Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Ir Balbieriškyje gyventi gera

Vilniuje organizuojamose konferencijose dažnai girdime politikus konstatuojant pakraščių atskirtį nuo sostinės, kaimo žmonių pasyvumą ir abejingumą. Tapo įprasta kai kuriuos miestelius įvardyti kaip provincijos simbolius. Tarp jų – Balbieriškis. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, išleistoje 2002 metais Vilniuje, rašoma, jog šis miestelis yra 13 km į pietus nuo Prienų, prie Kauno – Alytaus plento, seniūnijos ir parapijos centras.

Įsikūręs Nemuno kairiajame krante, prie Peršėkės žiočių. Balbieriškyje yra Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, paštas, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė, ambulatorija, vaistinė, pagrindinė dešimtmetė mokykla (iki 2001 metų buvo vidurinė), žemės ūkio mokykla, kultūros namai, sporto klubas. Netoliese yra Nemuno kilpų regioninis parkas. Ir dar neįprasta žinia: „1946 metais miestelį užėmė Lietuvos partizanai ir išlaisvino tremčiai surinktus žmones“. Minint prelato Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) 120-ąsias gimimo metines, pirmieji renginiai įvyko Balbieriškyje, jo gimtinėje. Prelato rūpesčiu 1926 metais čia įkurta pirmoji Lietuvoje mergaičių žemės ūkio mokykla. Įdomu buvo savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti, kas gera Balbieriškyje. Tokį klausimą pateikėme trims žmonėms: klebonui kanauninkui Robertui Bruzgai, Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininkui Alfonsui Vitkauskui ir Talokių kaimo ūkininkui, garsiojo istoriko dr. doc. Adolfo Šapokos (1906–1961) giminaičiui Gintautui Šapokai.

Pateikiame jų pasakojimus.

Balbieriškio klebonas kan. Robertas Bruzga: Daugiausia žmonių į Balbieriškį susirenka per Šv. Magdalenos atlaidus, kurie vyksta liepos pabaigoje. Tačiau po atlaidų liaudies dainų dainuojant nesigirdi. Balbieriškį garsina liaudies šokių kolektyvas „Ringis“, kurį subūrė talentingas scenografas Raimundas Morkūnas. Šis kolektyvas šiemet vykusiame liaudies šokių konkurse „Pora už poros“ užėmė pirmąją vietą. Vasarą jie lietuvių liaudies šokius rodė Turkijos žmonėms, kiek anksčiau – Vengrijos, Estijos žiūrovams. Užsienyje sulaukė pasisekimo.

Balbieriškio pagrindinėje mokykloje visoms klasėms dėstau tikybą. Šias pamokas lanko beveik visi mokiniai, išskyrus kelerių jehovistų šeimų vaikus. Mokiniai labai nuoširdūs, vienas kitam stengiasi padėti, vienas kitą moko. Per renginius jiems net mintis nekyla užtraukti cigaretę ar gerti alkoholį. Džiugina integruotos tikybos ir muzikos, tikybos ir anglų kalbos pamokos. Įdomu, nauja, prasminga.

Prieš kiekvienas šv. Kalėdas ir šv.Velykas mokiniams ir mokytojams organizuoju vienos dienos rekolekcijas, pasikviečiu svečių kunigų. Džiaugiuosi mokytojais. Jie – aktyvūs bažnyčios lankytojai.

Lankau parapijiečius. Dauguma gyventojų kunigą priima, mielai bendraujame. Pastebėjau, kad vėliau daugiau žmonių ateina į bažnyčią.

