| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Galingųjų praregėjimai
Žymus senovės graikų išminčius Solonas ne kartą kalbėjo, kad spręsti apie žmogų, jo nuveiktus darbus galima tik po to, kai žmogus užbaigia savo žemišką kelionę. Nes, pasak Solono, teisingai vertinti žmogaus nueitą gyvenimo kelią svarbu ne tik pagal tai, kaip jis gyveno, bet kaip mirė. Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaidoje pasirodė nemažai pranešimų, atskleidžiančių didžiojo imperatoriaus Napoleono Bonaparto šešerius paskutiniuosius gyvenimo metus, praleistus tremtyje Šv. Elenos saloje. Atrodo, jog apie imperatorių Napoleoną prirašyta tokia daugybė knygų, kaip apie retą kitą pasaulio galingąjį. Iš tų knygų galima susidaryti išsamią panoramą, ką imperatorius veikė ir kalbėjo ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną valandą. Tačiau vienas jo gyvenimo laikotarpis, galbūt labai svarbus, buvo nežinomas daugeliui. Tai jo pokalbiai su generolu Bertranu, su ištremtuoju imperatoriumi buvusiu iki pat paskutinės jo gyvenimo valandos. Tai pirmiausia Napoleono mintys kaip jis, būdamas vienišas, atskleidė visiškai naują požiūrį į svarbiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Pasak Bertrano užrašų, Napoleonas įsitikino, kad visi jo vykdyti diplomatiniai, politiniai ir kariniai žygiai buvo niekas, palyginti su amžinybe, Dievo galybe. Kaip teigė generolas Bertranas, tuose pokalbiuose su juo Napoleonas buvo nepaprastai nuoširdus ir atviras, tarsi atlikdamas paskutinę išpažintį. Tačiau to meto visuomenė nenorėjo priimti bei pripažinti įsigalėjusį to meto požiūrį į jos šlovintą imperatorių, ir generolo Bertrano dienoraščiai buvo išspausdinti tiktai praėjus trisdešimčiai metų po Napoleono mirties 1849-1859 metais. Pagrindinis dalykas, kuris apie Napoleoną atsiskleidė šiuose Bertrano dienoraščiuose, buvo nepaprastas imperatoriaus religingumas, jo tvirtas tikėjimas. Tačiau tą jis kruopščiai slėpė nuo visų savo artimųjų. Dėl to, kad aš taip elgiausi, dabar nepaprastai gailiuosi, sakė Napoleonas generolui Bertranui. Patvirtinimui to, kad Kristus buvusiam imperatoriui buvo kasdieninė neginčijama realybė, be kurios supratimo žmogus yra niekas, rodo Napoleono kreipimasis į Šv. Elenos salos gubernatorių prašant, jog jam būtų leista atsiųsti kunigą viso savo gyvenimo išpažinčiai atlikti. Tai, kad jo tikėjimas neva atgimė tiktai tremtyje ir paskutiniaisiais gyvenimo metais, o buvo jo giliu įsitikinimu nuo pat ankstyvosios jaunystės, rodo ir tai, jog Napoleono legendinė drąsa ir tikėjimas buvo tvirti. Ypač tai atsiskleidė jo pademonstruotame garsiajame mūšyje ant Artkolo tilto, kai jis pirmas puolė į didžiulį kulkų lietų tvirtai tikėdamas, kad Dievas apsaugos jį. Pasak generolo Bertrano užrašų, tvirtas Napoleono tikėjimas buvo ne jo vaikystės metais atsilikusioje Korsikoje įdiegtas religingumas, o sąmoningas gilinimasis į Kristaus mokslą bei Šventąjį Raštą per visą sąmoningą jo gyvenimą. Pasak generolo Bertrano, žmogus, koks buvo Napoleonas Bonapartas, su tokiu didžiuliu intelektu negalėjo nesigilinti į tikėjimą ir jo tiesas, todėl kasdieniniuose pokalbiuose su generolu Bertranu jis negailestingai kritikavo protestantizmą pabrėždamas, kad šios krikščionybės šakose yra pagrindinis trūkumas netikėjimas stebuklais, nesigilinimas į tikėjimo paslaptis. Visa tai Napoleonas vadino eretiškumo apraiškomis. Beje, generolas Bertranas pažymėjo, jog paskutiniuose savo pokalbiuose su Napoleonu apie religiją ir katalikybę imperatorius ne kartą sakė, jog schizmatikai (taip tuomet Prancūzijoje buvo vadinami stačiatikiai) yra kur kas artimesni katalikams nei protestantai. Kalbant apie tokio istorinio asmens kaip Napoleonas Bonapartas religingumą, negalima nepaminėti ir jo buvusio priešo Rusijos imperatoriaus Aleksandro I, kuris vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvo auklėtas šveicaro Ligarco ir kuris būsimąjį imperatorių auklėjo garsiojo ateisto ir laisvamanio Voltero dvasia. Gyvenimo pabaigoje, kaip teigia religijos tyrinėtojas Viktoras Trostnikovas, abu imperatoriai tapo labai religingi, ir Kristus jiems abiem buvo didžiausias autoritetas. V.Trostnikovas neseniai Rusijos žiniasklaidoje paskelbė, kad imperatorius Aleksandras I nemirė Taganroge 1828 metais, kaip rašoma enciklopedijose, o viską palikęs tapo vienuoliu atsiskyrėliu (starcu) Fedoru Kuzmičiumi Sibiro miškuose. Kada jį, kaip neturintį jokio savo asmenybės dokumento, areštavo žandarai ir nusprendė nuplakti rykštėmis, Aleksandras nė žodžiu neužsiminė apie savo aukštą kilmę ir pareiškė, kad ir Kristus taip pat buvo nuplaktas. Sunku pasakyti, ar V.Trostnikovo teiginiai apie garbės ir turtų atsisakiusį imperatorių Aleksandrą I yra tiesa, tačiau abiejų šių garsiausių pasaulio istorijos personažų paskutiniųjų šešerių gyvenimo metų elgesio palyginimas, kai vienas ištremtas į Šv. Elenos salą kelerius metus savo draugui generolui Bertranui skelbė apie Kristaus visagalybę ir gailestingumą, o antrasis tai skelbė Sibiro kaimuose vietiniams gyventojams, yra daug ką sakantis faktas. Abu imperatoriai amžinybės svarstyklėse pasirodė visai kitokie, nei buvo įvertinti oficialioje istorijoje. Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |