Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Labdarybė

Rašinio autorius Palangoje, prie paminklo generolui Jonui Žemaičiui

Kartą troleibuse aš išsikalbėjau su vienu pagyvenusiu, gerai apsirengusiu lietuviu. Iš pradžių kalbėjomės apie bet ką, bet pamažu perėjome prie religinės temos. Ar jis tiki į Dievą, tiesiogiai paklausiau aš savo oponento. „Taip, tikiu, – atsakė jis. – Bet nepasitikiu dvasininkais“.

Aš buvau nemaloniai nustebintas jo nesuprantamu atsakymu. Kuo pagrįstas jo nepasitikėjimas Katalikų Bažnyčios tarnais, vėl paklausiau. „Jie apgaudinėja žmones“, – atsakė mano pašnekovas.

Kalėdos lagerių džiunglėse

1946 metų gegužę kalinių grupelę iš Kirovo persiuntimo lagerio pasiuntė etapu į Pečioros sritį – iš lagerio į lagerį, kol galiausiai apsistojo tolybėje nuo visa, kas gyva. Ten buvo laukinė, tikra taiga – be jokių gyvenimo pėdsakų: aptrešę, aplūžę šiaurės miškų spygliuočiai pastojo kelią žengti pirmyn. Nors buvo birželis, bet medžių glūdumoje slūgsojo gilūs sniegynai. Sargyba žinojo, kur vedė jų vadas, net savo draugams sarkastiškai murmėjo: „Bus jiems čia tikras „kurortas“. Aplinkui – taiga, o jos šeimininkai – gauruotos meškos“.

Jei nėra naudos, tai nėra nei artimo, nei krikščioniškosios pareigos

Prieš keletą savaičių prieškalėdiniu laikotarpiu Lietuvoje, Latvijos pasienyje, susigrūdo daugybė transportinių sunkvežimių, vežančių įvairias prekes į kitas Šiaurės Europos valstybes.

Sunkvežimių vairuotojai nemaloniai išgyveno susidariusią situaciją, nes teko tris keturias dienas išbūti be vandens rankoms nusiplauti ar veidui atgaivinti, be maisto. Mat aplinkui nebuvo nei kavinių, nei parduotuvės, o žmogaus gamtiniams poreikiams – tik pati gamta, spygliuočių medžių apsuptyje. Sunkvežimių virtinė nusitęsė keletą kilometrų.