Puiki Kunigiškių bendruomenė. Kartą per mėnesį ten organizuojamas koks nors kultūrinis, religinis ar tautinis renginys, kuris visada prasideda šv. Mišiomis. Bažnyčios ten nėra. Visi susirenka kultūros namų salėje. Ateina daug žmonių. Čia ne mano sugalvota. Taip radau prieš ketvertą metų pradėjęs dirbti Balbieriškyje. Geru žodžiu reikėtų paminėti Kunigiškių mokyklos mokytojus ir dar daug puikių žmonių. Tai Gintas ir Nadežda Pikai, tikri kaimo žmonių judintojai, Julija Malinauskienė, rašanti Sūkurių kaimo istoriją, seniūnas Algirdas Jonas Giraitis, ką tik išėjęs į pensiją, ir daugelis kitų.

Didelis nuostolis Balbieriškiui, kad nebėra vienuoliktos ir dvyliktos klasių mokinių. Jie išvažinėja į kitas mokyklas, miestelyje nelieka veiklaus inteligentiško jaunimo. Manau, jog savo vaikus nuskriaudžia jehovistų šeimos. Jų vaikai nedalyvauja katalikiškuose renginiuose, savanoriškai iškrenta iš bendruomenės, kuri renkasi į linksmus, įdomius, prasmingus katalikiškų švenčių renginius.

Nedarbas ir noras daugiau uždirbti veja žmones iš gimtųjų vietų. Žmonės nesitenkina už 15 km esančiu Alytumi ar už 13 km esančiais Prienais. Važiuoja darbo ieškoti į Kauną, Vilnių. Kai kurie visai palieka Lietuvą. Atstumai išskiria žmones, irsta šeimos.

Balbieriškio ypatinga gamta: unikalus parkas, Nemunas, jo kilpos, maumedynas, genių draustinis, kuriame šie paukšteliai kala ir kala...

Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas: Kai kun. Pranas Gavėnas, SDB, iš tolimos Brazilijos sugrįžo į Lietuvą, tapau jo artimu bičiuliu. Iki šiol esu saleziečių bendradarbis, platinu „Saleziečių žinias“. Kun. P. Gavėnas buvo atsidavęs kunigystės pašaukimui, darbais ir žodžiais įrodė meilę tėvynei. Po kunigo mirties jaučiu pareigą tęsti jo darbus. Balbieriškis yra mano gimtoji parapija. 2003 m. kovo 25-ąją susikūrė mūsų bendruomenė. Sūkurių kaime už investicinius čekius buvau pirkęs namą, kuriame kadaise buvo kolchozo kontora. Dabar šiame name vyksta bendruomenės renginiai.

Dailininkas Edmundas Makaveckas iš nuotraukų, žmonių pasakojimų atkūrė Premezio dvaro vaizdą ir ant sienos nutapė didžiulę freską. Kitos freskos vaizduoja Balbieriškio apylinkių vaizdus. Paskutinis renginys įvyko lapkričio viduryje. Jis prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo ir pamokslą pasakė Balbieriškio klebonas kan. R.Bruzga. Renginys skirtas Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės partizanų vadui Kazimierui Degučiui–Raginiui atminti. Turime jo portretą. Jis ne tik buvo partizanų vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbdamas Balbieriškio valsčiaus policijos viršininku, jis daugeliui jaunuolių padėjo išvengti išvežimo į Vokietiją.

Prieš tai paminėjome Žiūronių mokyklos mokytojo Kazimiero Petraškos atminimą. Šis mokytojas palaikė ryšį su partizanais, jiems padėjo. Buvo pašauktas į sovietų armiją, bandė organizuoti ginkluotą pabėgimą. Ten pat buvo sušaudytas. Kai kaimas šitai sužinojo, mokykloje buvo uždegta žvakutė, padėtas juodas kaspinas. Mokiniai ir jų tėvai gedėjo ir sakė: „Nebėra mūsų mokytojo“.

Taip pat buvome surengę renginį, skirtą mūsų tėviškėnui Lietuvos diplomatui, susisiekimo ministrui, inžinieriui Tomui Nėniui–Naruševičiui (1871–1927) atminti.

Žiūronių pradinė mokykla uždaryta. Pastate veikia biblioteka, yra įkurtas muziejus. Prieš pastatą stovi balta vyro skulptūra – paminklas Mokytojui.

