Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Juozas Kaminskas Vorkutoje 1955 metais

Viktoras Kaminskas su tėvu, kuris jį išlydi į kariuomenę (1955 m.)

(Tęsinys. Pradžia Nr.1, 3)

Atsivedė Tuinyla plėšikėlių vadeivą, nuginkluotą, be uniforminių kelnių, nuleista galva.

– Susitarsim gražiuoju, – pasakė. – Surikiuok, panie, savo karius ir maršo žingsniu žengte marš į Lenkiją. Ten jūsų jau seniai namiškiai laukia nesulaukia.

Kažkuris iš savanorių pasiūlė suimtuosius nusivaryti į savanorių štabą.

– Nereikia, – nuramino vadas – prismardins. Jie jau ir taip vargšeliai iš baimės kelnes pridėjo.

Čia ir prasidėjo tikras teatras.

– Su daina žygiuot! – įsakė vadas.

– O ką dainuoti? – paklausė vienas iš lenkų, matyt, kiek prasiblaivęs.

– Ką tik norit, kad ir „Bože, caria chrani!“

– Šitos nedainuosim, – pasipriešino keli balsai.

– Nespėjot išmokti? Gaila... Tada plėškit „Eščio Polska ne zginela“, – labai rimtai derėjosi vadas, o savanoriai juokėsi.

– Pšeprašam, – atsitokėjo lenkų vyresnysis. – Kario garbė brangesnė už gyvybę. Grąžinkit pistoletą! Pažeminimo nepakęsiu!

– Neponiatj, – atsakė vadas. – Vyrai, išverskit, ką jis siūlo? Nori ir apatinius atiduot?

Vadas juokėsi, oi, kaip garsiai juokėsi savanorių vadas Tuinyla. Tokio juoko galima tik pavydėti. Nepakartosi.

– Duokit pistoletą! Nusišausiu, – pyko lenkas, – arba... pats nušaukit! Kareivio garbė man neleidžia... – bandė kažką suregzti lenkas, bet liežuvis dar jo neklausė.

– Suspėsi negyvas pabūti, – atšovė skardžiabalsis Tuinyla. – Marš namo, į Varšuvą! Kelionė neprailgs, užteks laiko pamąstyti, kas tikrasis Lenkijos priešas? Žengte marš, su daina!

Matyt, lenkų vyresniojo galvelė iš vakaro buvo gerokai įkaušusi, nes jis vis dar nesuvokė, kur esąs, kas atsitiko ir ko iš jo norima. Jį išgelbėjo ištikimi lėbavimų bendražygiai, sutartinai užtraukę „Eščio Polska ne zginela“. Kad ir ką šnekėtum apie lenko garbės supratimą, bet žengti su daina buvo lengviau nei pasilikti nelaisvėje.

Savanoriams vadas įsakė palydėti dainininkus iki pasienio ir patiems kuo skubiau sprukti Alytaus link. Ne juokas! Kol lenkai pasieks savo dalinius, visai išsiblaivys, o tada gali atsitikti taip, kad savanoriai nespės saviškių pasiekti. Raiteliai tuo metu liepė gyventojams atsirinkti sugrobtus savo daiktus, kurie labai patiko „Armijos krajovos“ plėšikams, o amuniciją ir batus atiduoti savanoriams. Vyrai, išlydėję nukelnėtus neprašytus svečius Varšuvos link, jau po kelių posmų patys suskubo nešdintis Alytaus pusėn. Trys raiteliai, palikti žvalgyboje, nuolat pranešinėjo vadui, ką veikia lenkai. Labai greit basi, nukelnėti „Armijos krajovos“ didvyriai susitiko su savaisiais ir, suorganizavę didžiulį būrį kareivių, puolė vytis savanorius. Dėl bekelnių plėšikų „švento“ garbės ir orumo supratimo bei įžeidimo savanoriams teko atlaikyti rimtas neplanuotas kautynes.

