinai svarbi. Ir ji tokia buvo. Visų pirma sovietų pergalė prieš partizanus reiškė Lietuvos valstybės sunaikinimą ir tikrą jos aneksiją. Antra, ir tai beveik svarbiau, ji reiškė politinį tautos sutriuškinimą ir „tarybinio žmogaus“ gimimą. Būtent dėl tos priežasties partizanų karas – tai, ko gero, svarbiausias ir lemtingiausias XX a. Lietuvos istorijos momentas“. Su tokiu partizaninio karo svarbos vertinimu negalima nesutikti.

Norėčiau atkreipti dėmesį į knygos autoriaus sugebėjimą atrasti tiesą ir teisingumą ten, kur jis įnirtingai buvo neigiamas, ir demaskuoti nusikaltimą bei nusikaltėlius ten, kur jie dangstėsi jų pačių susikurtu taikos balandžio įvaizdžiu. Tą pasiekti jam padėjo talentas, erudicija ir didžiulis žinių bagažas.

Negalima nepastebėti, kad B.Gailius puikiai valdo plunksną, turi originalią minčių dėstymo manierą ir nevengia ironiškai žvelgti netgi į rimtus reiškinius. Visa tai knygai suteikia patrauklumo. Belieka jaunam mokslininkui palinkėti visokeriopos sėkmės kūrybiniame darbe.

Kazys BLAŽEVIČIUS

© 2006 „XXI amžius“