|
Neišlaikytas demokratijos egzaminas...
Prieškario Lietuvos nepriklausoma valstybė gyvavo tik 22 metus, bet tas istorinis laikotarpis buvo ir labai audringas, ir nevienareikšmiai vertinamas. Nemaža dalimi dėl to kalti 1926 m. gruodžio1927 m. balandžio mėnesių įvykiai, kai po aštuonerius metus trukusios gležnos demokratijos raidos valstybės valdymą karinės jėgos priemonėmis perėmė autokratinė valdžia.
Taigi prisimename prieš aštuoniasdešimt metų, 1926 m. gruodžio 17-osios naktį įvykusį valstybės perversmą, po kurio valstybės prezidentu tapęs Antanas Smetona be parlamento ir perrinkimo šalį valdė iki pat sovietų okupacijos.
Tuomet, 1926 metais, buvo įvykę eiliniai Seimo rinkimai, kuriuose nė viena politinė partija negavo pakankamos daugumos, kad viena galėtų sudaryti Vyriausybę. Krikščionys demokratai gavo 32 mandatus, valstiečiai liaudininkai 22, socialdemokratai 15, tautininkai ir Ūkininkų partija 5. Dar septynias vietas trečiajame Seime gavo Lietuvos tautinės mažumos, o iš neseniai prisijungto Klaipėdos krašto į Seimą buvo išrinkti šeši atstovai.
Būtent remiant tautinėms mažumoms (žydams ir lenkams), 1926-aisiais Vyriausybė buvo sudaryta iš valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų, o ministru pirmininku tapo (jau antrą kartą) teisininkas Mykolas Šleževičius.
Seimo dauguma prezidentu išrinko 60-metį daktarą Kazį Grinių, kuris buvo V.Kudirkos bendražygis, varpininkas, priklausė Liaudininkų partijai.
Iki to laiko trukęs dešiniųjų krikščionių demokratų valdymas baigėsi kartu su 1926 metų birželį įvykusiais rinkimais. Norėdami įsiteikti kairiesiems, valstiečiai liaudininkai priėmė amnestijos įstatymą ir paleido apie 140 trejus metus iškalėjusių uždraustos komunistų partijos agitatorių.
Kairieji pajuto savo jėgą ir ėmėsi organizuoti mitingus bei demonstracijas Kaune ir provincijoje. Demonstrantai ir mitingų dalyviai nesivaržydami kvietė į kovą su buržujais ir jų pakalikais policija, studentų tautinėmis organizacijomis. Tarp kairiųjų lietuvių buvo nedaug: ne veltui mitinguose šūkavo rusiškai ir dainavo Internacionalą bei žydų dainas. Maža to, komunistų agitatoriai ėmėsi organizuoti darbininkų kovos grupes arba darbininkų miliciją, neva savo ir profsąjungų būstinėms nuo užpuolimų apginti.
Tam tikru pretekstu tapo ir lapkričio 7-osios, sovietinės revoliucijos dienos, paminėjimas. Buvo plačiai skleidžiamas mitas apie SSRS darbininkų valstybę, demokratiškiausią pasaulyje. (Kokia SSRS buvo 1926 metais, dabar gerai žinome: po Lenino mirties, Stalinui tapus vienvaldžiu diktatoriumi, buvo įvestas karinis komunizmo režimas ir sunaikinti bet kokie tikrosios demokratijos institutai.)
Krikščionys demokratai Seime kaltino Vyriausybę, kad ji nekovoja su bolševizmo plitimu šalyje ir kartu daro dideles nuolaidas tautinėms mažumoms, pirmiausia lenkų pretenzijoms, ir ragino ją atsistatydinti. Tokią įtemptą priešpriešos situaciją ypač paspartino lapkričio 21 dienos studentų mitingas Karo muziejaus sodelyje, surengtas kaip atsakas komunistų mitingams. Studentai leidimą mitingui buvo gavę, bet eitynėms ne. Tačiau po mitingo jie susirikiavo, nužygiavo į Laisvės alėją, pasuko Rotušės link. Raitoji policija užstojo demonstracijai kelią ir juos ėmė sklaidyti. Kilo susidūrimas, nukentėjo abi pusės, keliolika studentų buvo suimti.
Aišku, po tokios atomazgos buvo apkaltinti socialdemokratų vadovai, pirmiausia vidaus reikalų ministras Vladas Požėla: atseit komunistams viską leidžia, o tautišką jaunimą muša ir arkliais mindo. Įtampa Seime tolydžio augo, juo labiau kad buvo svarstomas 1927 metų valstybės biudžetas. Laikraščiuose pasirodė žinutės, kad neva Kapsukas ir Angarietis (komunistų vadai, veikę iš SSRS teritorijos) jau atvykę į Kauną ir vadovaus revoliucijai.
Perversmą suorganizavo kariškiai. Praktiškai jį atliko aviacijos kapitono A.Mačiuikos vadovaujama jaunų karininkų grupė su pavaldžiais kariais. Oficialiai perversmo vadovu prisistatė pulkininkas P.Plechavičius. Gruodžio 17-osios naktį jie užėmė centrinį paštą, suėmė Vyriausybės narius, nutraukė Seimo posėdį (3-ią valandą nakties Seime dar buvo svarstomas biudžetas!), namų areštu sulaikė valstybės prezidentą K.Grinių, kuris tą dieną šventė savo 60-metį.
Tačiau kariškiai jokios diktatūros nesiekė. Jie tik pareikalavo K.Griniaus atsistatydinimo, o į prezidento postą pasiūlė tuometinį Tautininkų partijos vadovą, Seimo atstovą Antaną Smetoną. Formaliai viskas buvo atlikta teisėtai. Tiesa, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai Seimo posėdyje gruodžio 19-ąją nedalyvavo, bet likusiųjų balsų pakako perrinkti Seimo pirmininką bei išrinkti A.Smetoną valstybės prezidentu.
Krikščionių demokratų partija palaikė K.Griniaus pakeitimą A.Smetona, tačiau pareikalavo, kad jis paleistų trečiajį Seimą ir per tris mėnesius paskelbtų rinkimus į ketvirtąjį. A.Smetona iš pradžių sutiko, bet pažado netesėjo. Mat tautininkai, jo partija, neturėjo nei gausaus rėmėjų būrio, nei didesnio populiarumo šalyje. Kur kas didesnės buvo krikščionių demokratų pajėgos ir tradicinis jų palaikymas. Todėl, motyvuodamas, kad valstybės raidai ir tvarkai partijų kova tik trukdanti, A.Smetona 1927 metų balandį uždraudė visas partijas, tarp jų ir LKDP. Partijoms vėl veikti buvo leista tik po dvylikos metų.
Tuometinėje Europoje Lietuva nebuvo pirmoji ar paskutinioji valstybė, demokratijos raidą pakeitusi tvirtos rankos valdymu. Jau iki 1926 metų Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje valdė tautų vadai, kokiu vėliau buvo tituluojamas ir A.Smetona. Bet jo jokiu būdu negalima statyti į vieną gretą su fašistinių partijų vadovais: toks jis niekada nebuvo.
Iš istorijos perspektyvos šiandien truputį gaila, kad tada, prieš 80 metų, demokratinės partijos nejautė grėsmės iš didžiojo kaimyno pusės, nesuprato komunistų veikimo klastingumo, net nematė reikalo susitarti pavojaus valstybei akivaizdoje. Juk sulaikyti 400 ar 500 komunistų, svetimos valstybės inspiruotų revoliucijai įvykdyti, šalies policija tikrai galėjo ir privalėjo.
Jeigu taip būtų padaryta, šiandien nereikėtų kaltai atsiprašinėti dėl prieš 80 metų neišlaikyto demokratijos egzamino.
Julius BEINORTAS,
Kovo 11-osios Akto signataras
© 2006 XXI amžius
|