Trumpinant kelią, savanoriams neišvengiamai reikėjo žygiuoti per Seirijus. Vadas pasiuntė žvalgus apsidairyti, ar nėra miestelyje lenkų. Žvalgų grupėn pateko ir Juozas Kaminskas. Prijoję Seirijų miestelį raiteliai sutarė viesulu pralėkti centrine gatvele, paleisti keletą šūvių ir įsitikinti, ar nėra netoliese „Armijos krajovos“ dalinio. Greit žvalgai sugrįžo ir pranešė, kad kelias laisvas, aplink tylu, į šūvius atsako nebuvo. Iš Alytaus savanoriai sulaukė pastiprinimo pačiu laiku, nes lenkai už jų garbės įžeidimą neketino dovanoti.

„Armijos krajovos“ išpuolis buvo atremtas. Mano tėvas po šio žygio paskirtas į pasienio zonos sargybą prie Seirijų ir Nemuno, – pasakoja Viktoras. – Jei būčiau visus tėvo prisiminimus užrašęs... Deja, atminty ryškiausias išliko tik šis. Tėvas buvo puikus dainininkas, vis dainuodavo pamėgtą dainą „Kur lygūs laukai“ arba dzūkų mėgstamą „Ant kalno grūšia“. Turėjo gražų, stiprų balsą ir pasakoti mokėjo taip, kad paprasčiausia istorija pavirstų ypatingu nuotykiu. Prisiminęs jaunystę ir savanorio tarnybos metus, tėvas niekaip negalėjo pateisinti lenkiško išdidumo: lenkai suimtą lietuvį atiduodavo tik už dešimt lenkų belaisvių. „Mat kokie, – sakydavo tėvas. – Už vieną lietuvį jiems dešimt lenkų malonėk atiduoti. Atidavėm tada dykai, kad ir be kelnių, basus, bet veltui atidavėm!“ Tikiu, jog rizikingas nuotykis „Rankas aukštyn!“ nebuvo istorinė tėvo fantazija. Joje tik meniškai įsipynė pasakotojo humoras.

– Tėvas mus labai mylėjo. Augau dviejų vyresniųjų brolių – Juozo ir Petro, jaunesniojo Jono ir jauniausios sesers Onutės būryje.

Patylėkime ir pamąstykime apie Budos kaimą, plėštą ir siaubtą įvairiausio plauko užkariautojų. Taip nusiaubtą, kad sovietmečio laikų žemėlapyje neliko net Budos kaimo pavadinimo. Tačiau liko žmogiškoji atmintis.

Į miško pakrašty įsikūrusį kaimą vokiečiai neužsukdavo. Buvo ramu iki tol, kol karo pabaigoje, dar vokiečių okupacijos metais, pasienyje pasirodė raudonieji partizanai. Tada pakėlė galvas, sukruto rodyti ką gali ir nemirtingi „Armijos krajovos“ kareiviai. Jie ypač aktyviai plėšė Dzūkijos gyventojus nuo 1942 iki 1944 metų. O nuo 1943-iųjų čia jau plėšikavo ir išbadėję raudonieji partizanai. Kai aplink Rūdninkų girią nebeliko ko plėšti, patraukė Dzūkijon. Raudonieji partizanai jau ne tik plėšikavo: jie degino sodybas, be kaltės, be teismo šaudė vietos gyventojus.

– 1944 metais sovietų karinė okupacinė valdžia tėvo nepaėmė į kariuomenę, nes jis jau buvo perkopęs keturiasdešimtmetį. O vėliau jo neištrėmė į Sibirą tik todėl, kad buvo beraštis, – pasakoja Viktoras. – Okupantai nesuprato, kokį didžiulį autoritetą kaime turėjo šitas beraštis vyras. Jis galėjo susišnekėti rusų, lenkų kalbomis, juo pasitikėjo kaimo žmonės. Rusai nė negalvojo, kad jis galėtų padėti partizanams. Antrosios sovietų okupacijos pradžia, žiauriausio smurto laikas, vertė kiekvieną pamąstyti, su kuo jis. Viktoro Kaminsko prisiminimuose ir juoko, ir skausmo užtenka, tik spėk suvokti, išklausyti, užrašyti...

– Didelis smūgis mano tėvui buvo jo pusbrolio, mūsų dėdės, Juliaus Kaminsko, žūtis. Jau pirmosios okupacijos metais jį sušaudė rusai. Vietiniai komunistai paskundė, kad jis buvęs apylinkės seniūnas. Sušaudė neleidę nieko nei paklausti, nei paaiškinti: „liaudies priešas!“ Liko dešimt mažamečių dėdės vaikų ir našlė motina. Prasidėjo tremtys, šaudymai be teismo, sodybų deginimai ne tik mūsų, Budos, kaime, bet ir aplinkiniuose. Privalėjo bėgti iš savo namų ir sušaudyto dėdės Juliaus našlė su vaikais. Kai Melnytėlės kaime ištrėmė Adomo Gavelio šeimą, žmonės našlei patarė apsigyventi tuščiame Gavelio name. Ten ji laikinai ir gyveno su savo vaikais: dukromis Brone, Maryte, sūnumis Juozu, dvyniais Petru ir Jonu, Vincentu, Vitu, jaunesnėmis dukromis Genute, Onute ir jauniausiu sūnumi Juliumi. Vaikai labai stengėsi padėti motinai: ganė karves, uogaudavo, grybaudavo, dirbo visokius ūkio darbus, kad tik šeima išgyventų, nuo bado apsigintų. Kai iš tremties sugrįžo gyvi išlikę Gavelio šeimos nariai, našlė apsigyveno Pagėlės kaime. Atitarnavęs skirtą laiką sovietų kariuomenėje grįžo vyriausias sūnus, ir šeimai tapo lengviau. Iš Budos kaimo sugaudė visus vyrus: ką į okupantų kariuomenę varu išvarė, ką ištrėmė Sibiran, ir liko visam kaime vienintelis dirbti galintis vyras – mano tėvas. Manau, tada prasidėjo lietuviškų šeimų irimo pradžia, – pastebi Viktoras. – Net giminystės ryšius palaikyti buvo sunku, visi išlakstė kas kur galėdami.

1945 metais rusų kariuomenės daliniai perėjo per Melnytėlės kaimą, bet nesustojo. Jie įsitvirtino Kalesnykų miške, už Griciūnų, Rūdžio dvare. Reguliari rusų kariuomenė gyventojų nekliudė, tačiau jiems iš paskos tuojau pat pribuvo NKVD specialiųjų būrių naikintojai. Jie gaudė karo pabėgėlius, sušaudydavo vietoje bet kurį įtartiną vyriškį, pasipainiojusį jų kelyje. Paskui rusų kariuomenė pasitraukė, bet NKVD daliniai pasiliko ir pradėjo nuožmų karą su partizanais.

1944-1945 metai Kaminskų šeimai buvo ypač sunkūs. Namai nuolat stebimi stribų, sekami kagėbistų, dažnos kratos. Vos pradėjus organizuoti partizanų būrius, Juozas Kaminskas ir jo šeima tapo kovotojų rėmėjais, pagalbininkais, ryšininkais.

– 1945-ųjų ankstyvą rudenį kartu su stribais į mūsų namus įsiveržė rusų kareivių būrys. Išpurtė, išbeldė visus kampus, sienas, metaliniais strypais išbadė žemės sklypą, net naujai pasodintus jaunus vaismedžius išrovė. Ieškojo partizanų bunkerio. Neradę grasino tėvui: „Vis tiek sučiupsim“, – pasakoja Viktoras. – Vyresnysis brolis Juozas norėjo išeiti į mišką pas partizanus, tačiau jam tebuvo suėję vos devyniolika metų, ir vadai jį sulaikė nuo to žingsnio. „Jaunas, nepatyręs, greit žūtum, o mums reikia gyvų talkininkų. Taigi teks dar daug ko pasimokyti“, – sakė jie. Taip brolis tapo partizanų ryšininku. Tėvas mus mokė neatvirauti, būti atsargius. Brolis palaikė ryšius su partizanais iki 1951 metų, iki kol jį areštavo. Suėmė, nors jokių įkalčių neturėjo.

1951 metų kovo pradžioje į Kaminskų sodybą užėjo MGB specialus dalinys, gal apie dešimt kareivių, su vadu, kurį visi vadino kapitonu. Tarp savęs kalbėjosi rusiškai. Jie namuose įkalino visą šeimą ir ilgai užsibuvo.

– Gal būta atsitiktinumo, o gal jie sustojo laukdami pasirodant partizanų arba sekė jų kelius, – prisimena Viktoras. – Iš tiesų partizanai dviem vežimais pravažiavo toliau nuo mūsų sodybos, Tamašavos miško link. Paskui sužinojome, jog ketino ir pas mus užsukti, bet pakeitė sprendimą ir pasuko pro šalį. Rusų kapitonas juos pamatė pro langą ir paklausė motinos, kas keliu važiuoja? Mama nepasimetė, pažiūrėjo pro langą ir pasakė, jog tai miškų kirtėjai. Motina jaudinosi, sunkiai slėpė nerimą, bet, laimei, partizanai nuvažiavo tolyn. Tik rusų kapitonui pasirodė kažkas įtartina, ir jis įkalino mus dešimčiai dienų namuose. Net manęs neišleido į Daugus mokyklon. Praėjo kelios dienos, aš vis prašiausi išleidžiamas į pamokas, tačiau išgirsdavau griežtą „Negalima!“. Po kurio laiko įtarimas, jog kažkas mūsų namuose atsitiko, kilo kaimynams. Jie susirūpino, kodėl niekas iš namų neišeina, neužeina pas juos ir ryžosi pažiūrėti patys. Kas užėjo, tas ir buvo įkalintas. Kagėbistai atkakliai laukė partizanų. Tada mama, nuėjusi pašerti gyvulių, nunešė ir paliko už tvarto mano knygas, o aš, nutaikęs progą, paėmiau knygas ir pabėgau į mokyklą. Per dešimt dienų niekas pas mus neužėjo nei iš miestelio, nei iš tolimesnių kaimų, ir enkavėdistai, nesulaukę partizanų, išvažiavo, tačiau suėmė ir išsivežė vyresnį brolį Juozą. Verkėme abi šeimos, apsikabinę vienas kitą, ir ilgai nieko apie brolį nežinojome. Atsisveikindama mama jį apvilko kailiniais ir palaimino.

Ilgai Juozą Kaminską kankino, tardė ir nieko nepešę išvežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą.

– Beje, brolis jau buvo vedęs. Jo žmona Onutė atkakliai reikalavo perduoti maistą. Du kartus jai pavyko gauti leidimą suruošti Juozui siuntinuką. Maisto leido perduoti labai mažai, todėl mes virėme duonelę riebaluose, visokiais būdais stengėmės padėti broliui. Netrukus jį išvežė į Maskvą, o ten garsioji trijulė be kaltės įrodymo nuteisė dešimčiai metų kalėti. Brolį išvežė uždarame vagone su sargyba, neleido mums su juo nei pasimatyti, nei pasikalbėti. Kai traukinys sustojo Leningrado prekinėje stotyje, jam pavyko įkalbėti sargybinį, kad įmestų laišką. Sargybinis žodį išlaikė, ir mes gavome trumpą žinutę: „Nežinau, kur mane veža...“ Brolį nuvežė į Vorkutą, kur jam teko labai sunkiai dirbti anglių kasyklose, 9-ojoje šachtoje. Tik 1953 metais, po „tautų tėvo“ Stalino mirties, Juozas buvo perkeltas į laisvesnę zoną už lagerio. Tada jo žmona Onutė ir brolis Petras ryžosi jį aplankyti Vorkutoje. Žmona pasiliko kartu su vyru vargų vargti ir jam padėti, o Petras grįžo namo...

Bet kokia prievarta, žmogaus nuvertinimas kelia protestą. Tačiau sovietų Rusija, nuvertinusi visas okupuotas tautas, buvo klastingai žiauri lietuviams ir išugdė didžiausią panieką komunistams. Lietuviams partizanų žūtis, jų rėmėjų ir šeimų tremtys į Sibirą tapo tautos tragedija.

– Mačiau, kaip žmonės, po Stalino mirties paleisti iš kalėjimų, sugrįžę į namus bučiavo žemę... O jiems nebuvo leista gintinėje pasilikti. Daugelis jų, išvežti pačiame jėgų žydėjime, sugrįžo invalidai, tik numirti. Išsekintas sunkių darbų ir bado Sibiro tremtyje, sugrįžęs į Lietuvą greit mirė Jonas Kavaliauskas, didžiausius skausmus prieš mirtį teko iškentėti Juozui Arbačiauskui.

© 2007 „XXI amžius“