Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Okupacijos aukos įpareigoja ginti laisvę

Severino Vaitiekaus studijos „Tuskulėnų egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“ viršelis

Pirmaisiais antrosios sovietinės okupacijos metais okupacinė valdžia vykdė žiaurias represijas prieš Lietuvos piliečius, pasitelkdama neteisėtus, netgi be formalaus teisinio pagrindo „įstatymus“, fiziškai naikindama juos. 1944-1953 metais NKVD, NKGB, MGB ir joms pavaldžios arba su jomis susijusios institucijos vykdė sovietų valdžios priešininkų persekiojimą ir naikinimą. Suiminėdami, tardydami, laikydami kalėjimuose ir teisdami Lietuvos patriotus, nesusitaikiusius su okupacijos faktu, šio represinio aparato pareigūnai vykdė karo tribunolų paskirtus mirties bausmės nuosprendžius, o vėliau slėpė savo nusikaltimų aukas ir pėdsakus. 1944-947 metais sovietinė represijų mašina, „dirbdama“ visu tempu, savo nukankintas ar nužudytas aukas slėpdavo daugiausia Vilniaus teritorijoje esančiuose Tuskulėnuose, kur slapta buvo užkasami mirčiai pasmerktų sovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvių palaikai. (Čia buvo užkasami ir mirties bausme nuteistieji už kriminalinius ir karo metu įvykdytus nusikaltimus.)

2006 metų pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido antrąjį papildytą Severino Vaitiekaus studijos „Tuskulėnų egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947)“ leidimą. Jame autorius išsamiai nagrinėja sovietinio okupacinio režimo baudžiamąją politiką, mirties bausmės skyrimo teisinius pagrindus, aprašo mirties bausmės vykdymo pobūdžius, pateikia egzekucijų chronologiją, palaikų užkasimo būdus, apibūdina egzekucijų dalyvius ir budelius, nusikaltimų pėdsakų slėpimo pastangas ir kt. Per 1994-1996 ir 2003 metais vykdytus tyrinėjimus Tuskulėnų kapavietėje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tai, aišku, tik nedidelė Lietuvoje nužudytų žmonių dalis: autorius pateikia A.Anušausko duomenis, pagal kuriuos vien per dvejus metus (nuo 1944 m. liepos iki 1946 m. birželio) LSSR NKVD-MVD kariuomenės karo tribunolas pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-1a str. (už tėvynės išdavimą) nuteisė 8268 žmones: 3678 partizanus, 1117 jų rėmėjus, 1800 tautinio pogrindžio organizacijų dalyvius.Tuskulėnuose buvo užkasti NKVD kalėjime nužudyti vyskupas Vincentas Borisevičius, kunigas Pranas Gustaitis, LLA vadovai Adolfas Eidimtas, Adolfas Kubilius, „Kęstučio“ organizacijos vienas iš vadovų Bronius Vaivada, Tauro apygardos štabo viršininkas Vytautas Bacevičius, pirmasis Tauro apygardos vadas Leonas Taunys, Lietuvos tautinės tarybos kūrėjas Jonas Noreika, Žemaičių legiono vadas Jonas Semaška, pogrindinės organizacijos „Vytenio būrys“ nariai Algimantas Gustaitis, Vincas Baronas, Jurgis Bekampis, Alfonsas Žukauskas, partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė, NKVD dirbę, bet kartu su partizaniniu pogrindžiu ryšius palaikę Antanas Šilius ir Petras Brazauskas bei daugybė kitų lietuvių patriotų. Dauguma jų buvo aktyvūs, uolūs katalikai. Didelė jų dalis, kaip parodė dabartinė ekspertizė, buvo nužudyti ypač žiauriai, su sadistišku pasimėgavimu. Autorius pateikia daugybę to įrodymų. Kaip jau buvo minėta, Tuskulėnuose buvo užkasami NKVD kalėjime nužudyti ir kriminaliniai nusikaltėliai bei karo meto nusikaltėliai – policininkai, buvę raudonarmiečiai (rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai ir kiti), perėję į vokiečių pusę, ir pan.

Dauguma (čia minėtų) temų buvo nagrinėtos jau pirmame knygos leidime, todėl plačiau apžvelgsime du naujus skyrius. Skyriuje „NKGB-MGB-MVD ministrų vasarnamio paslaptys“ aptariama naujai gauta medžiaga apie šalia Tuskulėnų kapavietės buvusios vilos, žmonių žudymo metu sudariusios savotišką priedangą nuo svetimų akių, gyvenimą. Pasirodo, vėliau viloje, t.y. šalia nužudytų aukų kapavietės, pradėjo gyventi MGB ministrai su šeimomis. Vila, prieš karą priklausiusi „baltajam“ generolui F.Valickiui, ir jos valda buvo aptverta dviejų metrų aukščio medine ir mūrine tvora ir saugoma apie dvidešimt kareivių. Taip teritorijos kiemas buvo atitvertas nuo MGB ministrų vasarnamio medine tvora, t.y. vasarvietė nuo miesto centro pusės buvo paslėpta dviejų tvorų eile. Vasarvietė žiemos metu nebuvo saugoma kareivių. Vėliau Valickio vila buvo paversta KGB darbuotojų vaikų savaitiniu vasaros darželiu. Trumpą laiką ten veikė ir kagėbistų vaikų pionierių stovykla. Dar viena MGB vasarnamio paskirtis – ypač svarbių asmenų slėptuvė. Čia, pasirodo, 1951 metų pavasarį trumpai buvo slepiamas MGB perverbuotas iš Vakarų atvykęs Jonas Deksnys (agentūrinis slapyvardis „Petrauskas“). Tai buvo viena paskutiniųjų garsiojo agento „Petrausko“ įslaptinta buveinė, kurią jis netrukus paliko, nes, žuvus Juozui Lukšai, jam pavojaus jau nebebuvo.

Naujame skyriuje „Tuskulėnų aukų įamžinimas“ autorius svarsto, kaip įamžinti sovietinių aukų, ant kurių buvo beriamos kalkės ar pilama sieros rūgštis, atminimą. „Nepaisydami įvairių sunkumų ir trikdžių, Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnai, istorikai, archeologai, antropologai, teismo medikai, architektai sugebėjo įminti svarbiausiais mirties bausmės vykdymo ir nužudytųjų palaikų „laidojimo“ paslaptis“, – rašo S.Vaitiekus. Kartu rūpinamasi ne tik istorinės tiesos ir istorinio teisingumo atkūrimu, bet ir, kaip minėta, Tuskulėnų aukų atminimo įamžinimu. 2006 metais Seimas rugsėjo 28-ąją paskelbė Tuskulėnų aukų atminimo diena. Genocido aukų muziejuje, buvusioje šaudymo kameroje, įrengta ekspozicija. O apie buvusio MGB-KGB pastato cokolyje iškaltas rezistencijos dalyvių, nužudytų vidaus kalėjime, pavardes Nacionalinės premijos laureatas poetas Juškaitis yra taip pasakęs: „Nežinau, kieno sumanyta ant buvusio KGB pastato sienos iškalti jame sušaudytųjų vardus ir pavardes su datomis – lyg akmenų ištartus, tačiau man tai vienintelis pasaulyje lygių neturintis paminklas atkūrus nepriklausomybę. Amžinai tikrinsiantis sąžinę kiekvienam praeiviui“. 1999 metais buvo iškilmingai pervežti ir Telšių Katedros vyskupų kriptoje perlaidoti Vilniaus MGB vidaus kalėjime nužudyto vyskupo V.Borisevičiaus palaikai. (Apie tai plačiai buvo rašyta „XXI amžiuje“.) 2001 metais Telšių kunigų seminarijai suteiktas vyskupo V.Borisevičiaus vardas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios iniciatyva Vatikane pradėta vysk. V.Borisevičiaus paskelbimo šventuoju byla. Buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje nutarta įkurti Tuskulėnų memorialą, kurio pagrindiniai akcentai būtų dvaro pastatai ir kolumbariumas-koplyčia.

Bet svarbiausia – kiekvienas lietuvis turi tvirtai įsisąmoninti ir suprasti, jog laisvei ir nepriklausomybei atgauti buvo sudėta labai ir labai daug aukų, ir tai neleidžia laisvę ir nepriklausomybę paversti savo interesų tenkinimu, kaip dabar dažnai daro dauguma dabarties politikų, į valdžią pakliuvusių be jokios aukos daug iškentėjusiai tėvynei.

E.Š.

© 2007 „XXI amžius“