|
Pagaliau pripažintas genocidas Ukrainoje
Kai tik Ukrainos premjeru tapo prorusiškos Regionų partijos lyderis Viktoras Janukovičius, atrodė, kad garsioji oranžinė revoliucija, dideliam Maskvos džiaugsmui, nuėjo praeitin. Tuo labiau kad Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje (parlamente) susibūrė nauja koalicija, prie kurios, be komunistų, prisijungė ir Socialistų partija, kurios lyderiai oranžinės revoliucijos metu buvo Viktoro Juščenkos šalininkai ir, mosuodami oranžinėmis vėliavomis, stovėjo šalia jo visuose masiniuose mitinguose.
Tuoj po V.Janukovičiaus tapimo Ukrainos premjeru naujoji parlamentinė dauguma nusprendė atsikratyti svarbiausiais provakarietiškais Ukrainos politikos šalininkais gynybos ministru, o ypač užsienio reikalų ministru Borisu Tarasiuku, kuris buvo bene pats aktyviausias Ukrainos stojimo į NATO šalininkas. Matant tokias permainas Ukrainos parlamente ir V.Juščenkos remiamai Mūsų Ukrainos partijai perėjus į opoziciją, prezidentui V.Juščenkai iškilo didelių problemų. Pirmiausia todėl, kad gynybos ir užsienio reikalų ministrų skyrimas yra prezidento kompetencija, antra prezidentas negali būti opozicijoje valdančiajai parlamentinei daugumai. Tačiau tai jau atskiro nagrinėjimo klausimas. Be to, sprendžiant iš premjero V.Janukovičiaus pastarojo meto veiksmų ir net aklai nebekartojančio Kremliaus vadovų pareiškimų, ir Premjeras ėmė deklaruoti provakarietišką Kijevo kursą. Tiesa, dėl stojimo į NATO, pasak V.Janukovičiaus, privalo būti surengtas visuotinis referendumas.
Tačiau šį kartą Ukrainos parlamente kilo labai aštrios diskusijos ne tiek dėl jos užsienio ar vidaus politikos, o nesenos istorijos klausimais. Šios diskusijos sukėlė didžiulį susidomėjimą ne tik Ukrainoje, bet ir Maskvoje. Kremliaus valdovai, jau nekalbant apie jam ištikimiausius politologus, ėmė visais balsais šaukti apie Ukrainos buržuazinių nacionalistų, banderininkų atgimimą. Mat prezidentas V.Juščenka ne kartą kategoriškai ėmė reikalauti, kad Aukščiausioji Rada pagaliau priimtų įstatymą dėl ukrainiečių tautos genocido, sąmoningai vykdyto 1932-1933 metais vadinamosios kolektyvizacijos laikotarpiu. Tokį V.Juščenkos reikalavimą valdančioji dauguma, ypač komunistai ir premjero V.Janukovičiaus Regionų partija sutiko durtuvais. Pasigirdo kaltinimų, jog V.Juščenka tokiu savo žingsniu siekia galutinai sugadinti santykius su Rusija, netgi pažeminti rusų tautą ir t.t. Jau nekalbant apie komunistinę ir prorusišką Ukrainos žiniasklaidą, Maskvos propagandininkai, turintys istorijos profesorių ir garsiausių politologų vardus, tuos politikus, kurie nori genocidą, t.y. visuotinį badmetį, pripažinti ukrainiečių tautos naikinimu, išvadino fašistais, istorijos klastotojais ir panašiais epitetais. Visiškai nepaisydami to, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo, B.Jelcino valdymo laikais, pati Maskva paskelbė ištisus tomus archyvinių dokumentų, įrodančių, jog paties Josifo Stalino įsakymu vadinamosios kolektyvizacijos laikotarpiu buvo fiziškai sunaikinta, numarinta badu ar ištremta irgi bado mirčiai mažiausiai 9-10 milijonų ukrainiečių. Kitais duomenimis, tas skaičius yra kur kas didesnis, nes niekas neskaičiavo badu mirusių. Stalino ir vietiniai komunistai, prie kurių aktyviai prisidėjo ir Stalino piktadarysčių atskleidėjo titulą pasisavinęs N.Chruščiovas, marindami badu nepaklusniuosius ukrainiečius pirmiausia sugalvojo paprasčiausią būdą: iš derlingos Ukrainos išgabenti visus grūdus bei kitus maisto produktus. Iki paskutiniojo duonos kąsnio. Kai minios badaujančių kaimiečių ėmė bėgti iš kaimų, vietinė milicija ir iš visos Rusijos atsiųsti čekistai juos gaudė ir varė atgal. Visi keliai ir kaimų gatvės buvo tiesiog nusėtos mirusių iš bado kūnais. Jų net nebebuvo kam laidoti. Beveik normaliu reiškiniu tapo kanibalizmas, kai žmonės suvalgydavo savo mirusius artimuosius. Pasinaudojant masiniu badu, tuo kartu buvo sunaikinta ir didžioji Ukrainos inteligentijos dalis, kuri dar buvo likusi po bolševikų revoliucijos. Griuvus Sovietų Sąjungai ir 1991 metais paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, prasidėjo reikalavimai, kad Maskva, kaip SSRS teisių perėmėja, pripažintų šią didžiausią XX amžiaus piktadarystę. Prieš kiekvienus rinkimus politikai žadėdavo, jog šis klausimas bus iškeltas. Bet viskas kalbomis ir baigdavosi. Tiktai po oranžinės revoliucijos, atėjus į valdžią prezidentui V.Juščenkai, jis pažadėjo priimti atitinkamą įstatymą dėl didžiojo ukrainiečių tautos genocido 1932-1934 metų badmečio. Parlamentui nebebuvo kur dėtis, ir šis klausimas imtas svartyti Aukščiausiojoje Radoje bandant pripažinti didįjį praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio badą ukrainiečių tautos genocidu. Premjero V.Janukovičiaus Regionų partija pateikė projektą, kuriame šis badas turėjo būti įvertintas kaip Stalino nusikaltimas prieš ukrainiečių tautą ir pavadintas nacionaline tragedija. Kitame įstatymo projekte, kurį parengė prezidentas, numatyta administracinė atsakomybė už viešą didžiosios tragedijos bado neigimą, ir šis badas prilygintas holokaustui.
Tiktai po trečiojo svarstymo Ukrainos parlamentas pagaliau nedidele balsų dauguma priėmė įstatymo projektą, kurį sušvelnino valdančiosios koalicijos partneris socialistas parlamento pirmininkas Aleksandras Morozas, pripažįstantis 1932-1934 metų badą ukrainiečių tautos genocidu. Už tai balsavo 233 deputatai iš 435 užsiregistravusių. A.Morozo projekte apgailestaujama, kad priimtame įstatyme nebeliko vietos dėl atsakomybės už to bado neigimą politikų kalbose ir žiniasklaidoje. Beje, Kijevo laikraščiai teigia, kad Ukrainos komunistai, visomis išgalėmis kovoję prieš to įstatymo priėmimą, pasmerkė savo partiją istoriniam išnykimui ir užsitraukė amžiną gėdą.
Maskva, dar vos tik prasidėjus įstatymo svarstymui, dėjo visas pastangas, jog sužlugdytų jo priėmimą, nors jame ir nebuvo paminėta jokia finansinė atsakomybė už šį genocidą. Kaip pareiškė Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas, šis Kijeve priimtas įstatymas neatitinka tarptautiniu mastu pripažinto genocido sąvokos. Kita vertus, K.Kosačiovas, kaip ir kiti aukšti Kremliaus pareigūnai, teigia, kad Ukraina, priimdama tokį įstatymą, pasielgė neapgalvotai, akcentuodama, jog tuo metu badmetis buvo tiktai Ukrainoje. Esą tuo metu ir Rusijoje, vykstant vadinamajai kolektyvizacijai, nuo bado irgi mirė milijonai žmonių. Tiesa, ir K.Kosačiovas, ir kiti Rusijos ideologai bei istorikai vengia net užsiminti, kad marinimas badu buvo viena iš bolševikinio režimo politikos dalių. Pavyzdžiui, ne vienas vadinamojo didžiojo tėvynės karo dalyvis savo memuaruose, skelbtuose N.Chruščiovo atšilimo ir vėlesniais metais, ypač žlungant Sovietų Sąjungai, rašė, jog karo metu ištisos divizijos būdavo siunčiamos į ataką duodant išgerti stiklinę spirito, vadams pareiškiant, jog užkandą rasią vokiečių apkasuose. Kita vertus, netgi išvystyto socializmo laikais, jeigu ne iš užjūrio, pirmiausia iš Amerikos be paliovos gabenami grūdai, tai daugelį SSRS gyventojų būtų ištikęs panašus likimas.
Be abejo, dabartinis Ukrainos premjeras V.Janukovičius, nesugebėjęs užblokuoti Ukrainos parlamente įstatymo dėl genocido priėmimo, susilauks Maskvos nemalonės.
Petras Katinas
© 2006 XXI amžius
|