Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Gelbėtojas ar diktatorius?

Buvęs Čilės vadovas Augustas Pinočetas paskutiniaisiais gyvenimo metais Reuters nuotrauka

Čilė atsisveikino su generolu Augustu Pinočetu, valdžiusiu šalį 1973-1990 metais. Buvusio valstybės vadovo valdymas ir jo mirtis išryškino vieną dalyką: Čilė iki šiol faktiškai susiskaldžiusi į dvi stovyklas – bekompromisinių velionio A.Pinočeto gerbėjų bei jo nuopelnų vertintojų ir priešininkų. Priešininkai, ypač iš kairiosios stovyklos, negali atleisti generolui ne tiek už marksistinio prezidento Salvadoro Aljendės nuvertimą 1973 metų rugsėjį, kiek už jo valdymo pradžioje neva vykdytas masines represijas prieš komunistus ir kitas marksistines partijas bei Sovietų Sąjungoje vadintus „pažangiuosius“ veikėjus. Tie „pažangieji“, kaip įprasta, buvo beveik visi slapti ar atviri SSRS saugumo agentai ir šnipai. Kaip teigia A.Pinočeto priešai, iki šiol vadinantys jį tironu, jis kaltas dėl trijų tūkstančių nužudytų ar dingusių žmonių bei dėl to, kad po 1973 metų rugsėjį įvykusio prezidento S.Aljendės nuvertimo Čilę paliko apie 200 tūkst. žmonių. Daugiau A.Pinočeto nuodėmių neokomunistai nepriskaičiuoja.

Jeigu šie skaičiai, kuriuos nuolat pateikia kairieji, ir yra tikri, tai Pietų Amerikos daugybės perversmų masteliais jie yra labai maži, palyginti, pavyzdžiui, su Kubos ar Nikaragvos gyventojų nuostoliais, patirtais F.Kastro ir vadinamojo sandinistinio režimo metais Nikaragvoje.

Galima priminti, kad kai kairysis marksistas S.Aljendė Čilės prezidentu buvo išrinktas 1970 metais, galbūt labiausiai stalinistiškai nusiteikę Čilės komunistai įgavo visą valdžią šalyje. Tarp jų ideologų buvo Nobelio literatūros premijos laureatas, didelis Stalino gerbėjas, nuolatinis Kremliaus svečias nuo 1949 metų, vadinamosios tarptautinės Lenino premijos „Už taikos stiprinimą pasaulyje“ bei daugelio panašių premijų laureatas Pablas Neruda. Maskvos SSKP CK labai vertino Čilės kompartijos lyderius, o P.Nerudą buvo iškėlęs net kandidatu į Čilės prezidentus. Tačiau vėliau Čilės komunistai nusprendė, kad S.Aljendė priimtinesnis visuomenei kaip inteligentiškas ir atvirai neskelbęs savo ortodoksinių komunistinių pažiūrų, o tik daug kalbėjęs apie socialinę lygybę bei teisingumą. Komunistams spaudžiant, S.Aljendė tuoj po išrinkimo, neva dėl socialinės ir ekonominės Čilės padėties pagerinimo, visiškai nesiskaitydamas su realybe, nacionalizavo svarbią kalnakasybos pramonę bei įvykdė panašias pseudoreformas. Tos reformos labai greitai atvedė Čilę prie visiško ekonominio kracho, lėmusio tai, kad nuo S.Aljendės nusisuko net buvę jo nuosaikesni šalininkai, aiškiai pamatę, į kokį „šviesų rytojų“ veda šalį marksistas S.Aljendė. Beje, generolas A.Pinočetas iš pradžių irgi rėmė S.Aljendės režimą ir buvo paskirtas vyriausiuoju Čilės ginkluotųjų pajėgų vadu. Tuo metu šimtai tūkstančių žmonių, ypač moterų, triukšmingai užplūdo Čilės sostinės Santjago ir kitų miestų gatves, barškindami į tuščius puodus ir reikalaudami duonos. Į Santjagą ėmė plūste plūsti Kremliaus emisarai ir kagėbistai, stengdamiesi kuo greičiau paversti Čilę antrąja Kuba. Maskvai tai buvo labai svarbu, ypač todėl, kad Čilė – pakankamai turtinga savo gamtiniais ištekliais šalis, kurioje ypač išvystyta kalnakasyba. Pagal vario ir molibdeno, salietros gavybą Čilė užėmė vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Brendo nepasitenkinimas ne tik visuomenėje, bet ir kariuomenėje. Jau 1973 metų birželį kilo kariuomenės maištas, tačiau A.Pinočetas savo autoritetu pasiekė, kad maištas neįgautų pagreičio, nors įspėjo prezidentą S.Aljendę, kad tokia jo draugystė su F.Kastro bei Kremliumi, Čilės kompartijos vadovais Luisu Korvalanu ir Volodia Toitenbaumu jam gali blogai baigtis. Kremlius, atsidėkodamas už ištikimybę, 1972 metais suteikė S.Aljendei premiją „Už taikos sustiprinimą tarp tautų“. Tai buvo įprastas visų Kremliaus vasalų paskatinimo žingsnis. Pagaliau trūko ir paties generolo A.Pinočeto kantrybė, tad 1973 metų rugsėjį armijos daliniai apsupo prezidento rūmus ir pareikalavo S.Aljendės atsistatydinimo. Tačiau, jam atsisakius atsistatydinti, kariškiai įsiveržė į prezidento rūmus ir juos užėmė. Dėl S.Aljendės žuvimo to šturmo metu iki šiol skelbiamos įvairios versijos. Nepaisant kairiųjų tvirtinimų, kad S.Aljendę nušovė Čilės kariškiai, teigiama, jog jis nusišovė pats iš „kalašnikovo“ automato, kurį jam buvo padovanojęs Kubos diktatorius F.Kastro.

Neabejotina viena: A.Pinočeto valdymo metais įvykdytos reformos Čilę pavertė klestinčia Pietų Amerikos valstybe, o socialinė pažanga, ypač ryžtinga pensijų reforma – iki šiol pavyzdys daugeliui šalių, kurias valdo socialistai ar socialdemokratai. Netgi griūvant Sovietų Sąjungai, daugelis Rusijos ekonomistų ir politikų ragino pasekti A.Pinočeto socialinių reformų pavyzdžiu ir pradėti jas vykdyti Rusijoje.

Dabartinė Čilės prezidentė socialistė M.Bachelet, kurios tėvai nukentėjo A.Pinočeto valdymo metais, atsisakė surengti velioniui generolui valstybės vadovui priderančias laidotuves ir nusprendė, jog A.Pinočetas turi būti palaidotas kaip buvęs kariuomenės vadas. Tiesa, M.Bachelet atsiuntė į laidotuvių ceremoniją savo gynybos ministrę Vivianą Blanlot, tačiau A.Pinočeto šalininkai ją tiesiog nušvilpė. Kariškiai per privačią šeimos ceremoniją, įvykusią pakrantės Konkano miestelio kapinėse, sudegino generolo palaikus, o urną su jo pelenais armijos karininkai išsivežė su savimi. Armijos pareigūnai teigia, kad jie pasielgė taip todėl, nes bijoma generolo kapo išniekinimo. Tuo labiau kad daugiau kaip pusė Čilės gyventojų labai vertina velionį generolą ne tik kaip didį patriotą, išgelbėjusį šalį nuo komunizmo, bet ir kaip ypač uolų ir pavyzdingą kataliką.

Kalbant apie A.Pinočeto „žiaurumus“, galima paminėti vieną atvejį, kai jis vis dėlto nesušaudė Čilės komunistų vadovo L.Korvalano, nors, daugelio čiliečių įsitikinimu, jis nebuvo net kulkos vertas, o tiktai kartuvių. Vėliau L.Korvalanas buvo iškeistas į Sovietų Sąjungos disidentą A.Bukovskį. Tada visoje SSRS skambėjo sukurta populiari dainelė, kaip Kremlius išmainė chuliganą į Luisą Korvalaną.

Nepaisant visokių „pažangiųjų“ kaltinimų velioniui generolui A.Pinočetui, tenka sutikti su jo vyriausiojo sūnaus Augusto žodžiais, pasakytais tėvui mums: „Gali prireikti kelių būsimųjų kartų, kad žmonės suprastų mano tėvą, skirtų jam tokią vietą istorijoje, kokios jis nusipelnė, ir pripažintų jį kaip didį žmogų, kuris savo šaliai atidavė viską“.

Ir dar vienas įdomus faktas. Netgi daugelis Rusijos televizijos ir radijo stočių politikos apžvalgininkų, komentuodami generolo A.Pinočeto mirtį, minėjo ne jo tariamas piktadarybes, o tai, kad tik jo dėka Čilė tapo pavyzdžiu daugeliui pasaulio valstybių, kaip reikia tvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką bei vykdyti tokią socialinę politiką, kurią pripažino visas pasaulis.

Petras KATINAS

© 2006 „XXI amžius“