Atnaujintas 2006 gruodžio 29 d.
Nr.97
(1497)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lazdijų dekanate

Kas parodys mums kelią?

Lazdijai. Gruodžio 16 dieną po vakarinių šv. Mišių Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje vyko adventinio susikaupimo vakaras ,,Kelias pas Kristų“. Į jį pakvietė Marijampolės kolegijos dėstytojos. Renginio vedėja Vida Mickuvienė savo aiškiu, jaudinamai skambiu balsu ragino lazdijiečius parengti kelią susitikimui su Dievu, kuris nuo amžių pradžios tiesia rankas į žmones. Tik jie ne visada išdrįsta įveikti kliūtis, dažnai pamiršta teisingą kryptį, savo gyvenimo kelionės prasmę. „Artėdami prie Dievo, šiandien mes pakvietėme jus, kad pavakaroję priartintume laukimą“, – kalbėjo V.Mickuvienė.

Vakaronėje skambėjo V.Belinio, J.Vygando, L. van Bethoveno, L.Abariaus, Rosevigo ir kitų autorių muzikiniai kūriniai, vargonavo Aušra Morkūnienė, giedojo solistė Birutė Pavalkienė. Dėstytojų profesionaliai perteiktos muzika ir giesmės žadino susimąstyti, padėjo pajusti Dievo artumą, amžinybės grožį ir žmogaus trapumą. Skaitovės iš V.Vangerino ,,Dievo knygos“ vaizdžiai perskaitytos ištraukos apie Mariją, jos susitikimą su angelu leido pajusti tų laikų dvasią, Nazareto gamtos grožį ir tarsi iš naujo išgirsti Marijos ištartą jaudinantį atsakymą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė. Tebūna man, kaip tu pasakei“.

V.Mickuvienė priminė ir K.Džibrano knygoje aprašytą Kristaus vaikystę. Jis, būdamas 12 metų, pervedė akląjį per upelį. Šis jį pavadino Dievo ir Žemės Sūnumi ir išgirdo nemarųjį Kristaus atsakymą: „Aš vesiu tave, kad ir kur tu eitum, ir mano akys lydės tavo žingsnius“. V.Mickuvienė taip pat skaitė V.Rudzinsko, R.Mikutavičiaus ir kitų autorių tekstus. Atsisveikindama ji perdavė vienos Marijampolės kolegijos studentės SMS žinutę. Studentė norėtų, kad ši žinutė pasiektų kuo daugiau širdžių. Štai jos tekstas: Šių dienų darbams Jėzus neturi kitų rankų – tik mūsų rankas. Žmonėms vesti savo keliu Jis neturi jokių kojų – tik mūsų kojas. Savo mokslui skelbti Jis neturi kitų lūpų – tik mus. Žmonėms patraukti į save Jis neturi kitos pagalbos – tik mūsiškę. Mes – vienintelė Biblija, kurią šiandieninė visuomenė skaito... Mes – paskutinė Dievo žinia pasauliui: ji įrašyta mūsų žodžiuose ir veiksmuose. Jėzus nebeturi žemėje rankų, užtat mes turime. Tik mūsų rankas turi Jėzus.

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija