|
Politinė košė ir tiesiog garbė
Politinis gyvenimas tarsi smagratis į savo sukimosi orbitą įsuka vis daugiau gyvenimo su visomis jo nuodėmingomis apraiškomis. Artėja rinkimai į savivaldybių tarybas. O prieš rinkimus, kaip visada, vis dažniau skamba įvairūs pažadai, kaltinimai ir vis daugiau dumblo kyla į paviršių. Jei esi nors kiek susijęs su politika, gali būti ramus kad ir kokio krištolinio skaidrumo būtum, vis dėlto purvo išvengti nepavyks.
Štai dėl ko dabar pats metas pakalbėti apie rimtus dalykus. Už kelių mėnesių bus per vėlu ir kiekvienas tekstas laikraštyje bus traktuojamas kaip viešųjų ryšių akcija. Taigi, kol politinė košė dar nekunkuliuoja visu stiprumu, pakalbėkime apie paprastą dalyką garbę.
Seni žmonės sako, kad garbės nenupirksi už jokius pinigus. Jų lūpomis kalbanti išmintis leidžia daryti prielaidą, kad neretam politikui garbingas elgesys yra sunkiai suprantama sąvoka. Viena iš priežasčių jau įvardyta jos nenupirksi. O ko negalima nupirkti, tai tiesiog neegzistuoja.
Politika, tapusi profesija, kartu tapo ir vienu iš būdų prasimanyti pinigų. Ši savybė niekais pavertė pagrindinę politikos paskirtį: derinant skirtingus idėjomis grįstus interesus siekti bendro gėrio. Garbingas žmogus niekada negali siekti gėrio tik sau, gerus darbus jis daro ir kitiems, nes kitaip jam neleidžia elgtis sąžinė, arba, kalbant paprasčiau, elementarus asmeninis garbės kodeksas. Tikinčiajam tai tiesiog sąžinė, Dievo atspindys nuodėmingoje žmogaus prigimtyje.
Kodėl politika tapo nesąžiningumo sinonimu? Ką reikėtų daryti, kad į artėjančius rinkimus žvelgtume ne kaip į šou, bet kaip į idėjų kovą? Ir pagaliau svarbiausias klausimas: kaip padaryti, kad pilietis pats nenorėtų būti mulkinamas ir, susidūręs su nesuskaičiuojamais kvailinimo būdais, jiems pasipriešintų?
Išnykusi politinė viešojo gyvenimo plotmė privalo būti atgaivinta. Kol kas ji transformavosi į sunkiai nusakomą dvaro intrigų tarpsluoksnį. Jis lyg neišsenkamas gausybės ragas maitina skandalų ištroškusią žiniasklaidą. Kaunasi interesai, asmeninės ambicijos, liguistas noras būti valdžioje. Jei kas nors pabando kalbėti remdamasis į savo ideologines šaknis atrodo mažų mažiausiai keistai. Jis neįdomus nei žiniasklaidai, nei rinkėjams.
Taigi aiškėja, kad garbingų politikų iš tikrųjų nereikia nei žiniasklaidai, nei patiems rinkėjams. Štai dėl ko didėja kiekvieno politikuojančio atsakomybė. Priežasčių reikia ieškoti savyje, o ne aplink.
Išvydęs dar nuo sovietmečio įmitusius nomenklatūrininkus veju negeras mintis šalin. Juk lengviausia būtų juos tiesiog iškeikti... Tačiau ar kas nors nuo šito pasikeis? Juk po Sovietų Sąjungos griuvimo šie žmonės žingsnis po žingsnio ir vėl susikūrė sau kurortines sąlygas. Jų kurortas nuo žmonių atitvertas siena. Ji saugo senuosius nomenklatūrininkus nuo išorės poveikio. Ir saugos tol, kol gyvenantys šiapus jos neįsisąmonins, kad ši siena nėra tik pramanas, o realiai egzistuoja. Nors ji ir ne iš betono, tačiau ją sugriauti sunkiau negu tikrą.
Esantieji valdžioje seniai nebegalvoja, kad jų virtualus kurortas vieną gražią dieną gali suirti. Kiekvieno piliečio pareiga yra priversti atsitokėti gyvenančiuosius anapus. Nors oficialiai ši padėtis vadinama stabilia, tačiau toks stabilumas yra ydingas. Stabilus nenoras ką nors keisti yra prasčiausia tiek šiapus, tiek anapus kurorto tvoros esančiųjų laikysena.
Štai dėl ko kiekvienas, kuris dar neužmiršo, kad garbingas politikavimas nėra tas pats, kas tuščias riejimasis, turėtų stengtis, pasitaikius bet kokiai progai, priminti intrigantams apie moralę, vertybes, galiausiai garbę. Jei tai nepakeis esančiųjų kurorte, tai gal bent jau privers susimąstyti esančiuosius šiapus?
Šis mano komentaras neturėtų jokios vertės, jei būtų apsiribota tik ydingos situacijos konstatavimu. Kas nors truputį politikuoja, ko gero, ir pats tai supranta. Tikrosios politikos esmė slypi santykyje. Visai nesvarbu, kaip pavadinsime skirtingas puses: rinkėjas ir renkamasis, žmonės ir valdžia, visuomenė ir politikos elitas ir t.t. Nė viena iš tų pusių negali apsieiti be priešingos alternatyvios stovyklos.
Ne mažiau svarbus ir santykis su pačiu savimi, tiksliau, su savo sąžine. Naujai išdygusi kurorto siena iš tikrųjų yra šio santykio praradimas. Vieniems pradeda atrodyti, kad jie gali gyventi be kitų. Esantiesiems valdžioje atrodo, kad pasaulis apsiriboja jų ne visai garbingu kurortiniu gyvenimu, o valdomiesiems nusispjaut, kas ten dedasi iš tikrųjų. Taip miršta demokratija.
Garbės nepraradęs politikas niekada neužmiršta apie savo rinkėją. Jis niekada negali tapti paprastu intrigantu, nes aiškiai supranta, kad užima vieną ar kitą postą tik dėl to, kad jį kažkas išrinko. Štai dėl ko niekaip negalima suvokti ir pateisinti politikų, kurie bėgioja iš vienos partijos į kitą. Kaip galima pereiti į kitą partiją ir vėliau ramiai sau postringauti televizijoje, kad viskas normalu? Apie kokią garbę tada galima kalbėti?
Rašant šį komentarą vis persmelkia mintis, kad naudoju per daug skambių žodžių. Gal garbė ir garbingumas yra tik menami vaizduotės vaisiai? Juk gyvename XXI amžiuje, kur visi šneka apie skaitmenines technologijas, ekonomiką, bet pamiršta apie socialinius dalykus. Juk jie tik iš pirmo žvilgsnio tokie sudėtingi. Įdėmiau pažvelgus viskas paprastėja ir lieka tik esminiai dalykai: sąžinė, garbė, idėja. Kol politinė košė dar nekunkuliuoja visu stiprumu, prisiminkime liaudies posakį: tikrieji vilkai ateina apsigaubę avių kailiais...
Dainius VARNAS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|