Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Telšių vyskupijoje

Tauragės dekanate

Bažnyčia minėjo 240-ąsias metines

Lomių Kristaus Atsimainymo bažnyčioje minimos jos 240-osios metinės

Lomiai. Negailestingai metus skaičiuoja nuputoję Šunijos upelio vandenys, o ir pati Šunija gerokai nuseko, vietomis visai susiaurėjo.

Senokai vėtros suniokojo didžiąją kaimo puošmeną – tuopą, buvusį Lomių simbolį. Dabar čia seniausia – parapijos bažnyčia, šviesi, jauki, tituluota Kristaus Atsimainymo vardu.

Gruodžio 7-osios pavakarę į Lomių bažnyčią rinkosi šios parapijos uoliausieji žmonės ir kaimyninių parapijų tikintieji, vietos pagrindinės mokyklos jaunieji kraštotyrininkai, jaunieji valančiukai, jų vadovės, mokytojai. Atvyko kaimyninių Batakių evangelikų liuteronų bažnyčios jaunimo grupė su vadove L.Kiltinavičiene. Buvo švenčiamas šios parapijos tradicinis renginys – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo naktinė adoracija. Kartu kukliai paminėtas ir šios bažnyčios garbus 240 metų jubiliejus.

Išpuoštoje bažnyčioje šv. Mišias aukojo Batakių ir Lomių parapijų kunigas Gediminas Jazbutis. Tikybos mokytoja ir jaunųjų valančiukų vadovė Daiva Poškienė su savo ugdytinėmis šv.Mišioms parengė ir prie altoriaus nešė dvasingas adventines atnašas. Vietos mokyklos jaunieji kraštotyrininkai prieš keletą metų surinko turtingą bažnyčios istoriją, iliustruotą daugybe nuotraukų iš prosenelių albumų. Po šv. Mišių įvyko jubiliejinis minėjimas.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Lomių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas po to, kai čia 1766 metais buvo pastatyta pirmoji koplyčia. O pastatyta ji buvo vien kirviu, sutvirtinta medinėmis vinimis. Statybą finansavo kaimyninio Janavo dvaro savininkai Šabliauskai.

Senolė, jau amžinybėn išėjusi Elena Kenstavičienė, perteikdama atsiminimus iš savo vaikystės yra pasakojusi, kad vaikystėje su tėvais iš Kelmynės kaimo eidavo melstis į Lomių koplyčią. Pasak senolės, šv. Mišias keliskart per metus čia aukodavęs Batakių parapijos klebonas arba vikaras.

Po 64 metų, 1830 metais, Lomių medinė koplyčia buvo remontuota. 1850 metais šio krašto katalikai koplyčią padidino, išplėtė. Istorija nutyli, kas buvo šių darbų iniciatoriai, kam rūpėjo šio gilaus užkampio žmonių sielų reikalai.

Seniausias bažnyčios archyvo dokumentas rastas lotynų kalba, ant jo juodu rašalu įspaustas antspaudas su 1895 metų data.

Lomių koplyčia buvo Batakių parapijos kunigų prieglobstyje. Batakių Šv. Onos bažnyčios vizitacijų knygoje išlikęs Tauragės dekano 1926 m. spalio 16 d. įrašas: „Viena koplyčia yra prie Lomių kaimo, medinė, kurioje keliskart per metus laikomos pamaldos; prie koplyčios yra kapinynas, kuriame apylinkės gyventojai kavoja numirėlius. Kadangi ta koplyčia yra trijų parapijų kampe, tai apylinkės gyventojai daro pastangas čia įsteigti naują parapiją“.

Pirmasis kunigas Jonas Eičas, paskirtas į Lomius, uoliai ėmėsi koplyčios perstatymo darbų. Senųjų lomiškių albumuose išlikęs kunigo J.Eičo rūpesčiu sukurtas atvirukas, kuriame matoma senoji koplyčia; šalia – būsimosios bažnyčios išorės ir vidaus vaizdas, centre – kun. J.Eičo nuotrauka. Atviruko kampuose užfiksuoti 1934 metai.

Istorijos kūrėjai – žmonės. Jų sutelktos rankos ir suglausti pečiai gali nuveikti didelius darbus. Būtina paminėti Vėžalaukio kaime gyvenusį varguolį Antaną Petrošių. Tai buvo paprastas, neturtingas bemokslis žmogus. Vieni jį vadino keistuoliu, kiti tiesiog pamišėliu, nes gyveno vienoje gryčioje su ožkomis ir buvo labai pamaldus. Kartą naktį A.Petrošius susapnavęs pranašišką sapną, kurį papasakojo kun. J.Eičui. Išklausęs kunigas pasiūlė žmogui imtis šventos misijos – keliauti ir rinkti aukas būsimosios bažnyčios varpui.

Išėjo A.Petrošius į pasaulį – aplankė Žemaitijos kaimus, Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštus. Už paaukotus pinigus žmonėms jis dovanodavo kunigo kelionėn įdėtą atviruką su būsimos Lomių bažnyčios vaizdu. Ilgai keliavo su šventa misija lomiškis Antanas. O sugrįžęs pasakojo žmonėms patirtus išgyvenimus. Iš vienur jį išvarė vadindami apsišaukėliu, kiti dosniai apdovanojo, treti net daržinėje neleido pernakvoti, ketvirti grasino šunimis užpjudysią... Į Lomius Antanas sugrįžo surinkęs 3000 litų.

Karaliaučiaus krašte, Tilžėje, buvo nuliedintas aštuonių centnerių varpas ir parvežtas į Lomius. Kun. J.Eičas surengė iškilmes varpo šventinimo proga. Varpas buvo pašventintas, jam suteiktas šv. Antano vardas.

Iškilmių dieną į Lomių šventorių plūdo žmonės, stojo į eilę, kad galėtų varpą iš arčiau išvysti, paliesti rankomis, juo paskambinti. Ant varpo išlikęs užrašas: „Šv. Antanai, skambėk per amžius, kas šauksis užtarimo tavo“.

Lomių kaimo senolė, buvusi varpininkė Venskaitienė bažnyčios istorijos rinkėjams buvo pasakojusi, kad, po kunigo paskyrimo prabėgus keleriems metams, Lomiuose pirmą kartą apsilankęs vyskupas. Lomiškiai labai rengėsi garbaus svečio sutikimui. Daugelis laukiančiųjų iki Antegluonio jojo raiti, važiavo dviračiais, ėjo pėsti pasitikti iki tol nematyto svečio. Susirinkusi žmonių minia su bažnytinėmis vėliavomis, šventais paveikslais ir kryžiumi kantriai laukė prie išpuoštų vartų kaimo prieigose. Ilgai laukę tolumoje pamatė iki tol neregėtą stebuklą – mašiną, kurioje sėdėjo Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Tai iškili to meto asmenybė – Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, Nepriklausomybės Akto signataras, atgimusios Lietuvos politikas, diplomatas, visuomenininkas, spaudos veikėjas, rašytojas.

Rūsti mūsų Tėvynės istorija, liudijanti žūtis, šviesių žmonių netektis.

Kunigui Juozui Šukiui Lomiuose teko patirti 1940-ųjų sovietinę okupaciją, skaudžiai išgyventi 1941 m. birželio 14-osios siaubą. Gavęs žinią, kad į sunkvežimį varoma iš miego prikelta vietos mokytojo, šaulių kuopos vado Jono Kūro šeima, kunigas bėgte bėgo į mokyklos kiemą vaduoti bičiulio ir draugo, jo šeimos. Kun. J.Šukys tikėjosi nuolankiu prašymu išvaduosiąs mokytoją nuo Sibiro – juk bičiulis niekam blogo nebuvo padaręs... Tačiau kunigo J.Šukio niekas nesiklausė, jam buvo griežtai įsakyta pasitraukti. Taip kunigo akivaizdoje iš Lomių pradžios mokyklos buvo išvežtas šio krašto šviesuolis, žmonių pamiltas mokytojas su žmona ir dviem mažamečiais vaikais. Į Lomius jis nebesugrįžo – žuvo Rešiotų lageriuose nuo fizinio išsekimo.

Lomių bažnyčia, kokią matome šiandien, kun. J.Šukio iniciatyva bei parapijiečių pastangomis buvo išplėsta, padidinta. Šio kaimo gyventojo B.Kairevičiaus (gim. 1916 m.) teigimu, po 1940 metų rusų okupacijos ties Pužiškės kaimu, prie plento, rusai pastatė lentpjūvę, barakus darbininkams gyventi. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui užėję vokiečiai šiuos statinius nugriovė. Kunigas J.Šukys, sutelkęs parapijiečius, per vieną naktį nugriautosios lentpjūvės medžiagą pargabeno į Lomių bažnyčios šventorių ir tuoj pradėjo jos didinimo darbus. Buvo padidinti langai, juos papuošė kukliais vitražais, įsigyta fisharmonija, kuri šiandien ištikimai tebetarnauja šv. Mišių metu. Kun. J.Šukys į amžinybę išėjo 1992 metais ir buvo palaidotas Telšių Mažosios katedros šventoriuje.

Klebonas kun. Vladas Radveikis – ilgiausiai Lomių parapijoje Dievo žodį skelbęs kunigas. Ganytojo darbą jis čia atliko 1964-1974 metais. Nebuvo šis laikotarpis Bažnyčiai lengvas – buvo griežtai uždrausta vaikų katechizacija, kunigai izoliuoti. Tačiau, nepaisant sunkumų, kunigas rado bendrą kalbą su tuomečio Lomių tarybinio ūkio valdžia, ir į bažnyčią buvo įvesta elektra. Tiesa, kaimo žmogus už vieną kilovatvalandę mokėjo 2 kapeikas, bažnyčiai ji kainavo 20 kapeikų. Kun. V. Radveikis remontavo bažnyčios išorę ir vidų. Pasitelkęs bažnyčios komiteto narius, ją išdažė šviesiomis spalvomis, sutvarkė prakiurusį stogą. Pirmą kartą šio kunigo rūpesčiu prieš šv. Kalėdas bažnyčioje pradėta rengti prakartėlė.

Lomių bažnyčios sienos – rūsčių ir kasdienių įvykių liudininkės. 1940 metais čia buvo pakrikštyta viena iškiliausių Tauragės krašto asmenybių rašytoja Birutė Baltrušaitytė-Masionienė (1940-1996). Prieš žūtį čia meldėsi Lomių krašto partizanai Vytautas Dautaras- Žaibas (1926-1952), Bronius Kazlauskas-Girėnas (1923-1952). Čia buvo pakrikštyta senoji lomiškių karta, iš čia mūsų proseniai iškeliavo į amžinybę.

Paskutinysis Lomių parapijoje gyvenęs ir dirbęs kunigas – Domininkas Bivainis.

Nuo 1985 metų Lomių bažnyčią ir parapiją aptarnauja Batakių parapijos kunigai.

Maldos namai per 240 metų matė ir stebėjo kelių kartų žmonių gyvenimus, jų darbus, sėkmes ir nesėkmes.

Jauki Lomių Kristaus Atsimainymo bažnyčia, kruopščiai tvarkoma, puoselėjama Lorencijos ir Jono Mikalauskų, toliau kops trečiojo šimtmečio laiptais, stebės mūsų gyvenimą, kvies nepraeiti pro šalį...

Žmonės, susieję savo gyvenimus su šia bažnyčia, įrašė savo vardus jos istorijoje.

Jubiliejiniame minėjime buvo paminėtos visų Lomių parapijoje dirbusių klebonų, kunigų pavardės (kai kurių vardai jau išsitrynę iš senolių atminties). Tai kunigai J.Eičas, Čečergis, Juozas Šukys, Kazimieras Mockus, Samavičius, Jonas Ruibys, Bronius Sonda, tremtinys Jonas Sova, Gylys, V.Radveikis, Domininkas Bivainis, Antanas Beniušis, Juozas Širvaitis, Aloyzas Orantas, Vytautas Žvirzdinas, Albertas Franckaitis, Vaidas Buivydas, Alvydas Vaitkevičius, šiandieninis kun. Gediminas Jazbutis.

Laikas nestovi vietoje. Jis eina pirmyn, mūsų gyvenimą paversdamas praeitimi, istorija... Turtingą bažnyčios istoriją ilgai parapijiečiams primins virš bažnyčios durų išpintas skaičius – 240.

Elena BAZINIENĖ

© 2006 „XXI amžius“