|
Palydint 2006-uosius
Baigiame švęsti Kalėdų, Jėzaus gimimo, šventę, kai į pasaulį ateina Išganytojas, kuris savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus atpirko mus, nuodėmingus žmones. Būdamas silpnas, žmogus dažnai atsitolina nuo Kristaus ir dėl savo išdidumo paniekina Jo auką. Taip ir eina istorija vingiais, tai pakildama savo supratimu apie Dievo atperkamąją galią, tai Jį atmesdama. Kaip savo Kalėdiniame sveikinime pastebėjo Kauno arkivyskupas, šiandien Bažnyčia yra nuolat atakuojama, tvirtinant, jog ji esanti nereikalinga, nes su Dievu esą galima bendrauti be jokių tarpininkų, tačiau mes visi turime žinoti, kad Bažnyčia per amžius lieka šventa dėl joje gyvenančio ir veikiančio Kristaus, laiduojančio saugiausią kelią į dangaus Tėvo namus. Kiekvienas mūsų turime priimti gimusį Jėzų Kristų juk tą darė, kaip Piemenėlių Mišiose sakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, ir paprasti piemenys, ir trijų ano meto kraštų Karaliai, surizikavę palikti savo sukauptą labą, gyvenimo patirtį, ambicijas bei didybę ir nusilenkti Dievui ėdžiose.
Su Kalėdomis į pabaigą eina ir 2006 metai. Per visus 2006-uosius laikraštis XXI amžius, kaip ir ankstesnius metus, siekė stiprinti katalikiškąjį tikėjimą, skleisti Bažnyčios mokymą ir stiprinti jos pasireiškimą moderniame pasaulyje. Skirdamas didžiausią dėmesį Dievo tautos, t.y. tikinčiųjų, ugdymui, Popiežiaus darbų krikščionybės įtvirtinimo srityje, aktualiems krikščionybės klausimams, laikraštis nesibodėjo ir kitų visos tautos svarbių reikalų. Tai ir dabartinė tautos padėtis, kai nepriklausomybės sąlygomis didelė jos dalis skursta ar emigruoja, nesulaukdama teisingumo užtikrinimo dėl įsivyravusių politinių grupuočių egoistinių interesų, ir tautos kančios jos tragiškoje istorijoje atminties išsaugojimas, ir ieškojimas kelių atitaisyti okupacinio režimo sukeltas pasekmes. Mes ne politinė partija, turinti politinę valdžią, mes ne visuomeninė organizacija, galinti kaip nors paveikti valdžioje esančius politikus. Mes tik katalikiško laikraščio redakcijos darbuotojai, sunkiai išbrendantys iš mums tenkančių sunkumų. Tiesą sakant, mes išsilaikome tik vieno kito mūsų išeivijoje esančio fondo paramos dėka. Savo didesne ar mažesne auka padeda mums ir vienas kitas Lietuvos skaitytojas ar išeivijojoje gyvenantis XXI amžiaus gerbėjas. Jums, mieli mūsų rėmėjai, tariame nuoširdžią padėką, nes be Jūsų paramos katalikiškas laikraštis jau seniai būtų išnykęs. Juo labiau kad išeivijoje gyvenantys mūsų rėmėjai vienas po kito pasitraukia į amžinybę arba nebegali toliau remti. Kiekvienas aukotojas mums yra labai svarbus. Dėkojame ir tiems mūsų skaitytojams, kurie patys ar jų artimieji šiais metais pervedė savo atlyginimo pajamų mokesčio dalį (2 proc.) į mūsų sąskaitą, taip pagelbėdami mums savo kukliu įnašu. Gaila, kad šiemet šis bendras įnašas labai sumažėjo, matyt, dėl padidėjusios konkurencijos tokios paramos pradėjo ieškoti ir kitokios organizacijos, netgi politinės, taip faktiškai pažeisdamos galiojantį įstatymą. Nuoširdžiai prašome mūsų skaitytojus ir gerbėjus ir kitų metų pradžioje kuo gausiau paremti mus savo pajamų mokesčiu. Dėkojame ir platintojams, kurių nenuilstamo darbo dėka XXI amžius pasiekia tolimiausius Lietuvos kampelius ir taip prisideda prie jo išlaikymo.
Finansiniai sunkumai keičia mūsų padėtį. Nuo 2007 metų jau nebegalėsime leisti kultūrinio laikraščio Žemaičių saulutė jo skaitytojų ratas pernelyg mažas, kad galėtume rizikuoti dėl mūsų svarbiausiojo leidinio XXI amžiaus. Žemaičių saulutei pagelbėti ryžomės daugiau nei prieš dešimt metų, per Mažąją studiją išgirdę šio laikraščio pagalbos šauksmą. Vedini krikščioniško solidarumo, padėjome kiek galėdami, imdamiesi padengti šio laikraščio leidybos išlaidas. Tačiau žiaurūs konkurencijos dėsniai visą laiką laikė mus nepavydėtinose sąlygose: tuo metu, kai Žemaičių saulutės redakcija, esanti Plungėje, per visus 10 metų turėjo nuolatinį vadinamojo spaudos rėmimo fondo dėmesį, gaudama iš jo nemažas lėšas, pats XXI amžius turėjo tenkintis tik savo menkomis jėgomis, elgetaudamas po visą pasaulį (deja, taip jau yra Lietuvoje visokiausių korupcinių interesų ir antilietuviškų bei antikrikščioniškų nuostatų persmelktam valstybiniam Spaudos rėmimo fondui tokia diskriminacinė politika jokios gėdos ar sąžinės graužimo nedaro). Kai Spaudos fondo remiamos Žemaičių saulutės skaitytojų skaičius nukrito iki 150 (pradėdami remti šio laikraščio leidybą, jo skaitytojų skaičių buvome iškėlę iki 1000), mums jos rėmimas jau pradėjo sudaryti didelių nuostolių. Todėl atsiprašome tų mūsų skaitytojų, kurie, daug metų iš mūsų gaudami Žemaičių saulutę, jos gauti jau nebegalės.
Deja, nuo naujųjų mokslo metų, t.y. nuo 2007 metų rugsėjo, esame priversti sustabdyti ir katalikiško laikraštėlio vaikams Kregždutė leidybą. Šio laikraštėlio skaitytojų skaičiui nukritus iki 3000, jo brangi leidyba mums tapo labai sunkinanti, ir todėl 2007 metų birželio pabaigoje išėję Kregždutės numeriai taps istoriniais tai bus paskutiniai Kregždutės numeriai. Ką gi, pasirodo, kad lietuviškas katalikiškas laikraštis vaikams ir jaunimui Lietuvoje beveik nereikalingas: kreipėmės į, atrodo, nors kiek jo išlikimu suinteresuotus asmenis, jokio susidomėjimo jo išlikimu nesulaukėme. Netgi, gana įdomus faktas, jokia katalikška žiniasklaidos priemonė nė kiek nepasidomėjo Kregždutės likimu ir nepadėjo nors kiek iškelti jos išlikimo klausimą. Net kai be jokio gailesčio viename dienraštyje (beje, dažnai cituojamame Mažosios studijos laidose) buvo užsipulti nesavanaudiški Kregždutės platintojai, nei jie, nei pati Kregždutė nebuvo nė žodeliu ginami. Tik atskiri Kregždutės gerbėjai, jos saugotojai ir mylėtojai ją nuolat gynė, kreipėsi pagalbos, bet atsako nesulaukė... Panašu, kad Lietuvoje tik mėgstama tuščiai pakalbėti apie krikščionišką meilę, solidarumą, supratimą. Stengėmės kiek galėdami išlaikyti, mūsų nuomone, jaunimui reikalingą ir netgi būtiną Kregždutę, bet neturėdami finansinių galimybių ir bijodami grėsmės tokio likimo susilaukti ir katalikiškam XXI amžiui, esame priversti nutraukti Kregždutės leidybą. Dėkojame tiems išeivijos fondams, kurie, suprasdami tokio laikraščio Lietuvos vaikams reikšmę, daug metų rėmė jo leidybą, ir atsiprašome, kad neišlaikėme jų pasitikėjimo. Tik su skaudžiu liūdesiu galime prisiminti, kai dar prieš dešimt metų buvome pasiekę Kregždutės skaitytojų skaičių beveik iki 25 tūkstančių. Tada mums pagelbėjo ir keletas veiklių katalikiškai nusiteikusių katechetų. Deja, šiuo metu didžiulis katechetų būrys, dirbantis Lietuvos mokyklose, nė nebando įvertinti Kregždutės reikšmės krikščioniškai ir tautiškai ugdant vaikus. Kartais atrodo, kad gyvename netgi sunkesnius nei spaudos (šiuo atveju, katalikiškos) draudimo metus. Ir tenka tikrai didžiai stebėtis, kai, rodos, aktyvus, supratingas katalikas spaudoje ragina nebūti zombiais, svarsto katalikiško veikimo galimybes ir gaires, tarp jų ir įvairiausius jaunimo žygius ar jo dalyvavimą liturgijoje, tačiau nė kiek nepagalvoja apie jaunimo ugdymą su krikščioniškos spaudos pagalba. Ir tai vyksta informaciniame amžiuje, kai kiekviena ideologinė, pasaulėžiūrinė organizacija ar grupuotė per spaudą stengiasi surasti kuo daugiau savo pasekėjų.
XXI amžius ir toliau 2007 metais laikysis savo pozicijos saugoti ir puoselėti krikščioniškas ir tautines vertybes. Duok Dieve, kad Jėzaus Kristaus gimimo šventimas, su kuriuo prasideda naujieji Bažnytiniai metai, padėtų Kristui gimti ir augti mūsų širdyse. Užversdami paskutiniųjų šių metų kalendoriaus dienų lapus, pradėkime gyventi išties naujai, kaip savo tautiškumą suprantantys ir vertinantys lietuviai ir kaip krikščionišką tikėjimą išlaikantys ir perduodantys Visuotinės Katalikų Bažnyčios nariai.
© 2006 XXI amžius
|