Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Senosios bažnyčių knygos, išleistos „Krinčino Savilaidos“

Ligija PARVALKAITĖ

Kalba Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Kairėje – knygų autorius istorikas Algimantas Krinčius

Dviejų knygų viršeliai

Unikalus atvejis Pasvalio krašto istorijoje – Senosios Krinčino ir Pasvalio bažnyčių knygos, išleistos „Krinčino Savilaidos“. Dvylika paprastais ir ištaigingais viršeliais aprengtų knygų šiandien gulasi ant mūsų kultūros stalo. Tik reikia rimto skaitytojo, nes „įkąsti“ knygų turinį – nelengva. O kad jos būtų žinomos, Mariaus Katiliškio biblioteka kartu su autoriumi istoriku Algimantu Krinčiumi, Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku, ambasadoriumi Vidmantu Povilioniu, Pasvalio dekanu kunigu Algiu Neverausku jas pristatė Pasvalio krašto bendruomenei.

Ką tos senosios knygos reiškia čia gimusiems, augusiems, puikiai liudija krinčiniečio vysk. J.Kaunecko pristatyme tarti žodžiai: „Krinčinas – mano gimtosios tėviškės parapija, tai kaip aš galėjau neatvažiuoti...“ Savo parapijos knygose ganytojui rūpėjo surasti gimtąjį Trajoniškį, benykstantį, bet vėl pradėjusį kilti naujam gyvenimui, kaimyninius kaimus, kurių pavadinimai tik istoriniuose šaltiniuose likę. Knygos ir tampa pagrindiniu šaltiniu, į kurį pasinėręs dar gali parymoti bent dvasioje prie tų nebesančiųjų kaimų ir žmonių vardų.

„Krinčino Savilaida“ sukurta 2003 metų rudenį, kai buvo rastos kelios senos Pasvalio bažnyčios knygos. Reikėjo jų tyrinėtojo. Pasvalio krašte toks žmogus buvo vienas – tuo metu senąsias Krinčino bažnyčios knygas studijavęs istorikas A.Krinčius. Jis ir kibo darban. Ir kai 2004-aisiais biblioteka surengė Pasvalio bažnyčios archyvo knygų parodą, Algimantas jau prabilo vaizdinga tyrinėtojo kalba, moksliškai pateikė ano meto gyvenimo panoramą: žmones, vardus, pavardes, kaimus, miestelius, tarmės momentus. Praėjo pustrečių metų, ir jau „Krinčino Savilaidos“ išleista visa serija Pasvalio ir Krinčino bažnyčių knygų. Pravartu jas išvardyti. Pirmiausia Krinčinas, kuriam autorius daugiausia sentimentų atiduoda: pirmoji knyga – „Jungtuvių metrikai: 1827-1848 metai“; antroji – „Krikšto metrikai: 1838-1848“; trečioji – „Krikštas: 1697-1703“; ketvirtoji – „Krikštas: 1704-1714“; penktoji – „Krikštas: 1716-1730“; šeštoji – „Krikštas: 1731-1750“; septintoji – „Mirtis: 1744-1797“ ir aštuntoji, seniausioji – „Jungtuvės: 1697-1797“. Pasvalio bažnyčios knygų sąrašas trumpesnis: pirmoji – „Krikštas: 1697-1703. Jungtuvės: 1697-1699“; antroji – „Krikštas: 1703-1718“; trečioji – „Krikštas: 1736-1744“; ketvirtoji – „Krikštas: 1749-1772“.

Per tokį trumpą laiką – dvylika knygų. Ir laikotarpis įspūdingas: nuo 1697 iki 1848-ųjų. Kokia leidykla galėtų pasigirti tokia sparta... O juk „Savilaida“ teturi vieną darbininką, atliekantį daugybę darbų: tyrinėjantį, rengiantį, perrašantį, redaguojantį, kuriantį viršelius, maketą, palydintį knygas į pasaulį. Čia gal svarbiausias „Savilaidos“ unikalumas.

Pavarčius knygas, žvilgsnis užkliūva už įžangų, orientuotų į lokalinės istorijos tyrinėtojus. Joms nestinga moksliškumo, originalumo, natūralumo, istoriškumo, filosofinių poteksčių, savito požiūrio į praeitį ir dabartį. Įžangose ryškėja ano meto gyvenimas, prabylantis per kaimų, vietovių pavadinimų, kilmingųjų ir turtuolių vardų, pavardžių aiškinimą, įvairią statistiką, socialines charakteristikas. Autoriui svarbu, „kad skaitantysis suvoktų lenkiško užrašymo niuansus, idant iš po lenkų kalbos raidyno išnirtų gražus lietuviškumas, dažnai tarmiškas, nors ir sulenkėjusio kunigo užrašytas“. Pateikiami įdomūs komentarai. Pagrindinė knygų dalis skiriama metrikų įrašams. Juos skaitant reikia įsigilinti į kiekvieną žodį. Knygų pabaigoje yra žodynėliai ir paaiškinimai.

Iš knygų atkeliaujantis istorijos laikas – kitas unikalumas. Jį atneša žmonių vardai, socialinį statusą atspindintys įvardijimai: valstiečiai, kilmingieji, elgetos, varguoliai, valkatos, valdytojai, vėliavininkai, stalininkai, klebonai, maršalkos, patronai, kaimų pavadinimai, užrašyti lotynų, lenkų kalbomis. Sunku juos iššifruoti, kai visokių raštininkų būta, o lapai išblukę, beveik neįskaitomi. Tačiau negalima nesutikti su autoriumi: „ne užrašymas svarbu, o tai, kad šiandien galime išgirsti autentišką jų aidą iš 300 metų gelmės“.

Kokia buvo ta gelmė? Ramesnė, regis, XVII a. pabaiga. XVIII amžius atneša badą, marą. Žmonės priversti valgyti net žiurkes ir lavonus. 1711 metų Pasvalio bažnyčios Jungtuvių metrikų knygoje nėra nė vieno įrašo, o Krikšto knygoje – tik 25, tuo tarpu 1708 metais pakrikštyti 127 kūdikiai. Tokioje makabriškoje aplinkoje tuomet buvo rašomos metrikų knygos.

Surasime čia Krinčino klebono, Kuršo kanauninko Jono Jeronimo Šarkevičiaus, Krinčino beneficiją gavusio 1765 metais, sukurtą kultūros paminklą: 1697-1797 metų bažnyčios metrikų knygų perrašymą, funduotą ir pastatytą barokinę Krinčino bažnyčią. Tiltą nuo XVIII a. į XIX amžių tiesia 1827-1835 metų Jungtuvių knyga. Joje akis užklius už 1831 metų sukilimo atgarsių, kai 1834-aisiais Krinčine kuriam laikui neliko nė vieno dvasininko ir valdžiai teko skirti bažnyčios administratoriumi Pabiržės vikarą, iki sugrįš už paramą sukilėliams nubausti kunigai. Bet Pasvaliui 1831-ųjų sukilimas dar buvo nežinomas.

Vienoje knygos įžangoje autorius rašo: „Noriu kalbėti apie tos galingos ir masyvios knygos su 200 didelių lapų ir storais viršeliais šilumą. Taip, šilumą, kuri juntama kiekvienoje lapo pusėje ir kuri išliko įsigėrusi storame švariame popieriuje iš tų žmonių rankų ir dvasios, kurie ją rašė, sklaidė lapus, restauravo ir tvarkė. Bet gal daugiausia dvasinės šilumos knygoje susikaupė iš kunigo Adomo Klongevičiaus auros, pastoracinį ir ūkinį klebono darbą pradėjusį Krinčino bažnyčioje nuo 1835 metų. (...) Be dvasininkų pavardžių, čia galima rasti ir dailininkų Petro Rauduvės, Vytauto Šato, Pranciškaus Žitkevičiaus senelių ir prosenelių pavardes, rašytojo Mykolo Karčiausko motinos tėvus ir protėvius Žitkevičius nuo Aukštuolių. (...) Paskutinysis savo rankų šilumą (...) paliko poetas Eugenijus Matuzevičius, skaitęs, tyrinėjęs, restauravęs – mat vos ne kiekviename lape jis matė savo motinos tėvus ir senelius nuo Daukniūnų“.

Bet juntama ir autoriaus darbo šiluma. Ji iškalbinga, nes daug prakaito įdėta, paaukotas laikas, nuvogtas iš savo gyvenimo. Ši brangi autoriaus dovana užkoduota ne vien šilumoje, bet ir laisvėje. Tekalba pats autorius: „Betgi sakiau, ką noriu, tą ir kalbu. Juk Lietuva laisva. Ir joks redaktorius nieko neišmes. Nes aš pats sau redaktorius, korektorius, maketuotojas ir leidėjas. Ir platintojas. O dar galiu prisidengti postmodernizmo era“. Galima ginčytis su autoriumi, nesutikti su juo, tačiau tai bus protingas ginčas su laisvu kūrėju. Skaitytojui dovanojama laisvė skaityti kūrinį tokį, koks jis buvo sukurtas. Ir nereikia vertinant vieną ar kitą teiginį, faktą svarstyti, ar tikrai tokia buvus autoriaus valia. Tad norisi autoriui padėkoti už tą retą sugebėjimą šiandienos nelaisvoje visuomenėje išdrįsti būti laisvam.

Savotiškai tarp Krikšto ir Jungtuvių metrikų knygų įsiterpia vienintelė – Krinčino bažnyčios Mirties įrašų knyga, nukelianti į XVIII amžiuje krinčiniečius palietusių netekčių pasaulį. Knygoje – 3237 įrašai. Daug. Dar daugiau pastangų pareikalavo jų šifravimas. Autoriui reikėjo pačiam tapti tų įrašytų mirusiųjų – vaikų ir senelių – laidotoju. Tačiau kaip mirtis suteikia gyvenimui galutinę prasmę, taip ir autorius tarsi pratęsia tų žmonių gyvenimą, iškeldamas jų mirties faktus į dabartį.

Tie mūsų senoliai iš visų dvylikos knygų perkeliami į XXI amžiaus atmintį. „Jie šiandien vėl yra tarp mūsų kaip įvardyti mūsų proseneliai, tyrinėjimų objektas, medžiaga lingvistinėms, kraštotyrinėms, istorinėms iliustracijoms“, – geriau už autorių nepasakysi. O mokslinėms įžvalgoms atsirasti pravartu būtų sukurti akademiją, pavadintą „Krinčino Savilaidos“ knygų studijos“.

A.Krinčius, rengdamas knygas, sulaukė nuoširdžios ambasadoriaus V.Povilionio pagalbos. Pirmąsias Krinčino ir Pasvalio bažnyčių knygas, išleistas „Krinčino Savilaidos“, ambasadorius atrado beieškodamas savo protėvių pėdsakų Pasvalio krašto žemėje. Jis tapo moksliniu konsultantu, bičiulišku patarėju, palaikančiu kolegą Algimantą moraliai ir materialiai. Dabar V.Povilionis, padėkojęs už protėvių prikėlimą ir gražiai įvertinęs didžiules pastangas, vaizdžiai nupiešė ištisą istorinę epochą, surandamą senosiose metrikų knygose. Jis pripažino, kad „apie žmonių gyvenimus iš šių knygų galima pasakoti ir pasakoti...“ Jų reikšmė – prasmingas mūsų gyvenimas, jos vertingesnės už bet kokius turtus. „Gamyklas pastatysit, kelius nutiesit, namai sugrius – naujus pastatysit, tačiau nė vieno sunaikinto įrašo nebesugrąžinsim į atmintį, įrašyto žmogaus nebesurasim – toj vietoj nutrūks mūsų šaknys“, – įtaigiai kalbėjo ambasadorius. Ir linkėjo, kad kuo daugiau atsirastų žmonių, ypač jaunų, galinčių ir mėgstančių tokias knygas skaityti. O pasvališkius skatino imtis statyti paminklą savajam kraštui – tyrinėti ir skelbti archyvuose užslėptus krašto istorijos lobius.

Knygų pristatyme būta ir gydytojų, kurie tiksliai nustatė A.Krinčiaus darbo, vaizdžiai įvardyto „liga“, kliniką – ištvermę, kruopštumą ir diagnozavo akylą senųjų Pasvalio ir Krinčino bažnyčių knygų šifravimą nemigo naktimis. Tokios šmaikščios diagnozės autorė – Pasvalio rajono tarybos narė daktarė Genovaitė Jasaitienė, nuoširdžiai sveikinusi autorių.

Nelengva buvo po visų išsakytų minčių kalbėti pačiam autoriui. Tačiau jis sugebėjo išlikti paprastas, originalus, su susirinkusiais pasvališkiais ir krinčiniečiais bendraudamas kaip su artimaisiais. Nesureikšmindamas savo darbo, prisiminė kai kuriuos rengimo momentus, pačią pradžią, finansines kliūtis. Ir apdovanojo pristatymo dalyvius savo knygomis.

Pasvalio dekano kun. A.Neverausko tartas žodis buvo tarsi lapo gale svarus antspaudas. Jis įžvalgiai apibūdino viso atlikto darbo fenomeną: dirbama buvo ne už pinigus, dirbama aukojant savo gyvenimą vardan mūsų visų išlikimo. O juk kokioms nors mokslo įstaigoms už tokį darbą būtų reikėję mokėti didžiulius pinigus. Knygos autorių sveikino ir krinčiniečiai, ir pasvališkiai, kolegos, draugai, pažįstami, artimieji. Už dovanotą šilumą šiluma ir atsilyginama.

Pasvalys

Vidmanto SKVIRECKO nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“