Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Taika ir integralaus humanizmo pamatai

Popiežius Benediktas XVI paleido balandį – taikos simbolį

Mindaugas BUIKA

Dievo Gimdytoja – Taikos Karalienė

Per ateinančią sausio 1 dieną, Švč. Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos šventę, Katalikų Bažnyčia kartu jau 40-ą kartą minės Pasaulinę taikos dieną. „Prasidedant 2007 metams, į kuriuos, nepaisydami pavojų ir problemų, žvelgiame kupini vilties, savo karštą maldą už visą žmoniją patikiu Taikos Karalienei, Jėzaus Kristaus, „mūsų sutaikinimo“ (plg. Ef 2, 14) Motinai, – rašė popiežius Benediktas XVI ta proga paskelbtame savo kreipimesi. – Marija teparodo mums savo Sūnuje taikos kelią ir teapšviečia mūsų akis, kad mokėtume atpažinti Jo veidą kiekvieno žmogaus veide, kuris yra taikos širdis“.

Kasmetinį kreipimąsi Pasaulinei taikos dienai kiekvienas Popiežius, pradedant tos dienos sumanytoju Pauliumi VI, pasirašo taip pat didelėje Dievo Motinos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmėje gruodžio 8 dieną.

Šie simboliniai aktai patvirtina, kokią svarbą taikos įtvirtinimui Bažnyčia skiria globai Švč. Mergelės Marijos, kuri yra tikrasis „vilties ir paguodos ženklas keliaujančiai Dievo tautai“.

Pristatydamas naująjį Šventojo Tėvo dokumentą, pavadintą „Žmogus – taikos širdis“, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas atkreipė dėmesį į tris svarbius jo bruožus. Pirmiausia aptariama žmogiškojo asmens ir taikos ryšio vertė, tai svarstant su teologinių ir dvasinių sampratų pagalba. Toliau tiesa apie žmogų vertinama per privalomą pagarbą žmogaus teisėms, tarptautinius humanitarinius reikalus tvarkančias sutartis bei atitinkamą atsakomybę, tenkančią Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų veikimui, kartu paraginant, jog visi krikščionys taptų „taikos darbininkais“. Pagaliau popiežius Benediktas XVI pateikia naują „taikos ekologijos“ koncepciją, primindamas pagarbos kūrinijai poreikį gamtinių išteklių beatodairiško eksploatavimo sąlygomis. Visas tris kreipimosi struktūrines dalis sieja „autentiško integralaus humanizmo“ supratimas, kurio įtvirtinimas per pagarbos asmeniui skatinimą garantuoja „giedrą ateitį būsimosioms kartoms“.

Popiežius solidarizuojasi su kenčiančiais žmonėmis

Kreipimąsi 2007 metų Pasaulinei taikos dienai galima vertinti kaip Šventojo Tėvo solidarumo išraišką tiems žmonių bendruomenės nariams, kurie patiria didelius sunkumus ar netgi yra didžiausių pavojų akivaizdoje. „Pirmiausia kreipiuosi į tuos, kurie skendi skausme ir kančioje, gyvena smurto bei ginkluotų konfliktų grėsmės šešėlyje arba, sutrypti ir netekę orumo, laukia savo žmogiškojo ir visuomeninio išlaisvinimo“, – pabrėžia Popiežius.

Jis taip pat kreipiasi į jauniausius visuomenės atstovus – vaikus, „ypač tuos, kurių ateičiai grėsmę kelia skrupulų neturinčių suaugusiųjų išnaudojimas bei nedorumas“. Neseniai Jungtinėse Tautose paskelbta statistika rodo, jog daugelyje Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių milijonams vaikų yra užkirstas kelias į išsilavinimą ir jie, dar nesulaukę pilnametystės, priversti dirbti sunkų fizinį darbą. Taip pat daugybė mažamečių verbuojami jungtis į sukarintas grupuotes, dalyvaujančias pilietinėse kovose. O suaugusiųjų „nedorumas“ yra akivaizdus, kai vaikai išnaudojami pornografijoje, sekso versle ar tampa pedofilų aukomis. Toks vaikų kentėjimų išskyrimas bendrame žmogiškųjų problemų fone yra naujas ir sveikintinas kreipimosi Pasaulinei taikos dienai bruožas.

Aptardamas prigimtinės visų žmonių lygybės klausimą, Šventasis Tėvas pripažįsta, jog „nestabilumo veiksnių į visuomeninę tvarką taip pat įneša nepakankamas dėmesys moters padėčiai“. Atkreipdamas dėmesį į būdingą moterų diskriminavimą, kai jos traktuojamos tik kaip naudojami objektai, Popiežius ypač išskiria „kai kuriose kultūrose“ (daugiausia islamo pasaulyje) tebesančias gyvas antropologines nuostatas, kurių pasekmėje moterys lieka neapsaugotos nuo vyrų savivalės. Taip suvaržomos jų pagrindinės teisės tiek visuomeniniame gyvenime, tiek ir šeimoje. Nevalia pasiduoti iliuzijai, jog taika bus garantuota, jei nebus įveiktos ir šios diskriminacijos formos, pažeidžiančios kiekviename žmoguje Kūrėjo įrašytą asmeninį kilnumą“, – pažymi Benediktas XVI.

Šalia šios pasitaikančios lyčių nelygybės, jis nurodo į kitas „neteisingas nelygybes“, sąlygojančias įtampą ir grėsmę taikai. Tai „skirtingos galimybės prieiti prie tokių esminių gėrybių, kaip maistas, vanduo, gyvenamasis būstas ir sveikata“, taip pat nelygybė net tarp tautų, kada kai kurias, ypač Afrikoje, kamuoja didžiausias skurdas. Ši nelygybė „yra smurtinių reakcijų versmė ir todėl baisi žaizda taikai“, tvirtina Popiežius. Jis primena, kad tie, kurie disponuoja didele politine, technologine ar ekonomine galia, neturi jų naudoti mažiau pasiekusiųjų teisėms pažeisti, nes kiekvienas asmuo turi prigimtinį orumą, kurio negalima atimti ar pažeisti.

Teisės gyventi nepaisymo pavojai

Rūpindamasis žmogumi, kuris yra taikos žemėje pagrindas, Šventasis Tėvas iškelia jo teisių užtikrinimo svarbą, ypač pabrėždamas šventą teisę gyventi visuose egzistencijos etapuose ir teisę išpažinti savo tikėjimą. „Pagarba teisei į gyvybę visais gyvenimo tarpsniais (nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties – M.B.) yra nepajudinama esminės svarbos nuostata: gyvybė yra (Dievo) dovana, kuria individas negali nevaržomai disponuoti“, – aiškinama naujajame kreipimesi Pasaulinei taikos dienai. – Panašiai teisės į religijos laisvę teigimas susieja žmogų su antgamtiniu Pradu, apsaugančiu jį nuo žmogiškosios savivalės“.

Taigi teisė į gyvybę ir į laisvą savojo tikėjimo išpažinimą yra nepavaldi žmogiškajai valdžiai, jos bet koks varžymas ar reguliavimas, pavyzdžiui, valstybiniais įstatymais, yra nusižengimas prieš moralę ir sąžinę, todėl visais atžvilgiais yra smerktinas. Taip pat vienodai yra pažeidžiamos žmogaus teisės, jeigu ateistinio komunizmo santvarkoje yra persekiojamos religinės bendruomenės, arba vakarietiškos demokratijos šalyje leidžiama žudyti negimusią gyvybę abortų arba eksperimentų su embrionų kamieninėmis ląstelėmis legalizavimu.

Popiežiaus Benedikto XVI iškeltas integralaus arba visapusio humanizmo supratimas reikalauja vienodai pabrėžti visus gyvybei visuomenėje iškilusius pavojus, ar tai būtų ginkluoti konfliktai ir „terorizmo rykštė“, ar smurtinės mirtys dėl suvešėjusio nusikalstamumo, ar tyli kančia ir žūtis iš bado, kurio skaudžios globalinės problemos neįmanoma išgyvendinti ir XXI amžiuje, ar labiausiai pažeidžiamos ir nekaltos gyvybės praradimas per abortų darymą „dėl patogumo“, eksperimentų su embrionais, ar „gailestingas“ (tiksliau, dėl noro išsivaduoti iš globos rūpesčių) ligonio ir seno žmogaus nužudymas eutanazijos metodais.

„Argi tai nėra kėsinimasis į taiką? – klausia Šventasis Tėvas. – Abortai ir eksperimentai su embrionais tiesiogiai priešingi pamatinei svetingumo kitam (šiuo atžvilgiu dar negimusiam kūdikiui) laikysenai, būtinai užmezgant tvarius taikos santykius. Kaip sveika demokratinė visuomenė turi būti tolerantiška skirtingų tautų ir kultūrų atstovams, rūpintis ir globoti neįgalius žmones, taip ji turi būti pasirengusi svetingai priimti kiekvieną motinos įsčiose užsimezgusią gyvybę, kurios teisės, pirmiausia teisė gimti, turi būti užtikrintos atitinkamais įstatymais. Kol kas, deja, su apgailestavimu tenka pripažinti, kad demokratiška besivadinančioje visuomenėje užtikrinta teisė ne gimti, bet žudyti negimusią gyvybę per abortų laisvę, arba netgi dirbtinai kurti žmogiškąją gyvybę turint tikslą ją sunaikinti per pasibaisėtinus eksperimentus su embrionais“.

Tikėjimo laisvės varžymas – globalinė problema

Taip pat ir laisvo tikėjimo išpažinimo ribojimas yra tapęs globaline problema, kurią popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi 2007 metų Pasaulinei taikos dienai įvardija kaip „nerimą keliantį taikos stygiaus pasaulyje simptomą“. Religijos laisvės varžymas, – konkrečiai, Šventasis Tėvas kalba apie krikščioniškojo tikėjimo raišką – vyksta trimis plotmėmis. Pirmiausia ateistinio komunizmo šalyse, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, tikintieji yra tiesiog persekiojami ir su jais smurtingai susidorojama. Popiežius teigia, jog „yra režimų, kurie visiems primetinėja vieną religiją“, turėdamas galvoje daugelį islamo šalių, kur krikščionių mažumos patiria didelius sunkumus, arba iš viso jų viešas veikimas – ypač Saudo Arabijoje – yra draudžiamas.

Benediktas XVI savo naujajame pareiškime pabrėžia tokius kraštus, „kurie, būdami religiškai neutralūs, kursto ne smurtinius persekiojimus, bet sistemingą religinių įsitikinimų pajuoką“. Pastaruoju atveju tai yra radikaliai išreikšto vadinamojo valstybinio sekuliarizmo sistema, ypač būdinga daugeliui Vakarų Europos šalių, kai stengiamasi atsiriboti nuo civilizacijos krikščioniškųjų ištakų, religiją visiškai išstumti iš viešojo gyvenimo erdvės, kartu atsisakant vertybių ir moralinių vertinimo kriterijų. Taigi pasinaudojant įstatymo prioritetu, tikinčiųjų bendruomenėms jėga primetamos svetimos elgsenos normos, – pavyzdžiui, homoseksualizmą pripažįstant priimtina socialine ir moraline norma, – kas „neišvengiamai skatina taikai kenksmingą mąstyseną ir kultūrą“, pažymi Šventasis Tėvas savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai.

Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad šiuos prieštaravimus šiuolaikinėje visuomenėje sąlygoja susiformavę iškreipti požiūriai į žmogų. Jau anksčiau perspėjęs dėl asmens reliatyvistinės koncepcijos pavojų ir netgi kalbėjęs apie „reliatyvizmo diktatūrą“, jis dabar taip pat pabrėžia paplitusį abejingumą tikrosios žmogaus prigimties sampratai. „Juk daug amžininkų neigia savitos žmogiškos prigimties egzistenciją ir atkelia vartus ekstravagantiškiausiems aiškinimams to, kas sudaro žmogaus esmę“, – rašoma kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai. Šventasis Tėvas perspėja dėl klaidingo tolerancijos šioje srityje supratimo, nes „silpna“ žmogus vizija visiškai neskatina taikos ar autentiško dialogo, bet „atveria kelią autoritariniam primetinėjimui, galiausiai palikdamas žmogų beginklį ir lengvu prievartos ir smurto grobiu“.

Netikri Dievo vaizdiniai religiją verčia ideologiją

Kai dėl religijos laisvės pažeidimų bei kitų pavojų taikai, tai čia neigiamą poveikį sudaro ne tik klaidinga žmogaus samprata, bet ir netikri „Dievo vaizdiniai, skatinantys nepakantumą ir smurto taikymą kitų žmonių atžvilgiu“. Apie šią problemą, ypač dėl prievartinės islamo plėtros, Šventasis Tėvas jau yra kalbėjęs Regensburgo universitete rugsėjo vizito į Vokietiją metu. „Labai aiškiai būtina pakartoti šį dalyką: karas Dievo vardu niekada nepriimtinas! – rašoma kreipimesi. – Jei koks nors Dievo vaizdinys yra nusikalstamų veiksmų versmė, tai šitaip rodo, kad tas vaizdinys jau pavirtęs ideologija“.

Kaip tik tokiu būdu islamiškąjį tikėjimą bando paversti smurtą keliančia radikalia ideologija (kartais ji vadinama „islamizmu“, kartais „islamiškuoju fašizmu“) teroristinis sąjūdis, vis labiau įgyjantis globalinį mastą. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas R.Martinas kreipimosi Pasaulinei taikos dienai pristatyme gruodžio 12 dieną žurnalistams kalbėjo, kad dabar vykstanti globalinė kova su terorizmu gali būti suvokta kaip „ketvirtasis pasaulinis karas“. (Trečiuoju būtų vadinamasis šaltasis karas, kai laisvasis pasaulis priešinosi komunizmo plėtrai.)

Primindamas praėjusią vasarą vykusias kovas Pietų Libane tarp Izraelio karinių pajėgų ir „Hamas“ teroristinės grupuotės, kurių pasekmėje daugiausia nukentėjo civiliai gyventojai ir objektai, popiežius Benediktas paragino tarptautinę bendriją iš naujo svarstyti karo ir saugumo garantavimo etinius aspektus. „Mat karai vis dažniau vyksta formaliai jų nepaskelbus, ypač tada, kai jie pradedami teroristinių grupių, pasiryžusių pasiekti savo tikslus bet kokiomis priemonėmis“, – primena Šventasis Tėvas. Todėl tarptautiniu mastu reikia iš naujo nustatyti tuos veikimo būdus, kurie galėtų padėti veiksmingai priešintis dabar vykstančiam dramatiškam padėties blogėjimui ypač Artimuosiuose Rytuose.

Bažnyčios nuomonė dėl karo blogio lieka nepakitusi. „Karas visuomet yra nesėkmė tarptautinei bendrijai ir didelis nuostolis visai žmonijai“, – primenama kreipimesi. Taip pat lieka galioti tarptautinė humanitarinė teisė, kurios prioritetu yra nekaltų konflikto aukų apsauga visomis įmanomomis priemonėmis. Todėl popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad jeigu vis dėlto karinis konfliktas įsiliepsnoja, „būtina išlaikyti bent esminius žmoniškumo principus ir pagrindines bet kurio pilietinio sugyvenimo vertybes, nustatant tokias elgesio normas, kuriomis, kiek įmanoma, būtų apribojama žala ir siekiama palengvinti civilių gyventojų bei visų konflikto aukų kančias“.

Krikščioniškoji žmogaus vizija – pažangos garantas

Komunistinei Šiaurės Korėjai ir islamiškajam Iranui stengiantis tapti branduolinėmis valstybėmis, šalia naujų terorizmo grėsmių, išlieka ir iš „šaltojo karo“ epochos atėjęs branduolinio susinaikinimo pavojus. Todėl, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, išlieka aktualus II Vatikano Susirinkimo įspėjimas, kad „kiekvienas karo veiksmas, nešantis beatodairišką naikinimą ištisiems miestams ar plačioms sritims drauge su jų gyventojais, yra nusikaltimas Dievui bei pačiam žmogui ir turi būti griežtai ir nedvejojant pasmerktas“ („Gaudium et spes, Nr. 80). Dabar, kai telkiamas dėmesys į branduolinio ginklo neplatinimo užtikrinimą, Šventasis Tėvas primena, jog didžiosioms valstybėms reikia tęsti tos ginkluotės mažinimo ir galutinio atsisakymo pastangas, kurioms dabar kažkodėl teikiamas nepakankamas dėmesys.

Popiežiaus Benedikto XVI iškeltos taikos, kaip Dievo dovanos ir užduoties visai žmonių giminei, koncepcija įdomų taikymą įgyja „taikos ekologijos“ sampratoje. Ši ekologija gali būti suskaidyta į tris plotmes, – gamtinę, žmogiškąją ir socialinę, – tačiau visos jos artimai susijusios, ką ypač rodo kreipimesi aptarta aprūpinimo energijos problema, kurios sprendimas tampa vis labiau aktualesnis. Padidėjus energijos kainoms šių išteklių neturinčios neturtingos valstybės yra pasmerktos atsilikimui, todėl reikia ugdyti tautų solidarumą, kad būtų patenkinti visų poreikiai.

Kita vertus, „plėtra, apsiribojanti vien techniniu-ūkiniu aspektu ir iš akių išleidžiant etinį-religinį matmenį, nebūtų integrali žmogiškoji pažanga, bet vienpusis iškraipymas, kuris galiausiai skatintų tik žmogaus prievartinius polinkius“, – aiškino Šventasis Tėvas. Skatinant pageidaujamą visuomenės vystymąsi, reikia vadovautis tokia žmogaus vizija, kuri nebūtų „sugadinta“ ideologinių ir kultūrinių prietarų bei siaurų politinių ir ekonominių interesų, kurstančių neapykantą ir smurtą. Kaip tik tokia yra krikščioniškoji vizija, pagal kurią „žmogui patikėta užduotis bręsti gebėjimu mylėti ir prisidėti prie pasaulio pažangos atnaujinant jį teisingumo ir taikos dvasia“.

© 2006 „XXI amžius“