|
Įslaptinimas maskuotė nuo žioplių
Informacijos įslaptinimo procedūra neapseina be kelių asmenų dalyvavimo tokioje procedūroje (vienas paslaptį užrašo, kitas užregistruoja, trečias ją uždaro į spintą saugoti). O, anot garsaus hitlerinio saugumiečio Miulerio, jei paslaptį žino du, ją sužinos ir kiaulė.
Jei paskaitysime piliečių komentarus, išgirsime jų nuomones, susijusias su aukšto VSD pareigūno žūtimi, matysime, kad jie žino daug daugiau, nei viešina įvairių institucijų tyrėjai, žino ir tą informaciją, kurios tiriančios institucijos neskelbia, žino ir tą, kurios institucijos negauna. Galėtume tarti, kad visuomenės žinios nepatikimos, prilygintinos gandams, tačiau be ugnies dūmų nebūna. Paslaptis kuriančių ir saugančių institucijų darbuotojai nėra žmonės futliare, jie turi patikimų draugų, tie patikimi tokių pat taip pat turi, ir paslaptis tampa vieša. Visuomenė daro išvadas, savo sprendimus, dažnai sveikesnius už valstybininkų sprendimus.
Niekam neteko stebėti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto uždarų posėdžių, susijusių su V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimu, girdėti ir skaityti ten minimų faktų, pavardžių, tačiau ir faktai, ir pavardės, dar nepaskelbus išvadų, visuomenei jau buvo žinomos. Visuomenei nereikėjo melo detektoriaus nustatyti, ar VSD generalinis direktorius sako tiesą: nerišli kalba, skirtingi atsakymai į pakartotinai duodamus tuos pačius klausimus, nuleistos akys, prakaitas iš kaktos bylojo paslaptimi dangstomą netiesos sakymą. O VSD liudytojų nušalinimai nuo pareigų tik patvirtino įslaptinimu maskuojamą melą. Čia dera atsigręžti į praeitį: tik žiopliams ir mulkiams nekėlė abejonių A.Pociaus skyrimas VSD vadovu.
Nors lojalumo valstybei nustatymo metodų nėra, su lojalumu susijusių klausimų nenagrinėja teismai, tačiau į lojalumo cenzą, nors jis būtų grindžiamas tik įtarimais, skiriant darbuotoją į reikšmingesnes pareigas visose valstybėse (tik ne Lietuvoje) atsižvelgiama. Būtų naivu manyti, kad anuometinis VSD vadovas M.Laurinkus arba laikinai Prezidento pareigas einantis A.Paulauskas nežinojo A.Pociaus praeities, pastarojo pažeisto lojalumo valstybei ir net jo priklausymo KGB rezervui. Visuomenė žinojo. Tačiau tie veikėjai, save laikantys valstybininkais, visuomenės nuomonės nepaisė.
Įslaptinimas, prilygstantis reikalavimui tik niekam nesakyk, tėra maskuotė nuo žioplių. Patirtis byloja, kad, jei perdavus kam paslaptį pridursime tą tik niekam nesakyk, paslaptis išplis garantuotai. Veltui įslaptinami archyvai, slepiamos vilos, jachtos, meilužės, nusikaltimai, kolaboravimas visuomenė viską sužino, juolab jei bandoma dangstyti paslapties skraiste. Sako, tik vyras apie žmonos neištikimybę sužino paskutinis. Labai panašu, kad taip yra ir su mūsų išrinktaisiais, su Valstybės vadovais. Metas atsikvošėti.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|