| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kol bus gyvas nors vienas lietuvis, jie niekada nebus pamiršti Anelė Grigienė
Kiekvienas Lietuvos patriotas nuolat prisimena tuos laikus, kai buvo kovojama dėl Tėvynės laisvės, tikėjimo, tiesos. Kiek jaunų žmonių paaukojo gyvybę eidami į žūtbūtinę kovą su žiauriu ir negailestingu priešu, palikę žmonas, vaikus, tikėdami nors kiek prilaikyti įsisiautėjusį žvėrį. Deja, ir tais laikais atsirado lietuvių nusikaltėlių, prisitaikėlių, kurie išduodavo partizanus ir jų slėptuves, nors dėjosi jų bendražygiais. Tikri lietuviai nepamiršta tų, kurie paaukojo gyvybes, kad mes gyventume laisvoje Tėvynėje, stato kryžius, paminklus žuvimo vietose, jas lanko, aukoja šv. Mišias. Tačiau nenurimsta ir Lietuvai priešiškos jėgos: 2006 metų pavasarį buvo išniekintas, nugriautas Jonui Vitkauskui (slapyvardis Barkūnas) ir Juozui Subačiui (slapyvardis Milžinas) žuvimo vietoje (Lazdijų r., Mizarų kaimo miške) pastatytas kryžius su gražia vardine lentele. (Kur užkasti žuvusiųjų kūnai, nežinoma.) Jonas Vitkauskas 1946 m. lapkričio 11 d. vakare iš Mizarų miške buvusios partizanų slėptuvės parėjo į savo namus Leipalingio kaime aplankyti penkis mažamečius vaikus (vyriausiajam buvo 9 metai, jauniausiajam 9 mėnesiai) ir paguosti žmonos. Netrukus namus užpuolė NKVD ir veržėsi vidun. J.Vitkauskas sugebėjo ištrūkti ir pasitraukė pas bendražygius į Mizarų miške įrengtą slėptuvę. Ten dar buvo Juozas Subačius ir Šumskas. NKVD dalinys, išnaršęs Vitkauskų sodybą ir radęs tik penkis vaikus ir jų motiną, greitai atsidūrė prie slėptuvės-bunkerio miške (kažkas ją buvo nurodęs). Slėptuvę apšaudant J.Subačius žuvo vietoje, Šumskas pabėgo, o J.Vitkauskas dar buvo gyvas, bet vežant juos į Leipalingio miestelį, kur buvo NKVD štabas, nuo sužeidimų mirė. J.Vitkausko ir J.Subačiaus kūnai buvo išniekinti, numesti ant grindinio Leipalingio miestelio aikštėje, tuo metu vadintoje rinkos aikšte. Tai buvo laikai, kuomet mūsų išvaduotojai Lietuvos patriotus, inteligentus masiškai trėmė į Sibirą, kankino lageriuose, o žuvusius mūsų brolius partizanus pažeminimui, pajuokai guldydavo viešose aikštėse. Būdama 13 metų mergaitė, pati mačiau Gražiškių miestelio (Vilkaviškio r.) aikštėje paguldytus trijų partizanų kūnus, po jų galvomis buvo pakištos raudonos plytos. Mums, mokiniams, tai buvo baisus vaizdas. Deja, artimieji negalėjo išsiduoti, kad čia jų vaikai ar broliai. J.Vitkausko mama, sužinojusi, kad jos sūnus žuvęs ir guli išniekintas Leipalingio rinkos aikštėje, atėjo paskutinį kartą atsisveikinti ir pamatyti savo vaiką. Nepriglaudė prie taip karštai mylinčios ir skaudžiai plakančios širdies, neraudojo, tik tyliai tardama Amžinąjį atilsį praėjo. Kokios didvyrės buvo tos motinos, seserys, kurios sugebėjo neparodyti priešui ašarų, neišsidavė, kad čia jų sūnūs ar broliai, nes žinojo, kas laukia jų šeimų. Daugelis nežino, kur jų sūnų, brolių partizanų kauleliai supuvo. Dar gyvos mamos, sesės gali liūdnai padainuoti daug partizanų sukurtų dainų apie Tėvynę, laisvę. Jose skamba tikri to meto išgyvenimai ir liūdna laisvės kovotojų nuojauta: Jūs mūs laidot negalėsit Jums širdis skaudės Išniekinti mūsų kūnai Gatvėse gulės. 2006 metų rudenį žuvusiojo partizano J.Vitkausko dukros Aldonos Vilkelienės, jos vaikų ir brolių iniciatyva tėvelio žuvimo vietoje vėl pastatytas kryžius, vieta aptverta tvorele ir dažnai lankoma. Praėjus net 60-iai metų nuo partizanų žūties, lapkričio 19 dieną, A.Vilkelienė liūdnos sukakties proga užsakė šv. Mišias Leipalingio parapijos bažnyčioje už tėvelį ir jo bendražygius. Leipalingio klebonas kun. Paulius Marčiulionis, aukojęs šv. Mišias, pasakė prasmingą pamokslą, padėkojo susirinkusiems už paaukotą šv. Komuniją, už maldas ir pagarbą mirusiesiems. Po šv. Mišių visi nuvyko į žuvimo vietą Mizarų miške, kur klebonas pašventino vėl naujai pastatytą kryžių, paaiškino kryžiaus prasmę, pasidžiaugė, kad žmonės nepamiršta Dievo, Tėvynės ir tų, kurie paaukojo savo gyvybes. Už žuvusius sugiedotas Viešpaties angelas, pamaldų dalyviai padainavo keletą partizaniškų dainų, Lietuva brangi, grįždami aplankė Leipalingio kapinėse perlaidotų partizanų kapus, prie jų pasimeldė. Vėliau visi susirinko A.Vilkelienės namuose, kur po maldos ir liūdnų prisiminimų prie broliškų vaišių stalo džiaugtasi, kad Lietuvoje dar yra daug tikrų lietuvių. Visi dėkojo Aldonai ir jos šeimai už ryžtą ir pasiaukojimą. Leipalingis Vilkaviškio vyskupija
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |