| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kardinolas, kovojęs su Sicilijos mafija Mindaugas BUIKA
Popiežius įvertino vaisingą apaštalavimą Popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą dėl žymaus Italijos Katalikų Bažnyčios hierarcho Palermo arkivyskupo emerito kardinolo Salvatorės Papalardo mirties, kartu aukštai įvertindamas jo ganytojišką veiklą ir nuopelnus visuomenei. Gruodžio 10 dieną miręs 88 metų kardinolas S.Papalardas Italijoje ir pasaulyje pirmiausia buvo žinomas kaip atviras ir griežtas Sicilijos mafijos kritikas, raginęs vietinius gyventojus ir valstybines struktūras solidariai kovoti su viešąjį gyvenimą sukausčiusiu organizuoto nusikalstamumo blogiu. Dėl nuolatinių Koza nostros (Cosa Nostra taip tradiciškai vadinama italų mafija) grasinimų, drąsus ganytojas buvo priverstas naudotis specialia policijos apsauga ir važinėti kulkomis neperšaunamais automobiliais. Melsdamasis Viešpačiui, kad Jis suteiktų amžinąjį atilsį šiam uoliam ir dosniam ganytojui, dvasiškai vienijuosi su diecezijos bendruomene, kurioje jis sąžiningai vykdė savo vyskupišką tarnystę, rašė Šventasis Tėvas užuojautos telegramoje, pasiųstoje dabartiniam Palermo arkivyskupui ordinarui Salvatorei De Džiordžiui. Popiežius teigė, kad velionio kardinolo vaisingą apaštalavimą skatino atsidavęs troškimas skelbti Kristų ir kad šį mokymą lydėjo visuomenės moralinio bei kultūrinio ugdymo pastangos. Panašią užuojautos telegramą Benediktas XVI pasiuntė vieninteliam iš kardinolo S.Papalardo likusių gyvų artimųjų, seseriai Marijai, pabrėždamas, kad jos mylimas brolis žinojo, kaip dosniai ir išmintingai tarnauti Bažnyčiai. Paskirtas tarnystei gimtojoje Sicilijoje Salvatorė Papalardas gimė 1918 m. rugsėjo 23 d. Italijos pietinės Sicilijos provincijos Vilafranka Sikulos vietovėje (netoli Agridžento miesto). Vietos vyskupo pasiųstas rengtis kunigystei į Romos seminariją, taip pat įgijo filosofijos ir teologijos mokslinius laipsnius Popiežiškajame Laterano universitete. Kunigo šventimus gavęs 1941 m. balandžio 12 d., studijas tęsė Popiežiškojoje Bažnyčios akademijoje, kurioje yra rengiami Šventojo Sosto diplomatai. Nuo 1947 metų dirbo Vatikano valstybės sekretoriate, kartu dėstė minėtoje akademijoje ir Laterano universitete. 1966 m. sausio 16 d. konsekruotas tituliniu Mileto arkivyskupu ir paskirtas dirbti apaštališkuoju pronuncijumi Indonezijoje. 1969 metais grįžęs į Romą trumpai vadovavo Popiežiškajai Bažnyčios akademijai. 1970 m. spalio 17 d. paskirtas Palermo arkivyskupu ir šią dieceziją valdė daugiau kaip ketvirtį amžiaus, iki atsistatydinimo dėl amžiaus 1996 m. balandžio 4 d. Popiežius Paulius VI jį pakėlė kardinolu 1973 m. kovo 5 d. konsistorijoje. Kardinolo S.Papalardo ganytojiška tarnystė Palerme, kuris yra Sicilijos administracinis centras, faktiškai sutapo su mafijos didžiausiu įsigalėjimu regiono politikoje, finansuose, kultūroje, netgi teismuose. Teigiama, kad ir gausių Europos Sąjungos lėšų, nukreipiamų Sicilijai, kaip labiausiai atsilikusiam Italijos regionui, paskirstymas iš anksto buvo aptariamas siaurame Koza nonstros vadeivų rate. Dėl paplitusio bendradarbiavimo su nusikaltėlių grupėmis (ypač vargingųjų sluoksniuose), įtakingų pareigūnų papirkinėjimo, korupcijos ir šantažo, taip pat bauginimo ir fizinio susidorojimo vietos visuomenėje vyravo vadinamoji tylėjimo (omerta) nuostata. Žiaurūs nusikaltimai paskatino nutraukti tylėjimą Iki kardinolo S.Papalardo tylėjo ir Sicilijos vyskupai, dėl ko kartais jie buvo įtarinėjami netiesioginiu bendradarbiavimu ar pasinaudojimu mafijos kišene. Naujasis Palermo ganytojas buvo pirmasis Bažnyčios hierarchas, nutraukęs šią fatališką tradiciją ir ryžtingai pradėjęs tikrą kryžiaus žygį prieš nusikaltėlius. Šį proveržį paskatino mafijos įvykdyti žiaurūs pasikėsinimai, kada jų aukomis tapo žinomi prokurorai, vadovaujantys policijos (karabinierių) pareigūnai ir netgi dori parapijų kunigai, kurių laidotuvėms teko vadovauti kardinolui S.Papalardui. Ypač buvo žiauriai susidorota su legendiniu karabinierių generolu Karlu Albertu Dala Kjeza ir jo žmona Palerme surengtoje pasaloje 1982 metais. Per laidotuvių šv. Mšių homiliją kardinolas S.Papalardas tiesiogiai kaltino Romos vyriausybę, kad ji nepakankamai deda pastangų saugumui Sicilijoje užtikrinti. Kai 1992 metais buvo nužudytas mafijos nusikaltimus tyręs garsusis prokuroras Džiovanis Falkonė, kardinolas S.Papalardas jo žudikus pavadino Šėtono sinagogos dalyviais. Žydų bendruomenei pareiškus protestą, ganytojas atsiprašė dėl prieštaringos sąvokos pavartojimo ir pažymėjo, jog jis turėjęs galvoje senąją sinagogos, kaip susibūrimo vietos, sampratą. 