|
Tų lemtingų dienų aidai
Petras KATINAS
Šiomis dienomis uždegęs žvakelę prie Sausio 13-ąją žuvusiųjų kapų sostinės Antakalnio kapinėse, vienas tų tragiškų įvykių dalyvis, budėjęs tą lemiamą dieną prie Vilniaus Televizijos bokšto ir sovietų armijos šturmo metu, apgailestavo, kad tų dienų įvykių dalyvius ir nukentėjusius stengiamasi pamiršti ir net paniekinti. Jis papasakojo, kaip kreipėsi į medikų komisiją, kad ji patvirtintų jo regėjimo negalią. Pasak šio Lietuvos patrioto, komisijoje sėdėję šeši gydytojai atvirai pasišaipė iš jo ir klausė: O kas gi tave ten nešė prie to Televizijos bokšto tą Sausio 13-ąją? Tai labai daug ką sakantis faktas. Kaip ir nemažos dalies mūsų parlamentarų, ypač buvusių komunistų socialdemokratų reakcija į Tėvynės sąjungos Seimo narių pasiūlymus apmąstyti Seime rezoliucijos projektą pavedant Vyriausybei kreiptis į Rusiją dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-osios agresijos aukoms. Prieš tą pasiūlymą iškart pasisakė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J.Karosas. Jo motyvas tradicinis: nereikia erzinti ir tampyti už uodegos Rusijos meškos, nes ji labai supyks ir vėl užsuks kokį nors naftos ar dujų čiaupą. Tačiau naftos čiaupą per Družbos naftotiekį Kremlius užsuko jau praeitų metų rugsėjo mėnesį, o Mažeikių naftą įsigijo lenkai, o ne kokie Rusijos Lukoil ar Gazprom, ko siekė aršiausi ekskomunistai, buvę ir tebesantys labai aukštuose postuose. Todėl teisus europarlamentaras prof. V.Landsbergis pareiškęs, kad toks kreipimasis į Rusijos vyriausybę būtų visiškai normali tarptautinė problemų reguliavimo praktika ginant savo valstybės piliečių teises. Aišku, J.Karosas ir jo partiniai bičiuliai bei kitų partijų satelitai ir nulėmė, kad jokio kreipimosi dėl okupacinės žalos atlyginimo už okupacijos metus padaryta nebuvo. Sprendžiant iš prezidento V.Adamkaus samprotavimų, ir jis visiškai solidarizuojasi su J.Karosu bei panašiais. Iš kur pasisėmė Prezidentas tokių samprotavimų, irgi visiškai aišku. Juk ne kas kitas, o pats Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata Tėvynės sąjungos ir prof. V.Landsbergio raginimą pareikalauti kompensacijos Sausio 13-osios aukoms pavadino mazochizmu. O R.Lopatos įtaka Prezidentūroje neabejotina. Bet argi mūsų politikai pamiršo, jog Maskva į jokias kalbas nesileido nei po 1990 m. kovo 11-osios, paskelbus apie nepriklausomybės atkūrimą.
Prof. V.Landsbergis tokius politikus, kurie virpėdami žvelgia į Rusiją, pavadino Rusijos neetatiniais ambasadoriais. Deja, tų neetatinių buvo daugybė ir prieš 1991 m. sausio 13-ąją. Ir nereikia versti bėdos vien ant SSKP CK politbiuro, SSRS gynybos ministro Jazovo ar jo pavaduotojo generolo Ačalovo, kuris pats vadovauti okupacinės armijos veiksmams sausio 12-ąją buvo atvykęs į Vilnių. O ką jau kalbėti apie marionetinį vadinamąjį vietinį Nacionalinio gelbėjimo komitetą, kurį sudarė LKP CK (ant SSKP platformos) pirmasis sekretorius Burokevičius, LKP CK sekretorius Jarmalavičius, LKP CK sekretorius generolas majoras Naudžiūnas, LKP CK skyriaus vedėjas atsargos pulkininkas Šurupovas, LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius Lazutka, to paties komiteto antrasis sekretorius Chodunkinas, Radijo matavimo prietaisų gamyklos partinio komiteto sekretorius Dostalas, Vilniaus karinės įgulos viršininkas generolas majoras Uschopčikas. Aišku, šie buvo tik pėstininkai Kremliaus sumanytame agresijos žaidime. Jau 1990 m. gruodžio 1 d. naujasis SSRS vidaus reikalų ministras B.Pugo ėmė rengti specialius dalinius tam tikslui. O SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų sąjunginio susivienijimo Sojuz steigiamasis suvažiavimas pareikalavo nedelsiant įvesti prezidentinį valdymą Lietuvoje ir kitose nepalankiose respublikoje.
1991 m. sausio 8 d. SSRS gynybos ministras įsakė įvesti desantininkų padalinius į septynias sąjungines respublikas. Konkrečiai, į Lietuvą buvo pradėti skubiai siųsti Pskovo oro desanto divizijos daliniai, kurie buvo laikomi elitiniais.
Tačiau savo vaidmenį ir toli gražu ne paprastos pėstininkės, rengiant kruvinąją Sausio 13-ąją, atliko tuometinė Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė, kuri 1991 m. sausio 7 d. staiga paskelbė apie Vyriausybės sprendimą smarkiai pakelti maisto kainas. Tai buvo aiškus ženklas Kremliui pradėti agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą, pasinaudojant nemažos dalies gyventojų nepasitenkinimu kainų pakėlimu. Jau kitą dieną po kainų pakėlimo K.Prunskienė skubiai išvyko į Maskvą ir pasiskundė M.Gorbačiovui, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba Atkuriamasis Seimas siekia ją nuversti. Mažai kas turi abejoti, jog, pavykus Kremliaus planui užimti Lietuvos AT rūmus ir M.Gorbačiovui įvedus prezidentinį valdymą, K.Prunskienė būtų tapusi pirmuoju asmeniu vėl iš naujo okupuotoje Lietuvoje. Tokiu atveju vargu ar pats A.Brazauskas būtų buvęs reikalingas. Kaip pažymi tų tragiškų dienų atsiminimų autoriai, tuo metu, kai tūkstančiai Lietuvos žmonių plaukė ginti Aukščiausiosios Tarybos, K.Prunskienė, nors oficialiai ir atsistatydinusi sausio 8 dieną, vis dar ėjo savo pareigas ir rūpinosi savo asmenine gerove (ką, beje, daro ir iki šiol), pasiskyrė sau naują automobilį Volga. Įdomu, jog, praėjus šešiolikai metų nuo tų dienų, K.Prunskienė nė kiek nepakeitė savo meilės, o gal ir įsipareigojimų Kremliui, nors nebėra nei M.Gorbačiovo, nei B.Pugo, ir visomis išgalėmis bando ginti Rusijos interesus Europos Sąjungos institucijose.
Aišku, valstybinį perversmą Lietuvoje rengė Kremlius, bet jam būtinai reikėjo, jog kažkuris iš vietinių aukštų politinių veikėjų įjungtų to perversmo mechanizmą, vaizduojant, kad armija atėjo į pagalbą nacionalistų ir fašistų skriaudžiamiems Lietuvos žmonėms.
Tomis lemtingomis dienomis Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. V.Landsbergis 1991 m. sausio 7 d. kalbėjo per Lietuvos televiziją. Savo kalboje, įspėjęs apie artėjančią didelę grėsmę Lietuvai, jis pastebi: Kažkam labai reikia neramumų Lietuvoje. Žinome, kam ir kodėl reikia. Tai, kad tų neramumų nebuvo iki šiol, mus labiausiai apgynė. (...) Bet dabar neramu, ar nekils suirutė dėl staigaus didelio kainų kilimo. Apie kainų kilimą buvo kalbama ir anksčiau. Tačiau Lietuvoje klausimas kilo ne dėl kainų pasikeitimo, o kaip, kiek ir kada. Būtų gerai, jeigu tai būtų buvę visiems pakankamai aišku ir žinoma. To nebuvo. Dabar tai daroma, ir kažin ar visais šitais atvejais pakankamai apgalvotai daroma. Nuo pat gruodžio pabaigos, t.y. prieš pat Naujuosius metus, kai Vyriausybė pateikė kainų pakėlimo projektą, Aukščiausioji Taryba jam nepritarė. Ir specialiu nutarimu Nr. 1-907 tą kainų pakilimą sustabdė. Žmonėms nebuvo paaiškinta nei ekonominė būtinybė, nei tos būtinybės ribos kiek reikia kelti kainas. Nors Aukščiausioji Taryba tą projektą sustabdė, kad būtų geriau parengta ir žmonėms paaiškinta, ir padarė savo darbuose tik savaitės pertrauką, dabar turime ne naujus Vyriausybės pasiūlymus ir atliktą aiškinimo darbą, o įvykusį faktą. (...) Bet šiuo metu žmonės patiria daug nerimo. Ir galimybių jiems kurstyti irgi yra daug. Galima pasakyti, jog dabar buvo blogas laikas, grėsmingas laikas tokiam žingsniui. Kartu su Jazovo, Gromovo ultimatumais ir pranešimais, kaip bus persekiojami žmonės Lietuvoje, atrodo kažkoks keistas sutapimas padidinti įtampą kiek tiktai galima. Kažin ar tų sutapimų kažkas neplanuoja?..
Tai, kad 1991 metų sausio įvykiai, t.y. valstybinis perversmas buvo planuojamas ne tik Maskvoje, bet ir Vilniuje, geriausiai patvirtino SSRS nepriklausomų karinių ekspertų išvados, paskelbtos 1991 m. vasario 11 d. Būtina pacituoti bent kelis tų išvadų punktus, kurių buvo 21:
1. Sausio 11-13 dienomis Vilniuje buvo mėginta įvykdyti
valstybės perversmą, panaudojant Sovietų Sąjungos ginkluotąsias
pajėgas, VRM vidaus kariuomenę ir KGB siekiant atkurti KPSS politinę
valdžią jos sudėtinės dalies LKP asmenyje. SSRS prezidentas negalėjo
nežinoti apie planuojamus sovietų armijos, VRM vidaus kariuomenės
ir KGB bendrus veiksmus. Tokie veiksmai negalėjo būti įvykdyti be
jo asmeninio leidinio.
2. SSRS karinių formuočių dalyvavimas valstybės
perversme buvo iš anksto suplanuotas, sukoordinuotas ir centro aprobuotas.
3. Valstybės perversmo iniciatorius buvo LKP
CK. (...)
7. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų
panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai. Šaudė
tik kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo 13 žmonių žuvo, 604 sužeisti.
Tarp aukų tik taikūs gyventojai. (...)
9. Įvykdyti valstybės perversmą sutrukdė Lietuvos
Respublikos darbo žmonės, pakilę ginti savo teisėtai išrinktos valdžios.
(...)
20. Įvykiai Vilniuje prilygsta nusikalstamam
sovietų armijos panaudojimui prieš savo liaudį: Novočerkaske 1962
metais, Tbilisyje 1989 m., Baku 1990 m.
21. Sausio 11-13 dienų įvykiai neturi nieko
bendra su nacionaliniais konfliktais ir yra grynai politiniai.
Jie parodė, kad:
partokratija stengiasi paversti sovietų armiją
savo nusikalstamu politinių kėslų įkaitu, o kareivius beširdžiais
ir negalvojančiais vykdytojais;
departizuoti SSRS desanto pajėgas, VRM ir KGB
objektyviai būtina, ir tai turi būti kuo skubiausiai padaryta;
visoms tautybėms vienodai gresia partinės karinės
viršūnės, kuri žūtbūt stengiasi išlikti valdžioje, įžūliai pažeisdama
įstatymus ir pasmerkdama tautas skurdui, badui ir mirčiai, sąmokslas.
Nepriklausomi kariniai ekspertai savo pareiga
laiko supažindinti su šia išvada SSRS, RSFSR, kitų respublikų liaudies
deputatus ir tarptautinę visuomenę, užsienio valstybių vyriausybes
ir Jungtines Tautas.
Šias išvadas Vilniuje 1991 m. vasario 11 d. pasirašė nepriklausomi kariniai ekspertai A.JEVSTIGNEJEVAS, atsargos I rango kapitonas, technikos mokslų kandidatas, liaudies deputatas, I.BYČKOVAS, atsargos papulkininkis, S.KUDINOVAS, pulkininkas, liaudies deputatas, G.MELKOVAS, atsargos II rango kapitonas, teisės mokslų daktaras, profesorius, N.MOSKOVČENKA, atsargos majoras.
Taigi Dievo valia ir tūkstančių laisvės gynėjų pastangomis 1991 m. sausio 13-oji nepalaidojo mūsų nepriklausomybės. Tačiau negalime pamiršti, apie ką, jau žlugus Maskvoje 1991 metų rugpjūčio pučui, rašė rašytojas ir publicistas Romas Sadauskas drakonas vis dar kvėpuoja mums į nugarą.
© 2007 XXI amžius
|