Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Labdarybė

Rašinio autorius Palangoje, prie paminklo generolui Jonui Žemaičiui

Kartą troleibuse aš išsikalbėjau su vienu pagyvenusiu, gerai apsirengusiu lietuviu. Iš pradžių kalbėjomės apie bet ką, bet pamažu perėjome prie religinės temos. Ar jis tiki į Dievą, tiesiogiai paklausiau aš savo oponento. „Taip, tikiu, – atsakė jis. – Bet nepasitikiu dvasininkais“.

Aš buvau nemaloniai nustebintas jo nesuprantamu atsakymu. Kuo pagrįstas jo nepasitikėjimas Katalikų Bažnyčios tarnais, vėl paklausiau. „Jie apgaudinėja žmones“, – atsakė mano pašnekovas.

Šventajame Korane – ,,Visos žmonijos didžiojoje knygoje“ – kaip ją pavadino Jonas Paulius II – pasakyta: „Žmogus, išmanantis teologiją ir Dievo įsakymus, yra žymiai arčiau Dievo nei eilinis tikintysis, netgi jeigu jis pasižymėjo savo labdaringais, Dievui patinkančiais darbais“. Tačiau savo oponentui aš pasakiau: „Nenusidėkite, neniekinkite šventų dalykų, Dievas neatleis!“

Lietuvoje aš pažįstu kelis katalikų dvasininkus ir dėl to labai dėkingas Dievui. Jų samprotavimai apie religiją lygiai taip pat artimi ir suprantami man, tikėjimo tiesas išpažįstančiam musulmonui, kaip ir eiliniam katalikui. Savo garsiuose skelbimuose Šventasis Tėvas kalbėjo, kad krikščionybė ir islamas savo pagrindu labai arti vienas kito. Išsilavinusių dvasininkų musulmonų dėl žinomų priežasčių, sakykim, yra žymiai mažiau Šiaurės Kaukaze nei apsišvietusių bažnyčios tarnų, tarkim, Baltijos šalyse. Tačiau posovietinė ištikimybė ir atsidavimas religijai Kaukaze užima žymiai aukštesnę vietą nei čia. Netikėjimas į Dievą ne tiktai nuodėmingas, jis socialiai pavojingas visuomenei, kur šie negatyvūs procesai vyksta ir, deja, turi tendenciją išsiplėsti. Tai galiausiai atves visuomenę, šiuo atveju lietuvių tautą, į moralinį, dorovinį ir netgi masinį nuosmukį. Lietuvių tauta turi eiti išvien su Katalikų Bažnyčia, ir ši vienybė, be jokių abejonių, duos teigiamų rezultatų.

Manęs gali paklausti, o kokia man, musulmonui, nauda iš šitų visų tiesų. Pasakysiu tiesiai: musulmonai neturi klausimų krikščioniui, kuris išpažįsta ar nors stengiasi sekti Dievo priesakais, nes jie vienodi ir būtini kaip krikščionims, taip ir musulmonams.

Labdarybė tikintiesiems visais laikais buvo būtina, todėl visada monoteistinėje religijoje ji yra viena pagrindinių pareigų tikinčiajam. Labdarybę žmogus priėmė savo noru kaip priedermę, kurią jam įpareigojo Aukščiausiasis. Musulmonai ją vadina zakiatu, ir tai sudaro dešimtąją dalį pajamų, pavyzdžiui, pinigai, grūdai, galvijai ir t.t. Krikščionys pagrindinę labdarybę taip pat vadina dešimtine ir tai yra pagrindas parapijiečiams. Todėl galima sakyti, kad abiejose religijose esminių skirtumų, kaip matome, nėra. Be dešimtinės, ir musulmonų, ir krikščionių bendruomenės gyvuoti ir normaliai veikti negali.

Žmones buvusioje Sovietų Sąjungoje stengėsi atskirti nuo religijos. Nuostabiausi žmogaus rankų kūriniai – Dievo šventovės virsdavo ūkiniais objektais, bet dažniausiai pačiais barbariškiausiais metodais jas sunaikindavo.

Šiandien sugrįžimas į tikėjimą vyksta labai lėtai. Žmonės elgiasi taip, tarsi niekada nemirs, o dar blogiau, jog daugelis vaizduoja tikinčiuosius ir tuo pačiu sulaužo Dievo įsakymus.

Žmogaus gyvenimas trumpas, net jeigu jis tęsiasi šimtą metų – tai viso labo nedidelė laiko atkarpa, palyginus su amžinybe, ant kurios slenksčio mes stovime. Kiekvienas už nugyventą laiką stos prieš Didįjį Sutvėrėją ir atsakys už savo žemiškus darbus.

Dievo šventyklos, ypač seniau statytos, yra nuostabios, todėl pažiūrėti ir nusifotografuoti šalia jų atvažiuoja daugybė turistų iš tolimiausių šalių. Dagelis bažnyčių pelnytai įtrauktos į pasaulinį UNESCO kultūros paveldą. Lietuvoje nemažai Dievo šventyklų, statytų žiloje senovėje, išliko iki mūsų laikų. Šie senoviniai statiniai džiugina praeivių akis savo ypatingu ir nepaprastu grožiu, stebina ne tik vidiniu grožiu ir harmonija, bet ir ypatingu viduje, žavi daugybe puikių paveikslų ir skulptūrų, sukurtų labai talentingų ir žinomų meistrų dar viduramžiais.

Belieka pasakyti – aukokite bažnyčiai ir Dievas jūsų neužmirš. Juk šventyklas reikia ne tiktai statyti, bet ir remontuoti bei išlaikyti. Jeigu jūs savo gyvenime buvote abejingi tikėjimui, tai niekada nevėlu atgailauti – nueikite į artimiausią bažnyčią, gailėkitės kunigui. Dievas jums atleis.

Deni MUCHAMADAS

© 2007 „XXI amžius“