1993 metais buvo nušautas Palermo San Gaetano parapijos klebonas kun. Džiuzepė Puljizis, kuris dėjo didžiules pastangas demaskuojant prekiautojus narkotikais ir stengdamasis įtikinti jaunus žmones, kad jie nesusiviliotų mafijos pažadais ir netaptų tų grupuočių kariais. Vadovaudamas nužudyto kunigo, kuriam dabar pradėtas beatifikacijos procesas, laidotuvėms, kardinolas S.Papalardas be užuolankų sakė, jog mafija galės būti su šaknimis išrauta tik tada, jeigu visi Sicilijos žmonės solidariai pakils prieš jos galią. Ganytojas buvo varomąja jėga rengiant įsimintiną 1994 metų Sicilijos vyskupų pareiškimą, kuriame nurodyta, jog mafija yra nuodėmės viešpatijos dalis, ir tie, kurie jai priklauso, yra Piktojo agentai. Todėl mafijos nariai ar bendradarbiai negali priklausyti bažnytinei bendruomenei, o tai tolygu jų ekskomunikai. Nuopelnai kuriant pilietinę visuomenę Tais pačiais 1994-aisiais kardinolas S.Papalardas suorganizavo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Siciliją, kurio metu Šventasis Tėvas taip pat griežtai pasmerkė mafijos nusikaltimus, kartu paskatindamas vietos hierarchų antimafines nuostatas. Ši Bažnyčios kova su organizuotu nusikalstamu nebuvo tik paprasta konfrontacija, bet kartu ir socialinės paramos stiprinimas vargingiesiems, tarp kurių mafija kaip tik ieško sau naujų rekrūtų. (Tai ypač ryšku, nuskurdusiose pokomunistinėse Rytų Europos šalyse, kur mafijos rekrūtais kartais tampa ištisos šeimos ar miestų varguomenės kvartalai.) Už nuopelnus priešinantis organizuotam nusikalstamumui Italijos Respublikos prezidentas Sandras Pertinis kardinolui S.Papalardui įteikė aukščiausią apdovanojimą Didžiojo kryžiaus riterio ordiną. Jungtinių Valstijų katalikų laikraščio National Catholic Reporter apžvalgininkas Džonas Alenas pažymi, kad, be jokios abejonės, kardinolui S.Papalardui nepavyko galutinai sulaužyti nugarkaulį Sicilijos mafijai. Kaip rodo neseni sociologiniai tyrimai, aštuoni iš dešimties tos provincijos verslininkų iki šiol moka mafijozams apsaugos mokesčius ir šeši iš dešimties Sicilijos jaunuolių darbuojasi nelegalioje juodojoje rinkoje. Kita vertus, vadovaujant kardinolui S.Papalardui Sicilijoje susiformavo pilietinė visuomenė, kuri turi kitą nei iki šiol regiono viziją, ir vietos Bažnyčia galutinai stojo į rezistencijos mafijai kelią. Šiemet balandį suėmus Sicilijos mafijos neginčytiną vadeivą Bernardą Provendzaną, kuris buvo ieškomas keturis dešimtmečius, kardinolas S.Papalardas interviu Italijos žiniasklaidai sakė, jog tai Sicilijai suteikė viltį dėl savo ateities. Jis taip pat pastebėjo, jog tas faktas, kad B.Provendzanas nebuvo suimtas tokį ilgą laiką, rodo, jog daug žmonių sąmoningai bendradarbiavo, kad būtų išvengta suėmimo. Akivaizdu, jog buvo daug žmonių, kurie jį rėmė, sakė kardinolas S.Papalardis. Tačiau ši apsauga bent jau šiek tiek buvo susilpnėjusi. Po atsistatydinimo iš Palermo ordinaro tarnystės, kardinolas, tęsdamas Sicilijos išvalymo kampaniją, buvo išrinktas Sicilijos Renesanso (Atgimimo) instituto garbės pirmininku. Tos nevyriausybinės ir pelno nesiekiančios institucijos tikslas telkti žymių siciliečių ir Sicilijos kilmės amerikiečių pastangas mafijos įtakai mažinti ir katalikiškumui regione grąžinti. Mirus kardinolui S.Papalardui, dabar Kardinolų kolegiją sudaro 186 nariai, kurių 114 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti konklavoje.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |