Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lenkijos Bažnyčia ir praeities vertinimo iššūkiai

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI praėjusią vasarą vykusio vizito Lenkijoje metu su Krokuvos Vavelio katedros rektoriumi kunigu Janušu Bielanskiu, kuris sausio pradžioje atsistatydino dėl kaltinimų bendradarbiavimu su komunistų saugumo struktūromis

Arkivyskupas Stanislavas Vielgusas laimino tikinčiuosius, susirinkusius į jo ingresą Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo katedroje. Numatytas ingresas neįvyko, nes arkivyskupas paskelbė savo atsistatydinimą

Popiežius ragino vengti arogancijos

Popiežiaus Benedikto XVI, Vatikano atstovų ir vietinių Bažnyčios hierarchų vertinimuose dėl susidariusios krizinės situacijos Lenkijos katalikų bendruomenėje po su komunistinio saugumo struktūromis bendradarbiavusio sostinės Varšuvos arkivyskupo Stanislavo Vielguso atsistatydinimo vyrauja geranoriškas troškimas padėti, užjausti siekiant tiesos ir atsinaujinimo. „Tegul tikėjimas, meilė ir išmintis suvienija visus Lenkijos tikinčiuosius“, – sakė Šventasis Tėvas praėjusio trečiadienio bendrojoje audiencijoje. Sausio 7 dieną jis neatidėliodamas priėmė arkivyskupo S.Vielguso atsistatydinimą ir Varšuvos diecezijai laikinai vadovauti paskyrė buvusį ordinarą kardinolą Juzefą Glempą.

Ta proga stebėtojai primena Benedikto XVI prasmingus žodžius, pasakytus pernai Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo katedroje jo vizito Lenkijoje metu. „Būtina saugotis pretenzijų arogantiškai teisti vyresniąją kartą, gyvenusią kitais laikais ir kitomis aplinkybėmis, – kalbėjo Popiežius gegužės 25 dieną susitikime su lenkų dvasininkais. – Reikia nuolankaus nuoširdumo, kad galėtum neneigti praeities nuodėmių ir kartu neparodyti nuolaidumo paviršutiniškiems kaltinimams nesant garantuotų įrodymų ar nežinant įvairių tuometinių išankstinių nusistatymų“. Prašydamas „atleidimo už praeityje padarytą blogį“, Popiežius taip pat kvietė neužmiršti ir „gėrio, padaryto padedant dieviškajai malonei ir dažnai atnešusio, nors ir buvo laikomas molio induose, iškilių vaisių“.

Šios Šventojo Tėvo išsakytos mintys Varšuvos katedroje kaip tik buvo skirtos netrukus po jo pirmtako Jono Pauliaus II mirties Lenkijos žiniasklaidoje prasidėjusiai šalies dvasininkų „linčiavimo“ kampanijai dėl iškilusių jų bendradarbiavimo su buvusio komunistinio režimo saugumo tarnybos atvejų. Kaip tik popiežiaus Benedikto XVI vizito į Lenkiją išvakarėse, po monsinjoro Michalo Čaikovskio, dominikono kunigo Konrado Hejmo bei kai kurių kitų kunigų bylų išviešinimo, grupė (apie 100 asmenų) žymių lenkų katalikų intelektualų ir visuomenės veikėjų buvo paskelbusi viešą laišką, reikalaudama kunigų kolaborantų prisipažinimo ir atgailos. (Istorikai tvirtina, kad iki 95 proc. Lenkijos bei kitų komunistų valdytų Rytų Europos šalių dvasininkų buvo priversti bendrauti su represinėmis struktūromis, o apie 10-20 proc. jų buvo užverbuoti ir tapo vienokio ar kitokio lygio agentais.)

Gegužės 25 dieną, prieš pradėdamas savo kalbą Lenkijos dvasininkams Varšuvos katedroje, popiežius Benediktas XVI pirmiausia suklupęs pasimeldė prie čia palaidoto kardinolo Stefano Vyšinskio kapo, tuo pabrėždamas, kad šis Lenkijos primas savo herojiška rezistencija totalitarizmui visiems liko kaip neužmirštamas kovos su komunizmu sektinas simbolis. Toks pat simbolis buvo ir kitas didysis lenkų tautos sūnus popiežius Jonas Paulius II, kuris ypač Didžiojo 2000 metų jubiliejaus proga „daug kartų ragino krikščionis apgailėti praeityje pasitaikiusią neištikimybę“, sakė Šventasis Tėvas lenkų dvasininkams. Jis aiškino, kad reikia išmokti „nuoširdžiai gyventi krikščioniška atgaila“ ir ją praktikuojant „išpažinti individualias nuodėmes vienybėje su kitais, jų ir Dievo akivaizdoje“ ir taip paskatino viešą pasitaikiusio dvasininkų kolaboravimo su nusikalstamu režimu prisipažinimą ir atsiprašymą.

Ragina prisipažinti ir apgailėti kaltę

Jau po popiežiaus Benedikto XVI vizito, atsižvelgdama į šias jo rekomendacijas, Lenkijos vyskupų konferencija rugpjūtį paskelbė dokumentą, kuriame paragino dvasininkus, sąmoningai kolaboravusius su komunistų slaptosiomis struktūromis, prisipažinti ir apgailėti šią savo kaltę ir kartu perspėjo dėl nepamatuotų smerkimo bei keršto apraiškų. „Tiesa apie nuodėmę turi vesti kiekvieną krikščionį prie asmeninio kaltės prisiėmimo, atgailos ir išpažinimo, įskaitant viešą išpažinimą, jeigu tai yra būtina“, – teigiama episkopato paskelbtame „Memorandume dėl kai kurių dvasininkų kolaboravimo su Lenkijos saugumo organais 1944-1989 metais“.

Dokumente kartu pabrėžiama, jog „Bažnyčioje nėra vietos kerštui, sąskaitų suvedinėjimui ir pažeminimui netgi nuodėmes padariusių žmonių atžvilgiu. Kristaus Bažnyčia yra susitaikymo, atleidimo ir meilės bendruomenė“. Lenkijos episkopato memorandume nurodoma, kad „didžioji dauguma“ šalies dvasininkų ir komunistų valdymo laikotarpiu įrodė, kad yra „kilnūs Kristaus tarnai“, o kai kurie už šią savo ištikimybę turėjo užmokėti net ir gyvybės kainą. Tačiau tiems dvasininkams, kurie sąmoningai kolaboravo su ateistinio režimo represinėmis bei žvalgybos struktūromis, negali būti jokio pateisinimo. Vyskupų konferencija paragino buvusius saugumo agentus ir informatorius atsiprašyti ir pagal galimybes atlyginti žalą tiems žmonėms, kuriems jie savo veiksmais konkrečiai pakenkė. Taip pat buvo pabrėžtinai nurodyta, kad tiems dvasininkams, kuriems „pritrūks drąsos prisiimti savo nuodėmes“, gali būti taikomos ir kanoninės sankcijos.

Vienas pagrindinių šio dokumento, kaip ir kartu sudarytos Bažnyčios istorikų komisijos iniciatorių buvo ilgametis popiežiaus Jono Pauliaus II sekretorius, dabar Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas. Rugpjūčio pabaigoje pristatant „Memorandumą“ jis pripažino, kad būtų geriau, jei kolaboravimu įtariami dvasininkai atsistatydintų iš bažnytinių postų ir pasitrauktų iš viešosios veiklos. „Kai kuriais atvejais turbūt bus būtina, kad tie, kurie turi tarnybą Bažnyčioje, – ypač svarbią tarnybą, – turės pateikti savo atsistatydinimą, – sakė kardinolas S.Dzivišas. – Kiekvienu atveju tie, kurie geranoriškai prisipažins, gali laukti gailestingumo ir atleidimo“.

Kaip šitos nuostatos veikia praktiškai, galėjo neseniai patirti ir jo vadovaujamos diecezijos tikintieji: sausio 8 dieną buvo pranešta, kad dėl kaltinimų bendradarbiavus su komunistiniu saugumu atsistatydino Krokuvos prestižinės Vavelio katedros rektorius kunigas Janušas Bielanskis. Vavelio katedroje, kur palaidoti Lenkijos karaliai ir kiti žymūs asmenys ir kur kunigystės šventimus yra gavęs buvęs Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla (popiežius Jonas Paulius II), savo vizito Lenkijoje metu taip pat lankėsi popiežius Benediktas XVI (žr. nuotrauką).

„Demaskuojančių“ pranešimų gausa

Iš tiesų pastaruoju metu būtent Krokuvos arkivyskupija buvo tapusi kolaboravimu nusikaltusių dvasininkų demaskavimo centru dėl aktyvios tenykščio kunigo buvusio antikomunistinio „Solidarumo“ kapeliono Tadeušo Isakovičiaus-Zaleskio veiklos, kuris pats savo iniciatyva, be ypatingo pasirengimo ir vyskupo leidimo, ėmėsi tirti kolaboravimo bylas ir sakėsi turįs bent 130 kunigų, bendradarbiavusių su komunistų saugumo struktūromis, pavardes. Vienas tokių jo išaiškintų „agentų“ yra buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II draugas, 84 metų kunigas Miečislavas Malinskis, kuris netgi neva turėjo kodinį „Detta“ slapyvardį. Kun. M.Malinskis žiniasklaidai prisipažino turėjęs pokalbių su „sluzba bezpieczenstva“ (SB) (taip komunistų valdomoje Lenkijoje vadinta slaptoji policija), bet neigė buvęs jos agentas.

Kardinolas S.Dzivišas kelis kartus primygtinai rekomendavo kunigui T.Isakovičiui-Zaleskiui ir savo diecezijos dvasininkams nerodyti individualių iniciatyvų dėl konfratrų bylų išviešinimo ir palikti išsamų tyrimą atlikti sudarytai Bažnyčios istorikų komisijai. Tačiau kun. T.Isakovičius-Zaleskis, atrodo, nenusiteikęs tylėti, dažnai bendrauja su Lenkijos bei tarptautine žiniasklaida ir apie komunistinio saugumo prasiskverbimą į Bažnyčią rengia knygą, kuri netrukus turėtų pasirodyti. Tiesa, viename interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS jis taip pat pripažino, kad saugumo struktūrų dokumentų negalima skaityti su visišku pasitikėjimu „kaip Biblijos“ dėl jų teisingumo.

Tai yra tikra, žinant ataskaitas dariusių kadrinių darbuotojų suktumą, norą įsiteikti vadovybei ir iškelti su jais bendravusių dvasininkų pateiktos informacijos reikšmingumą, kurios patikrinti, jų įsitikinimu, niekas nesirengė. Tuo tarpu atsistatydinusio arkivyskupo S.Vielguso byloje jo parašas yra tik po pasirengimu bendradarbiauti su SB – tą jaunas kunigas padarė norėdamas išvykti į užsienį studijuoti teologiją, kai reikėjo gauti specialų pasą, o visus kitus pranešimus bei ataskaitas apie jo kolaboravimą rašė jau patyrę „kadrai“. Tose ataskaitose gausu netikslumų, galbūt ir perlenkimų. Pavyzdžiui, vienoje jų teigiama, kad tuometinis kunigas S.Vielgusas mokėjo ispanų kalbą, nors jos iš viso nesimokė. Todėl ir visuomeninė komisija, tyrusi arkivyskupo S.Vielguso bylą, gruodžio pabaigoje pripažino jį bendradarbiavus su SB, tačiau atsisakė patvirtinti, kad tuo kolaboravimu jis padarė kam nors kokią konkrečią žalą.

Be abejo, tai, kad arkivyskupas S.Vielgusas iš pradžių viešai neigė patį bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu faktą, pakirto jo, kaip Bažnyčios hierarcho, autoritetą, o tai lėmė neišvengiamą jo atsistatydinimą. Tai pripažinęs po arkivyskupo S.Vielguso atsistatydinimo paskelbtame pareiškime, Vatikano spaudos centro direktorius kun. Federikas Lombardis, SJ, kartu pastebėjo, jog tai „ne pirmas ir turbūt ne paskutinis išpuolio prieš Bažnyčios asmenis atvejis, remiantis buvusio režimo slaptosios tarnybos dokumentacija“. Iš tikrųjų pastaruoju metu Lenkijos žiniasklaidoje pasirodė naujos Bažnyčios hierarchus „demaskuojančios“ informacijos dėl bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu.

Dienraštis „Dziennik“ mini vieno aukšto rango saugumo funkcionieriaus 1978 metų atskaitą, kurioje minimi agentūriniai vardai dvylikos vyskupų, kurie sutiko bendradarbiauti ieškant režimui palankaus įpėdinio tuometiniam Lenkijos primui kardinolui S.Vyšinskui, kuris, kaip minėta, buvo ryžtingiausias komunizmo priešininkas. Tame dokumente taip pat teigiama, jog šie dvylika „vyskupų agentų“ gali padėti rasti pakaitalus kitiems ypač komunistams nepaklusniems hierarchams, tokiems kaip tuometinis Peremyslio arkivyskupas Ignacas Tokarčiukas ir iš Lietuvos kilęs Vroclavo arkivyskupas kardinolas Henrikas Gulbinovičius.

Keistas aljansas ir žiniasklaidos akcija

Taip pat sausio pradžioje savaitraštis „Wrpost“, pasiremdamas iš SB archyvo išgautais dokumentais, pateikė informaciją, kad buvęs Lenkijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Varšuvos vyskupas augziliaras Ježis Dombrovskis taip pat bendradarbiavo su komunistų saugumo struktūromis. Teigiama, kad jis neva turėjęs „Ignaco“ agentūrinį slapyvardį ir nuo 1963-iųjų iki 1970 metų perdavinėjo SB žinias apie ganytojų susitikimuose vykusius pokalbius, tarp jų ir apie diskusijas tarp lenkų vyskupų, dalyvavusių II Vatikano Susirinkime (1962-1965), o už tai iš slaptųjų tarnybų gavo mokestį itališkomis liromis. Kartu primenama, kad vyskupas J.Dombrovskis buvo Lenkijos primo kardinolo Juzefo Glempo patikėtinis 1988-1989 metų derybose dėl komunistų eros užbaigimo ir valdžios perdavimo demokratiškai išrinktai vyriausybei. Vyskupas J.Dombrovskis žuvo autoavarijoje 1991 metų vasarį, ir dabar svarstoma, kad ši mirtis galėjo būti susieta su jo ankstesniais ryšiais su buvusio režimo saugumu.

Savaime suprantama, panašiai kaip prieš penkerius metus sekuliaristinėje žiniasklaidoje pradėta kaltinimų pedofilija bei kitais seksualiniais piktnaudžiavimais kompanija, nukreipta prieš JAV Katalikų Bažnyčią, taip pat ir dabartinis lenkų katalikų hierarchų „demaskavimas“ dėl kolaboravimo su komunistų režimo represiniu aparatu grindžiamas ne vien geranorišku siekiu atskleisti tiesą ir padėti Bažnyčiai apsivalyti bei atsinaujinti. Greičiau atvirkščiai. Kaip pastebėjo minėtame pareiškime Vatikano spaudos centro direktorius tėvas F.Lombardis, tame išpuolyje prieš Lenkijos Bažnyčią juntamas „keistas aljansas tarp tų, kurie anksčiau persekiojo Bažnyčią, ir kitų jos priešų“.

Buvusi komunistinė nomenklatūra siekia keršto už patirtą pralaimėjimą dėl Bažnyčios vadovautos kovos dėl išsivadavimo iš ateistinio totalitarizmo. Tuo tarpu liberalieji ir kosmopolitiniai sluoksniai nori susilpninti Bažnyčios turimą moralinį ir tautinį autoritetą šalyje, kuri pagrįstai laikoma viena pagrindinių katalikybės atramų Europoje. Momentas pasirinktas gana tinkamas: lenkų katalikų bendruomenė dar ne visai atsigavusi po didžiojo savo tautiečio popiežiaus Jono Pauliaus II netekties, su kuriuo nebuvo baisūs jokie komunizmo ar sekuliarizmo puolimai.

Lenkijos primas kardinolas J.Glempas, kuris buvo vienas iš nedaugelio, gynusių arkivyskupą S.Vielgusą, sakė, kad jis tapo „žiniasklaidos organizuotos akcijos“ auka. Kardinolas taip pat pažymėjo, kad jis nenori ginčyti atsistatydinusio jo įpėdinio padarytų klaidų, tačiau „mes esame, kokie esame“. Ganytojas aiškino, kad arkivyskupą S.Vielgusą reikėjo ginti kaip „sužeistą pusę“, kuriai nebuvo suteikta taisė „pasinaudoti civilizuotu išklausymo forumu“ ir kuris buvo beatodairiškai tik smerkiamas. „Reikia realiai keisti ne Bažnyčios, bet valstybės struktūras, joms reikia išsivaduoti iš žiniasklaidos spaudimo“, – pabrėžė kardinolas J.Glempas.

Jis sakė, jog visos pastarosios kontroversijos dėl arkivyskupo S.Vielguso metu Lenkijos primo rezidencija televizijos ekipažų „dieną naktį buvo sekama“, ir tai jam priminė komunistų slaptosios policijos vykdytą sekimą. Nuo 1982 metų vadovavęs Varšuvos arkivyskupijai, kardinolas J.Glempas buvo komunistų režimo labiausiai sekamas Lenkijos Bažnyčios hierarchas. „Saugumas keliolika metų sekė kiekvieną jo žingsnį, penkioms moterims iš kardinolo aplinkos buvo įmontuota klausymosi įranga, paskui jas sekiojo saugumo agentai, mėginta ir papirkti, ir vilioti užsienio kelionėmis, bet kardinolo J.Glempo nepavyko sukompromituoti“, – sakė interviu Lietuvos katalikų žiniasklaidai (Bernardinai.lt) Lenkijos katalikų žurnalo „Wiez“ redaktorius Zbignevas Nosovskis.

Atsakomybė dėl tiesos atskleidimo

Kardinolas J.Glempas stebėjosi, kad dabar visa SB archyvinė medžiaga „naudojama tik prieš kunigus ir vyskupus, o kitos socialinės grupės visiškai ignoruojamos“, taip pat nutylima ir apie slaptųjų tarnybų kadrinių darbuotojų nusikaltimus. (Ar ne panašiai prieš penkerius metus JAV iškilus pedofilijos skandalui žiniasklaidoje daugiausia buvo kaltinami tik katalikų dvasininkai, nematant kitų?) „Susidarius tokiai situacijai, kai dvasininkas buvo stipriai puolamas jam nepalankioje aplinkoje, Šventasis Sostas sutiko, kad geriau rasti kažką kitą – ganytoją, kuris myli savo kaimenę ir kurį pati kaimenė gerai pažįsta“, – aiškino kardinolas J.Glempas popiežiaus Benedikto XVI sprendimą priimti arkivyskupo S.Vielguso atsistatydinimą ir Varšuvos diecezijos administravimą vėl laikinai paskirti tam kardinolui, kuris šiai svarbiai diecezijai vadovavo daugiau kaip 25 metus.

(Šių eilučių autorius, neseniai vieną savo straipsnį pavadinęs „Baigiasi kardinolo J.Glempo era Lenkijos Katalikų Bažnyčioje“, dabar turi pripažinti, kad ši era netikėtai buvo pratęsta. Ir tai gerai, nes šiuo Varšuvos arkivyskupijai ir visai Lenkijos Bažnyčiai kriziniu metu yra labai reikalingas 77 metų kardinolo J.Glempo sukauptas patyrimas bei ganytojo autoritetas padėčiai stabilizuoti.)

Tuo tarpu išsamesnis nesenos praeities įvertinimas, apsivalymas ir atsargesnis naujų nominacijų į vyskupų pareigas parinkimas Lenkijos Katalikų Bažnyčiai tikrai reikalingas. Juk kiek netikėtai nuskamba Vyskupų kongregacijos prefekto kardinolo Džiovanio Batistos Rė prisipažinimas duotame interviu Italijos dienarščiui „Corriere della Sera“, kad „tada, kai arkivyskupas S.Viegulsas buvo nominuotas, mes nieko nežinojome apie jo kolaboravimą su slaptąją policija“. Už išsamios informacijos pateikimą pirmiausia yra atsakinga apaštalinė nunciatūra, o Vatikano nuncijus Lenkijai arkivyskupas Juzefas Kovalčikas pats yra lenkas ir šias pareigas užima nuo 1989 metų, taigi turi būti gerai susipažinęs su Lenkijos Bažnyčios problemomis visais aspektais.

Dabar popiežius Benediktas XVI atsidūrė nejaukioje padėtyje, nes gruodžio 21 dieną Vatikano spaudos centras buvo paskelbęs pareiškimą, jog Šventasis Sostas, spręsdamas arkivyskupo S.Vielguso paskyrimą, „susipažino su visomis jo gyvenimo aplinkybėmis, tarp jų ir tomis, kurios susijusios su praeitimi“. Taigi už šios informacijos stoką, o gal netgi tam tikrą Popiežių pasiekusią „dezinformaciją“ kažkas turi atsakyti Lenkijoje ar Vatikane. Arkivyskupas S.Vielgusas buvo paskirtas Varšuvos ordinaru gruodžio 6 dieną, bet, pasak pranešimų, susipažinti su dokumentais apie jo galimą kolaboravimą su saugumu iš archyvą tvarkančio Tautos atminties instituto Lenkijos episkopatas ir nunciatūra pareikalavo tik sausio pradžioje, tai yra praėjus beveik mėnesiui nuo paskyrimo.

„Lenkijos katalikų bendruomenė daug praras, jeigu neprisiims atsakomybės pasakyti visą tiesą apie savo neseną istoriją, ir ši potenciali žala bus žymiai didesnė už viešosios nuomonės teismą“, – reaguodamas į arkivyskupo S.Vielguso skandalą teigia žymus popiežiaus Jono Pauliaus II biografas amerikietis Džordžas Veidželas. Jis pastebi, kad jeigu Lenkijos komunistų saugumo dokumentų dublikatai yra Maskvoje, – o tuo istorikai beveik neabejoja, žinodami glaudų SB ir KGB ryšį, – Lenkijos Katalikų Bažnyčia dar ilgai liks pažeidžiama, jeigu nesistengs pasakyti tiesos apie praeitį nenutylėdama nei visų pasiekimų, nei nesėkmių. (Galbūt tai susiję ne tik su Lenkijos, bet ir su kitų pokomunistinių Rytų Europos šalių Bažnyčia.)

Dž.Veidželas kartu pažymi, jog daugelis tyrinėtojų, susipažinusių su SB dokumentų archyvais, yra įsitikinę, kad bet koks išsamus jų tyrimas esminio XX a. pabaigos Lenkijos istorijos bruožo nepakeis – herojiška Katalikų Bažnyčia, vadovaujama kardinolo Stefano Vyšinskio ir popiežiaus Jono Pauliaus II, buvo atrama ir stuburas sėkmingos tautinės rezistencijos komunistinei Lenkijos laisvės uzurpacijai. „Be Bažnyčios nebūtų „Solidarumo“ ir be „Solidarumo“ nebūtų 1989 metų revoliucijos“ – liks svarbiausia tiesa apie pastarųjų dešimtmečių Lenkijos istoriją.

Reikia Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimo

„Bažnyčia nebijo tiesos ir jos nariai, kad būtų ištikimi Kristui, privalo sugebėti išpažinti savo kaltes“, – kun. F.Lombardis primena nuostatą, kurią dažnai kartojo popiežius Jonas Paulius II. Baigdamas minėtąjį pareiškimą, jis Lenkijos Bažnyčiai palinkėjo drąsiai ir blaiviai išgyventi ir įveikti dabartinį sunkų periodą, kad ji galėtų toliau reikšmingai prisidėti prie Bažnyčios tikėjimo ir evangelizacijos liudijimo Europoje ir visame pasaulyje.

Tuo tarpu Vatikanas pritarė Lenkijos vyskupų sprendimui, kad diecezijose sudarytos specialios bažnytinės komisijos galės patikrinti turimą archyvinę medžiagą apie hierarchų santykius su buvusiu komunistų režimu, tarp jų ir galimu bendradarbiavimu su saugumo struktūromis. Teigiamai vertindamas šį sprendimą, kuris buvo vieningai pasiektas sausio 12 dieną Varšuvoje surengtame neeiliniame episkopato posėdyje, Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarczijus Bertonė perspėjo, kad šis patikrinimas turi vykti išmintingai, atskleidžiant tai, kas turimoje dokumentacijoje „yra autentiška ir kas sugalvota“ pačių buvusių saugumo funkcionierių arba kuo būtų galima manipuliuoti turint tikslą destabilizuoti Bažnyčios gyvenimą. Kardinolas taip pat pastebėjo, jog būtų gerai, kad toks praeities patikrinimas būtų atliktas ne tik tarp Bažnyčios, bet ir tarp visų viešosios administracijos darbuotojų. Ir ne tik Lenkijoje, bet ir visoje pokomunistinėje Rytų Europoje.

„Lenkijos Bažnyčia visuomet buvo su tauta, dalijosi jos likimu, ypač tamsiausiais mūsų istorijos metais. Šio fakto negali sumenkinti į dienos šviesą ištraukiamos žinios apie kai kurių jos narių, taip pat ir dvasininkų, silpnumą ir neištikimybę, – rašoma Lenkijos ganytojų laiške tikintiesiems, kuris parėjusį sekmadienį buvo skaitomas visose parapijose. – Mes tikime, kad dabartinis patyrimas prisidės prie Bažnyčios atsinaujinimo, garantuos didesnį skaidrumą ir brandumą santykiuose tarp jos narių“. Vyskupai taip pat pranešė, kad ateinantis Pelenų trečiadienis, Gavėnios pradžia, bus celebruojamas kaip Lenkijos dvasininkų maldos ir atgailos diena. „Visose mūsų vyskupijų bažnyčiose tebūna surengtos pamaldos, kuriose bus meldžiama Gailestingojo Dievo atleidimo už mūsų klaidas ir silpnybes skelbiant Evangeliją. Mes, dvasininkai, esame iš žmonių pašaukti, esame dalis šiandieninės visuomenės, kuriai visai reikia atsivertimo“.

© 2007 „XXI amžius“