Dieve, leisk žodžiu gimtuoju įsišviest
|
Grupė renginio dalyvių.
Iš dešinės: K.Genio žmona Lolita,
dailininkas Leonas Glinskis
|
|
K.Genio eilėraščius skaito
jo sūnus Gintautas
|
|
Prie poeto K.Genio kapo
Petrašiūnų kapinėse
jo žmona ir sūnus
|
Gyvenimas yra nuolatinis atsisveikinimas,
kadais, regis, išgyvendamas slegiančios tylos metą, yra prasitaręs
R.M.Rilkė.
Tačiau gyvenimas yra ne vienos, o viso spiečiaus būsenų
gaudesys. Vadinasi, gyvenimas gali būti ir pasisveikinimas, dar
vienas susitikimas su tuo ir su tais, kurie ne tik įtvirtina mūsų
egzistenciją, bet ir suteikia jai valingumo, taurumo, siekiamų tikslų
tikrumo ir aiškumo.
Toks orus, kupinas prisiminimų, džiaugsmo, kad yra likiminių vertybių, kurių galia ne kartą gali persmelkti mus, nukreipdama ne tik mintis, bet ir gyvenimus viltingesne linkme, buvo gruodžio 12 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje įvykęs vakaras-prisiminimas.
Vakaras buvo skirtas aktoriui, poetui, patriotui, Lietuvos laisvės šaukliui Kęstučiui Geniui (1928-1996) atminti. Jį organizavo K.Genio artimieji ir bičiuliai, o juos vienijo laikraščio XXI amžius darbuotojai žurnalistas Kazimieras Dobkevičius ir laikraščio vyriausiasis redaktorius. Jų kūrybingumas, gebėjimas sutelkti bendraminčius iškėlė ir įgyvendino ne vieną idėją, ne vieną turiningą sumanymą, kad šiandienai būtų priminta K.Genio asmenybė ir jo kūrybinė bei pilietinė veikla Lietuvos Atgimimo ir Sąjūdžio, užgriebusio tautą dvasinio ir valstybinio atgimimo galia iki pašaknų (hab. dr. Meilė Lukšienė) mūsų istorijai reikšmingomis dienomis.
XXI amžius gruodžio 13 dieną išleido priedą Už Laisvę (lietuvių kovos už Nepriklausomybę), kurį skyrė K.Genio asmenybei, jo kūrybinei ir pilietinei veiklai. Kiek spėjau apžvelgti gruodžio vidurio mūsų žiniasklaidos tankumyną, tik šis leidinys, kaip ir daugeliu kitų mūsų likimui svarbių sukakčių dienomis, liko vienintelis. Čia skelbtame pokalbyje su K.Genio žmona Lolita, santūriame ir kupiname tauraus nuoširdumo, prasiveržia mintis: nenutrūkstanti slaptinga gija sieja mus su Kęstučiu, neleidžia paklusti liūdesiui ir nevilčiai.
Taip, toji nenutrūkstanti gija sieja mus visus, primindama, kad gilus dvasinis gyvenimas yra neišsenkantis ir nesunaikinamas.
Slaptinga dvasinė gija sieja visus, užpildžiusius iškilmingą Karininkų ramovės salę. Sąjūdžio metraštininkų: žurnalisto Vlado Dekšnio ir dailininko Leono Glinskio rūpesčiu buvo pademonstruotas dokumentinis filmas Kęstutis Genys skaito savo eilėraščius kūrybiniame vakare 1989 metais. Įtaigus balsas, istorinį nuotolį įveikianti kūrybinė galia, dar kartą primenanti, kad dieviškumas žmoguje išauga tik iš jo laisvės.
Tauraus prisiminimų vakaro erdvę užpildė K.Genio eilėraščiai, skaitomi jo sūnaus Gintauto, K.Dobkevičiaus, R.Keturakio, kunigo Roberto Grigo, kuris, savo kalboje palietęs dieviškumą žmoguje, Sąjūdžio veiklos reikšmę tautos istorijoje, K.Genio skelbtą atsakomybę už savo sielą, laisvę, tautos savigarbą, padeklamavo poeto eilėraštį, švytintį pagarba gimtajai kalbai ir tyliu prašymu: Dieve maloningas (...) leisk išsaugoti žodį gimtąjį kaip sakramentą, leiski vėl žodžiu gimtuoju įsišviest!
Kauno vyrų choras Perkūnas (meno vadovas ir dirigentas doc. Romualdas Misiukevičius) K.Geniui skirtam vakarui padovanojo įspūdingai atliktus kūrinius: lietuvių liaudies dainą Toli už girių leidos saulė, J.Bertulio Regina Coeli, K.Genio Grįžtu namo, Vergų chorą iš Dž.Verdžio operos Nabukas, P.Butkaus Aras, Maironio Lietuva brangi.
Solistas Giedrius Prunskus (baritonas) taip pat buvo įkvėptai dosnus: sklido Udrio arija iš Klovos operos Pilėnai, S.Šimkaus Kur bakūžė samanota, lietuvių liaudies daina Auki, berželi šviesiausia muzika užpildė susirinkusiųjų sielas.
Taip ima giedoti pro politines intrigas, partines rietenas, kapitalo mutacijas, asmeninius nušvitimus ir nuopuolius, kasdienybės stebuklus ir banalybes ne tik Kęstučio Genio mums patikėtas dvasinis palikimas, bet ir Būtis su tūkstančiais kantrių, viltingų gyvenimų, kurie ir lemia Lietuvos likimą.
Robertas KETURAKIS
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos
© 2006 XXI amžius
|