Atnaujintas 2006 gruodžio 22 d.
Nr.96
(1496)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kad susitikimas su Kristumi pripildytų ramybės

Šiaulių vyskupo kalėdinis sveikinimas

Brangūs Broliai ir Seserys, per Viešpaties užgimimo iškilmę prisimenu Evangelijos pasakojimą apie Jėzų, kuris verkė, žiūrėdamas į Jeruzalę. Evangelistas perduoda ir šitų Jėzaus ašarų prasmę: prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!“(Lk 19, 42).

Ir vėl švęsime užgimimą Dievo, tapusio žmogumi. Apaštalas primena mums, kad Jis viskuo tapo į mus panašus, išskyrus nuodėmę. Štai kodėl suprantu Jėzaus ašaras ne tik tada, kai jis žiūrėjo į Jeruzalę, ne tik tada, kai stovėjo prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, ne tik tada, kai Betliejaus tvarte pirmą kartą įkvėpė oro. Jis susitapatino su mumis.

Jeruzalės miesto vardas gali būti verčiamas ir kaip „ramybės buveinė“. Čia – Viešpaties šventykla, vis primenanti, kad Dievas gyvena drauge su savaisiais ir juos saugo. Čia – piligrimai iš visų tų kraštų, į kuriuos išsisklaidė Išrinktosios tautos nariai. Vis galvoju, kodėl iki šiol tame ramybės mieste nėra ramybės. Turbūt ne todėl, kad 72–aisiais romėnai sugriovė šventyklą ir užbaigė tai, ką psalmininkas įvardijo kaip džiaugsmingą keliavimą į Viešpaties būstą... Net ir Saliamono šventyklos likučiai šiandien vadinami Raudų siena.

Mačiau daugybę ašarų man pavestų, man artimų žmonių ir tų, kurie atrodo tokie tolimi, bet televizijos pagalba ateina į mūsų namus. Ir Jūs matėte. Vis galvoju, kad kiekvieno mūsų ašaros yra kaip tos Jėzaus ašaros. Jis viskuo tapo į mus panašus. Jis susitapatina su mūsų skausmu. Mūsų Dievas moka verkti, nes verkia Jo žmogus. Mūsų Dieve, nusišluostyk ašaras ir mums nušluostyk.

„Tu nepažinai savo aplankymo meto“ (Lk 19, 44). Štai kodėl verkia Jėzus, žiūrėdamas į Ramybės miestą. Drauge su visa Dievo Tauta Bažnyčia noriu dar kartą priminti, kad Kristus yra mūsų Ramybė. Ramybė nėra daiktas, kurį galėtum nusipirkti ir turėti. Ramybė yra dovana, kurią reikia priimti ir pasidalyti. Švęsdami Dievo, tapusio Žmogumi, užgimimą, mes švenčiame Ramybės dovanojimo iškilmę. Hebrajiškasis „Šalom“, ką mes verčiame „Ramybė“, yra svarbiausias linkėjimas ne tik hebrajams, bet ir visiems Vieno Dievo išpažinėjams. O ta ramybė – apstus gyvenimas. Viskas, ko reikia žmogui, kad jis būtų tikru žmogumi. Dalijuosi su Jumis ta pačia Gera Žinia, kurią du tūkstantmečius neša krikščionybė: tik Kristuje yra mūsų gyvenimo pilnatvė!

Esu įsitikinęs, kad susitikimas su Kristumi gali pripildyti ramybės, kurios trokštame. Leiskite dar kartą pakviesti nebijoti asmeninio susitikimo su Kristumi ir neišvengiamo gyvenimo pakeitimo susitikus su Juo. Jis – mūsų Ramybė. Jis užgimė tą naktį Betliejuje, kad nušluostytų mūsų ašaras. Kad galėtų šypsotis žmogus ir Jis – mūsų Dievas.

Prasmingų Kristaus Užgimimo iškilmių ir ramybės kupinų Naujųjų metų!

Iš širdies visus Jus laiminu.

Jūsų vyskupas Eugenijus BARTULIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija