|
Mažų tautų genocidas
Kai kurie Rusijos laikraščiai, vis dar drįstantys skelbti kritinius straipsnius apie gyvenimą imperijoje, paskelbė žinią, jog 36 metų evenkas elnių augintojas Vadimas Jakovlevas nusižudė. Ir ne todėl, kad buvo girtas ar dėl šeimyninių konfliktų, o todėl, kad nebeliko jokio pragyvenimo šaltinio, nes jo 200 elnių banda nebeturi kur ganytis. Kaip teigė vietinės evenkų bendruomenės Ulukithin (Voveraitė) pirmininkė Jelena Kolesova, Vadimas jau seniai vaikščiojo nusiminęs, nuolat braukė veidu riedančias ašaras. Mat jo elnių ganykloje apsukrūs verslininkai iškirto visą mišką, ir jo elniai buvo pasmerkti, nes jie ganosi tiktai toje vietoje, kurioje yra gimę.
Kaip legendinė šagrenės oda traukiasi Sibiro ir Tolimųjų Rytų vietovės, kuriose nuo amžių gyveno vietiniai žmonės, sparčiai naikinami jų medžioklės plotai ir elnių ganyklos. Jau 1990-1991 metais mokslininkai ėmė mušti pavojaus varpus, kad ketų, jukagirų, ganalzanų, dolaganų ir kitos tautelės nebeturi kur ganyti savo elnių. Vienintelio jų pragyvenimo šaltinio. Štai Kemerovo srities keletas kalnų teleutų gyvenviečių pasmerktos merdėti, nes jas iš visų pusių apsupo anglių kasyklos. Rusijos teritorijoje gyvena 45 negausios tautelės. Dauguma jų gyvena Šiaurės Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Tiesa, jų gyventojai sudaro tiktai 0,16 proc. visų Rusijos gyventojų apie 250 tūkstančių žmonių. Užtai jų gyvenamose vietose išgaunama apie 80 proc. visų Rusijos gamtos turtų: naftos, dujų, akmens anglies, aukso, nikelio ir kitų vertingų iškasenų. Didžiosios daugumos tų tautelių gyventojų pajamos nesiekia net skurdaus pragyvenimo minimumo. Visa tai, žinoma, atsiliepia gyventojų amžiui. Vidutinė nykstančių, tiksliau pasakius, naikinamų žmonių gyvenimo trukmė 18-20 metų mažesnė nei visos Rusijos vidutinis gyventojų amžius. O jų bendratautiečiai, gyvenantys Maskvoje ar Šiaurės Kanadoje, gyvena net 30 metų ilgiau. Iki 60 metų amžiaus neišgyvena daugiau kaip 70 proc. vietinių gyventojų. Todėl jų gyvenvietėse pensinio amžiaus sulaukęs žmogus laikomas vos ne garsenybe. Jamalų Tarko-Sall rajono gyventojai skundžiasi, kad nebegali valgyti elnienos ir vietos upėse sugautų žuvų beveik vienintelio jų maisto. Žuvis ir elniena baisiai dvokia nafta, o elnių ir žuvų žarnose pilna kirmėlių. Apie tradicinį maitinimąsi žalia žuvimi ar mėsa nėra ko ir kalbėti. Aplink tradicines elnių ganyklas kaip grybų pridygo naftos verslovės bokštų, šimtai dujų fakelų liepsnoja dieną ir naktį. Upių vandens jau niekas nenaudoja, nes jomis teka jau ne vanduo, o nafta. Todėl Sibiro tundrų gyventojai, norėdami gauti vandens, tirpdo sniegą, bet ir sniegas yra pusiau su suodžiais. Pavasarį, kai ima tirpti sniegas, visi suodžiai patenka į upes ir ežerus, masiškai žūsta žuvys. Naftos ir dujų magnatams plaukia milijonai, o mums lieka tiktai juodas vargas ir ašaros, sako vietos tautelių gyventojai.
Ir visa tai vyksta Jamalo-Nencų autonominėje apygardoje, kurios vadovai trimituoja apie jų rūpestį tautelių gyventojais. Teigiama, jog kiekvienam elnių augintojui iš apygardos biudžeto skiriama po kelis tūkstančius rublių per mėnesį. Taip pat vietiniai įstatymai įpareigoja naftos ir dujų kompanijas derinti savo planus su ganyklų ir medžioklės plotų savininkais. Tačiau niekas net negalvoja tartis. Kitoje Chantų-Mansių autonominėje apygardoje jau išnyko vienuolika milijonų hektarų ganyklų ir vandens telkinių, daugiau kaip 100 upių tapo užterštomis kloakomis. Dėl naftos išsiliejimų į upes patenka mažiausiai 2 mln. tonų naftos kasmet. Beveik visa ši bjaurastis pakliūva į upes, ežerus, upelius, iš kurių plaukia į šiaurės jūras. Obės žemupio užterštumas net 29 kartus viršija užterštumo normas, o kitose Vakarų Sibiro upėse užterštumo lygis net 80 kartų viršija leistiną. Ne geresnė padėtis ir Jenisejaus, Ochotsko, Amūro ir Usurijos įlankose tradicinėse žmonių gyvenamose vietose.
Rusijos mažųjų tautų asociacijos vadovai išreiškė didelį susirūpinimą dėl naujų transkontinentinio vamzdyno iš Vakarų Sibiro į Tolimuosius Rytus tiesimo. Šios statybos projektas pavadintas gana skambiai: Poliarinis Uralas pramoninis Uralas. Mažųjų tautų asociacijos pareiškime sakoma: Šios statybos padės galutinį tašką tradicinių mažųjų tautų šiauriniuose rajonuose gyvenime. Ir baisiausia, kad niekas ir nepastebės, kai tos mažosios tautos galutinai išnyks. Šios asociacijos vadovas Michailas Todyševas teigė, jog netekę žuvies ir elnių vietiniai paprasčiausiai išnyks, nes tai yra vienintelis jų išgyvenimo šaltinis. Mes norime sąžiningų ir visiems suprantamų žaidimo taisyklių, tokių kaip Kanadoje ir Grenlandijoje, kur rūpestis mažomis tautelėmis vykdomas aukščiausiu lygiu, sakė M.Todyševas.
Tiesa, ir Rusijoje turėtų galioti federalinis įstatymas Apie tradicinių tautelių gyvenamų teritorijų gamtos išteklių naudojimą. Tačiau nėra absoliučiai jokio mechanizmo, kaip tas įstatymas privalo būti vykdomas. Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad Rusijoje nėra jokios rimtesnės nacionalinės politikos. Jeigu 1993 metais Rusijos parlamente buvo 18 deputatų, atstovavusių mažoms Sibiro ir Tolimųjų Rytų tautelėms, tai dabartinėje Dūmoje nėra nė vieno.
Kaip pažymėjo rusų publicistas Sergejus Kalininas, jeigu sovietmečiu apie čiukčius sklido daugybė anekdotų dėl jų geraširdžio naivumo, tai dabar apie čiukčius net anekdotų nebeliko.
Galima priminti, jog net sovietmečiu, siekiant išgyventi atšiaurios gamtos sąlygose, suaugęs čiukčis kasdien suvalgydavo apie du kilogramus mėsos ir 100 gramų riebalų. Dabar gi maitinimosi racionas nepalyginti mažesnis. Bet ir tradicinė elniena tiesiog permirkusi nafta ir kitokia bjaurastimi. Todėl mažų Rusijos tautelių gyventojams gresia visiškas išnykimas. Kaip liūdnai pažymi Rusijos etnografai, netrukus tokios mažosios tautelės kaip čiukčiai, evenkai, koriakai ir kitos bus minimos tik enciklopedijose.
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|