|
Kelkimės
Raginu stoti prie blaivybės, kad pradėtumėt naują dvasios
pakėlimo epochą.
Vysk. Motiejus Valančius
Šiandien geriama vos ne visur, kur galima gauti svaigalų, ir jei tik yra už ką jų nusipirkti. Retas reginys vyksta be butelio, be dirbtinių linksmybių. Kaltiname reklamą, bet ar tik ji kalta? Vadinasi, nesame tvirti, išmintingi, nors ir prisiskaitę knygų, nors ir įžiebiame retkarčiais mirusių šviesuolių atminimui žvakelę. Bet ką jie šiandien, šitokio kultūros nuopuolio akivaizdoje tartų? Ką pasakytų (bent pedagogų, jų mokinių žinomi iš vadovėlių) rašytojas ir vyskupas Motiejus Valančius, vidinių žmogiškų vertybių skleidėjas, pedagogikos šviesulys Stasys Šalkauskis? Argi užtenka tik skirti jų vardo premijas? Ar kas žino, ką per šiuo metus nuveikė Motiejaus Valančiaus premijos laureatai? Juk svarbiausia iš tiesų skleisti blaivų sąmoningumą ir kilnesnę kultūrą.
Artėja šv. Kalėdos ne tik džiaugsmo, bet ir vidinių vertybių apmąstymo metas, atsakomybės už save ir kitus, išpažinties, atsivėrimo laikas. Ar užteks vien tik žodžių: Esu kaltas, esu kaltas...? Žodžių juk yra dar atsakingesnių: Kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta... Nepavyko kažkam įteisinti bent vienos blaivios dienos būtų likusi jaunajai kartai, tai gal bent šv. Kalėdų intencija nepakelkime bokalų, stiklelių, tuo pagerbdami ir Kalėdų paslaptį.
Galima tik stebėtis gudravimo filosofija ką ruošiamės laimėti, ką apgauti, juk vis tiek nuo savo sąžinės neišsisuksime. Lūpos virpa tik maldos metu, o šventos vietos duris uždarius elgiamasi kitaip. Ar toks žmogus iš tiesų gali jaustis laimingas, ar juo galima pasitikėti? Gal todėl šiandien tokia painiava tarp meilės ir laimės. Kokios mūsų kultūrinės, sąžiningo šventumo, tobulėjimo, sąmoningumo šaknys? Reikėtų šiandien mums Kazio Binkio, kuris primintų: Tauta kaip žaliuojantis ąžuolas: pakąskite jai šaknis, nukirskite viršūnę, ir tauta liks nebe žaliuojantis ąžuolas, o rąstas, pasmerktas supūti. Pūva jau ne tik medžiai, o dar baisiau žmonių dvasia. Ar jau viską padarėme, kad išlaikytume blaivias, sveikas, o ne apkvaišusias, nirtulingai pagiringas galvas? Kalbame, rašome apie girtavimo pavojus, prevenciją, o neretai kyla priešinga reakcija pykstame vos tą temą paminėjus, ją iškėlus.
Kas atsakys už pradėjusias šalti be tikrųjų vertybių širdis? Ir vėl, jei nėra gyvųjų pavyzdžių, tegul primins tarsi mūsų dienų prevencinę programą šviesus dvasios varpininkas Vincas Kudirka: Alkoholizmas viešpatauja Lietuvoje visose savo formose su visomis pasekmėmis. Krikštynos, šermenys, vestuvės... Toks dalykų stovis gerai paaiškina, dėl ko tie visi pamokinimai ir bauginimai neturi nė kokios vertės, nė kokių gerų pasekmių. Kas įstabiausia, kad moralistai, išmetinėjantieji žmonėms girtuoklystę, mokintojai, iškeikiantieji alkoholį prieš žmones, išgeria alkoholio daugiau už tuos, kurie priversti yra klausyti anų pamokslų, užmetinėjimų ir bauginimų. Mums tinka ir kita jo mintis: Jei norite gerti, gerkite žinokitės, bet tik darykite gerus darbus. Tačiau kokius darbus apkvaišęs ar pagiringas gali atlikti? Ar galima su tokiu žmogumi ką aptarti, sutarti nepataikaujant jam, jo įžūlumui?
Tai kokie mes tame viduryje, tarp šaknų ir viršūnės? Dar medicinos tėvo Hipokrato raštuose aiškiai pasakyta: Girtavimas sąmoninga ir savanoriška beprotybė. Čia ir aiškėja, kad problema ne tik gatvėje, bet ir galvose. Ir ją reikės kažkaip spręsti. Tuo tarpu tikri mokslo (ir širdies) žmonės dar rugsėjo mėnesį, minėdami mūsų laikų Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio 25-metį, teigė ketinantys tęsti M.Valančiaus dorinę priesaiką. Tomis dienomis bent nušvito Vilniaus Gedimino prospektas, Kalnų parkas tai buvo tikrai ne tiek įspūdinga, kiek šventa, šilta šventė.
Gaila, kad žiniasklaida liko abejinga šiam gražiam, prasmingam ne tik Lietuvai, bet ir Europai, ir visam kultūringam, kultūros ir santarvės siekiančiam pasauliui. Ir ne dėl to, kad Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis išgarsėtų (juk reklamuojami ir ne tokie reikšmingi kultūros dalykai), bet kad žmonės žinotų: yra dar neabejingų. Į sostinę suvažiavo apie pusšimtis jaunuolių ir pedagogų iš visos Lietuvos. Žmonės išgirsta kalbant apie pilietiškumą, tautiškumą ir galvoja, kad tai tuščios kalbos. O čia buvo toks gyvas pavyzdys.
Štai Austrijoje vaikus auklėja, moko protingai: Žinok, kad esi austras. Ar mes taip mokome, auklėjame savo paties sąmoningumo pavyzdžiais? Pasak S.Šalkauskio, auklėjimas, lavinimas vien tik įsakymais prilygsta gyvulių dresūrai, reikalavimui paklusti. Kiek šiandien mokyklose yra pedagogų, atsakingai suprantančių alkoholio ir rūkymo žalą? Galbūt ir mokytojams (kaip medikams) reikėtų savo priesaikos, pasitelkus pedagogikos kelrodžio S.Šalkauskio mintis.
Artėja 2008 metai, kai visa Lietuva minės M.Valančiaus blaivybės sąjūdžio 150-metį. O 2009 metais Vilnius taps kultūros sostine. Kaip pasitiksime šiuos du svarbius kultūrai įvykius gėdą ar garbę savo tautos tarp kitų pasaulyje žmonių skleisime, aukštinsime?
Irena ŽVINKLEVIČIENĖ
© 2006 XXI amžius
|