Neprilygstama Įsikūnijimo dovana
|
Jėzaus Kristaus gimimas.
Nežinomo dailininko paveikslas
senojoje Aleksoto bažnyčioje
|
Kai prie Kūčių stalo netrūksta subtilaus sąmojo ir mandagių šnekų, tačiau vakarieniaujantieji per visą Adventą net nepagalvoja, jog Kristui labiausiai reikia Susitaikymo sakramento vandeniu numazgotų (baltų kaip ką tik iškritęs sniegas) kūdikiškų širdžių, tuomet Jis tikrai atėjo pas savuosius, bet dėl įvairiausiais rūpesčiais ir daiktais užgriozdintų širdžių jie Jo neatpažino (plg. Jn 1, 10 11) ir todėl nepajėgė priimti didžiausios Dovanos Jo Paties.
Tačiau kai susirinkusieji prie Kūčių vakarienės stalo nejučia pasijunta lyg būtų atsidūrę Kristaus Paskutinės vakarienės menėje, kurioje Jis ne tik laužė duoną ir ja dalijosi su apaštalais, bet ir mazgodamas jų kojas mus pamokė kaip reikia laužyti savąjį ego, idant pagaliau patys taptume gerai iškepusia ir kvapnios duonos rieke aplinkiniams, tuomet mes esame palaiminti laužydami Kūčių paplotėlį ne vien vieni kitiems linkime Kristaus iš dangaus atneštos ramybės ir džiaugsmo, bet kaip tas laužomas kalėdaitis tolydžio mažėja, taip ir mes vis sąmoningiau trokštame, kad visi tie mūsų savimeilės kampuotumai vis mažėtų, o Jis ir Jo dorybės mumyse vis augtų ir nesiliautų.
Dievo Sūnau, gimęs, bet nesukurtasis Viešpatie, sveikinant
vieni kitus su šv. Kalėdomis ir ta proga dovanojant vieni kitiems
dovanėles, padėk mums visiems giliau pažinti ir vis labiau mylėti
svarbiausią pasaulyje dovaną Tave Patį. Išmokyk mus ne vien per
Kalėdas Tau dėkoti už nepakartojamo Įsikūnijimo slėpinį! Kun. Vytenis Vaškelis
© 2006 XXI amžius
|