Renginiais stengiamės kelti pilietinį sąmoningumą, ugdyti tautiškumą, supažindinti jaunimą su krašto tradicijomis, ieškoti tautos šaknų ir jungti jas su dabartimi.

Nepamirštame religinių tradicijų. Bendruomenės būstinėje, Sūkurių kaime, vyksta gegužinės pamaldos, šv. Kalėdų ir šv. Velykų renginiai.

Ūkininkas Gintautas Šapoka: Man patinka ūkininkauti. Mano tėvai buvo mokytojais, susitaupę pinigų 1939 metais pirko ūkį Talokių kaime. Motiną su dviem vaikais 1941 metais ištrėmė į Sibirą. Tėvas tuo metu sirgo, todėl jo nerado. Aš gimiau po to, kai šeima vėl susijungė Lietuvoje. Ūkininkauti patinka todėl, kad pats esu šeimininkas, nereikia ieškoti darbo. Tik dirbk. Skeptiškai žiūriu į verkiančius ūkininkus. Jeigu daug dirbi, tai ir pinigų turi. Turiu geras pieningas karves, auginame agrastų, juodųjų, raudonųjų, geltonųjų serbentų daigus. Vien šį rudenį priskyniau dvidešimt tonų obuolių. Jau dveji metai man nebėra reikalo stovėti Alytaus ar Vilniaus turguose, pardavinėjant daržoves, obuolius, slyvas, uogas – prasigyvenau. Už kelių mėnesių išeisiu į pensiją. Daugiau bus laiko kultūrinei veiklai. 2005 metais išleidau savo parašytą knygą „Mūsų gimtinė“, šiais metais – savo sudarytą Adolfo Šapokos „Bibliografiją“.

Geru žodžiu galiu paminėti krikščioniškąją profsąjungą – Lietuvos darbo federaciją. Nors esu baigęs Žemės ūkio akademiją, turiu aukštąjį išsilavinimą, bet Darbo federacijos organizuotuose seminaruose daug ko išmokstu. Net anglų kalbos jie siūlo mokytis.

* * *

...Balbieriškis nepamiršo savo garsaus tėviškėno prel. Mykolo Krupavičiaus. Jo vardu pavadinta beržų alėja. Ant dabartinio Pirminės sveikatos priežiūros centro pastato prikalta lenta, skelbianti: „Šioje vietoje buvusiame name 1885 m. spalio 1 d. gimė valstybės ir bažnyčios veikėjas prelatas Mykolas Krupavičius“.

Per jubiliejinių 2000-ųjų Žolinę Balbieriškis paaukotas Švč. Mergelei Marijai, Krikščionių Pagalbai. Šitai primena grakšti Antano Ambrulevičiaus skulptūra – Marija su Kūdikiu.

Balbieriškyje puoselėjamas Lietuvos savanorių ir partizanų atminimas. Per visą sovietmetį miestelio gyventojai išsaugojo aukštą, iš lauko akmenų 1930 metais sumūrytą piramidę su kryžiumi viršuje – paminklą žuvusiems už laisvę. Ten, kur pokariu buvo metami išniekinti partizanų kūnai, dabar pastatytas akmuo su užrašu: „Šioje vietoje buvo niekinami Balbieriškio krašto partizanai 1945–1953 metais“.

...Greitai bėgo kelias namo. Pro langus šmėkščiojo gruodžio viduryje besiganantys arkliai ir karvės, pakelėse žaliavo gražiai sužėlę žiemkenčiai, juodavo grubūs juodų arimų klodai tarsi atpjautos rupios, skalsios ruginės duonos riekės. Galvoje sukosi mintys: atkampiausiose Lietuvos vietose gyvena žmonės; jie dirba, kuria, nepamiršta savo praeities didvyrių; pakanka ir judintojų, kurie, nesitikėdami jokios naudos, negaili žmonėms dvasinio peno. Ačiū jiems visiems.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2006 „XXI amžius“