Atnaujintas 2007 sausio 17 d.
Nr.5
(1502)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kalėdos lagerių džiunglėse

1946 metų gegužę kalinių grupelę iš Kirovo persiuntimo lagerio pasiuntė etapu į Pečioros sritį – iš lagerio į lagerį, kol galiausiai apsistojo tolybėje nuo visa, kas gyva. Ten buvo laukinė, tikra taiga – be jokių gyvenimo pėdsakų: aptrešę, aplūžę šiaurės miškų spygliuočiai pastojo kelią žengti pirmyn. Nors buvo birželis, bet medžių glūdumoje slūgsojo gilūs sniegynai. Sargyba žinojo, kur vedė jų vadas, net savo draugams sarkastiškai murmėjo: „Bus jiems čia tikras „kurortas“. Aplinkui – taiga, o jos šeimininkai – gauruotos meškos“.

Tai buvo tolimiausias taigos kampelis, ir čia kūrė baudžiamąjį (režiminį) lagerį, vadinamą Panyše. Iškirtus mišką buvo pastatyti tik trys barakai, o kiti – dar statomi. Jau spėta aptverti aukštą tvorą, įrengti sargybinių bokštelius. Loja, staugia šunys. Jame yra 300 kalinių (politiniai ir kriminaliniai – drauge). Visi kaliniai gavę dideles bausmes. Lagerio viršininkas nepanašus net į žmogų – kaip miškas apžėlęs, apaugęs gaurais, tik mažytės akys blizgėjo, ilgais kailiniais apsivilkęs. Jis nuolat kalinius keikė ir lazdą nusitvėręs, kad tik kas – tuoj ir daužė „prakeiktuosius“. O tie vargšai kaliniai – baisu žiūrėti. Kaip šakelės sudžiūvę, išsekę, tikri klipatos! Bet kiti – brigadininkai, pakalikai – atrodė gerai: tvirti, judrūs. Jie komandavo vargšeliams ir visaip engė. Kai mėnesį, du ar net kelis iš „didžiosios žemės“ nutrūksta tiekimas (užšalus upėms neplaukioja baržos), nepristato maisto, tenka badauti, kokių dar turimų miltų saują maišyti su medžių žieve, pjuvenomis, žole, skujomis, varnų kojomis, kaulais. Tų varnų kartais prisišaudydavo lagerio viršininkas ir prižiūrėtojai.

Tai tikras mirties krateris. Viduryje verda dervos katilas. Iš jo vergai semia kaušais dervą ir dervuoja stulpus, ant kurių tvirtina rąstus, stato barakus. Kiti kaliniai pjauna, kerta medžius, tempia ant sprando į stovyklavietę. Jie nusilpę, nebeišgali, medį kerta, medis lūžta, griūva – užmuša du tris vargšus. Kiti neša, tempia storą medį, nepaneša, klumpa, krinta. Pribėgęs prižiūrėtojas pagaliu jį muša, daužo, kol visiškai užmuša. Iš po nakties dažnai keli nukaršę nebeatsikelia. Taip kasdien iš stovyklavietės į miško sniegynus išmeta kelis lavonus žvėrims.

Išties čia – taigos įstatymai, o šeimininkas – meška. Niekur niekam nepasiskųsi. Stovyklos viršininkas – vienintelė valdžia, tiesa ir įstatymas, egzistencijos pradžia ir galas. Iš tiesų jis tikrasis sadistas, diktatorius, maniakas, kankintojas.

Kokių tik patyčių ir kankinimų būdų bei metodų jis buvo radęs ir taikė nualintiems kaliniams! Buvo taip, kad čia pakliuvus norėjosi greičiau numirti, negu taip kankintis. Jis, „taigos šeimininkas“ (jo pavardė – Ščiugovas Porfirijus Abramovičius), buvo tikras šėtono išpera.

Sklido kalbos, esą žvalgybinė ekspedicija nustatė, kad šioje vietovėje yra geležies rūdos telkinys ir rasta kažkokio brangaus metalo uolienų. Ateityje čia įsikurs didelė gyvenvietė. Taigi komunistai ir nutarė ant žmonių lavonų čia sukurti naujos pramonės pradžią.

Lietuviai kaliniai – klierikas Stepas Dalaitis, tėvas ir sūnus Kalvaičiai, atvežti iš Vilniaus Lukiškių, Kirovo kalėjimų, po trejeto mėnesių tapo perdžiūvusiomis klipatomis. Ir neliko jokios vilties išlikti gyviems. Buvo 1946 metų gruodis, Adventas, netoli šv. Kalėdos.

Klierikas Stepas karštai meldėsi ir prašė draugus uoliai melstis, aukoti visas kančias Aukščiausiajam. Jis visiems silpniesiems draugams sakė: „Negali būti, kad Viešpats, nors ir tokioje prakeiktoje vietoje, mus, Jo besišaukiančius vaikus, apleistų!“

Ir štai vieną dieną iš „didžiosios žemės“ atvyko komisija, kurioje buvo gydytojas lietuvis, buvęs kalinys. Tikrino visus silpnuosius kalinius. Dalelę iš jų atrinko išvežti gydyti į Permės srities Bereznykų lagerį. Į tą išrinktųjų grupę pateko ir klierikas Stepas bei tuodu – tėvas ir sūnus Kalvaičiai.

1946 metų Kūčios. Bereznykų lagerio barake, ant gultų, prie pasidėtos skrynutės, sėdi penki lietuviai, politiniai kaliniai. Du čia anksčiau buvę – Saulius Karklius, Pranas Giedrius ir trys ištrūkę iš šėtono kraterio – Stepas ir du jo draugai. Dar keli lietuviai vaikšto barake, žvilgsniais persimeta saugodami, kad blogos akys neįtartų ir „kūmui“ nepraneštų. Stepas nežymiai veda maldą. Broliams pasakoja apie lagerį Panyšėje ir Dievo ranką, ištraukusią juos iš mirties. Kūčių proga laužo lagerio duoną, dalijasi kilkės gabalėliais, užsigeria virintu vandeniu. Visi sujaudinti, su ašaromis mini tėvynėje švęstas Kūčias ir Kalėdas. Apgailestauja, kad Kaziui iš Lietuvos atsiųstame siuntinyje čekistas aptiko ir atėmė kalėdaitį, o iš Juozo kriminaliniai kaliniai išplėšė visą gautą siuntinį.

Staiga vienas iš barake vaikščiojusių draugų perspėja: „Greit išsiskirstyt!“ Barake pasirodo uniformuoti čekistai.

Vėliau sužinojome, kad, išdavikui paskundus, trečiajame barake buvo užkluptas būrelis lietuvių vyrų, minėjusių Kūčias, ir du iš jų buvo nubausti penkiomis paromis karcerio.

Šitokios buvo Kūčios ir šv. Kalėdos lageryje, kai aplink tvyrojo arši ir pikta bedievystė ir vaikščiojo velniai, pasivertę viršininkais.

Jonas KIRLYS

Garliava, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija