|
Pataikavimai ir jų ištakos
Normalius žmonių tarpusavio santykius saisto abipusis supratimas ir tolerancija. Praradus šias dorines savybes, žmonių santykiai nutrūksta. Vietoj jų atsiranda antagonistinės nuotaikos, susvetimėjimas, neapykanta, kerštas.
Ypač didelę žalą tarpusavio bendravimui daro pataikavimas. Pataikaujant ir meilikaujant vieniems, dažnai nukenčia kiti, nes pataikūnai remiasi skundais, apkalbomis bei šmeižtais, kurie veda į išdavystę. Pataikūnų tikslas įsiteikti savo viršininkams ir kitiems vyresniesiems, pademonstruoti savo lojalumą jų siekiams ir ambicijoms. Pataikavimas, kad ir koks jis būtų, yra moralinis iškrypimas. Reikia sutikti su Tacito mintimi, jog blogiausia priešų rūšis pataikūnai.
Pataikavimas glaudžiai susijęs su išdavystėmis. Argi įmanoma nuolankiai įsiteikti savo viršininkui, neįskundžiant ir neišduodant ko nors iš bendradarbių ar bendro likimo draugų, kai viršininkas to reikalauja? Labai daug pataikavimo ir išdavysčių būdavo sovietiniuose kalėjimuose ir konclageriuose, kai silpnavaliai kaliniai, siekdami šiokios tokios asmeninės naudos ar viršininkų, prižiūrėtojų pasitikėjimo, palankumo, skųsdavo bendro likimo draugus. Jie tapdavo viršininkų parankiniais, gaudavo užduotis sekti kitus kalinius ir perteikti jų pokalbius, nuotaikas.
Kas besuskaičiuos, kiek pataikavimo atvejų buvo okupuotoje Lietuvoje, kai kolaborantai valdininkai ir vyriausybės atstovai stengdavosi įsiteikti Kremliaus valdovams! Visasąjunginės valdžios nurodymu Lietuvos valdžios statytiniai stropiai vykdė planines žmonių trėmimo į SSRS gilumą užduotis ir netgi pasistengdavo tas užduotis viršyti. Ar tai ne pataikūniškumo akcijos, nukreiptos į tautos genocidą?!
Geriausią Lietuvoje pagamintą žemės ūkio produkciją, ypač mėsą ir jos gaminius, masiškai gabeno į Maskvą ir Leningradą pusvelčiui, vietinei prekybai numetant tik atliekas. Užuot visasąjunginę valdžią įtikinus, kad reikia bent dalį maisto produktų palikti Lietuvoje, jos pataikūnai valdininkai klusniai ir besąlygiškai tenkino besočio slibino apetitą. Siekimas įsiteikti okupantams klampino tautą į skurdą ir badmiriavimą.
Neribotas pataikavimas skynėsi kelius ir į kultūrą, švietimą, visuomenines dvasingumo bei religijos sritis visur, kur tik buvo galima žemintis, nuolaidžiauti, pasirodyti geručiais, klusniais tarnais. Ypač apgailėtina buvo kultūros ir švietimo padėtis. Šias dvi žmogaus dvasinio ir intelektualinio tobulėjimo sritis SSRS komunistų partija intensyviai naudojo saviems tikslams: žmogų paversti klusniu nedorų užmačių vykdytoju, turinčiu teisę daryti tik tai, kas nurodyta iš aukščiau. Paimkime tik kelis ryškesnius pavyzdžius, rodančius, kaip Lietuvos valdžia pataikavo Maskvai.
Knygų leidyba buvo labai suvaržyta ir įsprausta į komunistinės ideologijos rėmus. Knygynai buvo užversti propagandiniu šlamštu, o vertingus pasaulinės ir lietuvių literatūros veikalus aštriadantis glavlitas (vyriausioji leidybos valdyba) stropiai peržiūrėdavo ir dėl smulkmenėlės atmesdavo. Spauda, be nuolatinių tuščių pasigyrimų, šmeižtų ir melo, nepatikimų ir priešiškai nusiteikusių asmenų plūdimo, skaitytojui mažai ką vertinga tedavė. Iš spaudos puslapių nuolatos liejosi rutina ir žodžių vergiškumas. Radijo bangomis, iš televizorių ekranų skysta propaganda, melas ir demagogija. Muzikinėse programose šalia patikimų ir idėjiškai stiprių lietuviškų kūrinių privalėjo nemažai vietos užimti rusiški kūriniai. Teatrų repertuarą paprastai sudarydavo tie spektakliai, kuriuos aprobuodavo partijos ideologai.
Mokyklos taip pat buvo politizuotos. Joms mokytojų kadrus rengdavo atitinkamos švietimo įstaigos su tendencinga komunistine ideologija ir demagogija. Marksizmo-leninizmo kursas mokymo planuose ir programose užimdavo didžiąją mokymo dalį. Švietimo ministerijai rūpėjo ne tiek visapusiškai paruošti jauną žmogų savarankiškam darbui ir kūrybai, išugdyti aukštos moralės, kultūringą pilietį, kiek įdiegti į jo sąmonę komunistines idėjas, paversti jį partijos mankurtu. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rusų kalbai dėstyti, pradedant nuo vaikų darželio. Skaudžiausia, kad patys lietuviai Maskvoje planuotą rusinimo akciją skatino, vykdė ir netgi intensyviai kontroliavo. Ar dar reikia aiškesnio pataikavimo pavyzdžio? Mokytojo darbas buvo vertinamas dažniausiai tik pagal politinius kriterijus.
Asmenys, neįsirašę į okupantų rėmėjų komunistų partiją, negalėjo užimti vadovo posto (kolūkio pirmininko, įstaigų, organizacijos, įmonės vadovo, mokyklos direktoriaus, vyr. gydytojo...). Organizaciniai sugebėjimai, moralinės savybės, aukšta kvalifikacija ir darbo patirtis čia neturėjo lemiamos reikšmės. Socialinę nelygybę ir jos padarinius dangstė melo, apgaulės, šmeižtų lavina, visuotinė baimė sakyti tiesą. Visur grėsmingai kyšojo aštrios bolševikinės ideologijos ir politikos ragai.
Komunistiniai vadeivos, svaičiodami apie utopinio komunizmo rojų, patys maudėsi to rojaus malonumų jūroje, vis paragindami liaudį dirbti dėl šviesaus komunizmo rytojaus. Visiems buvo aišku, kad nedovanotinas išnaudojimas slėgė dirbančiųjų pečius, tačiau daugelis nepatenkintųjų nedrįso jo kelti viešumon; atvirkščiai, lankstėsi tiems vadeivoms, pataikūniškais balsais pritardami jų melagingoms idėjoms. O drąsesniems būdavo tuoj pat užčiaupiama burna baudžiamojo kodekso straipsniais. Tikru baubu tapo baudžiamojo kodekso 58-as straipsnis su visomis jo dalimis, šiurkščiai iškreipęs tėvynės išdavimo sąvoką ir sampratą. Pagal šį straipsnį buvo pasmerkta milijonai nekaltų žmonių didelėms kalėjimų, koncentracijos stovyklų bausmėms ir mirčiai. O baimė ir pataikavimas visų blogybių kūrėjams ir puoselėtojams tarsi patvirtindavo, kad kitaip ir būti negali, kad tik taip gali išsilaikyti komunistinė santvarka.
Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, įžengė į naują kūrimosi stadiją. Visi tiek valdžios vyrai, tiek mokslininkai ir įvairių sričių menininkai, tiek paprasti žmonės turėjo išsivaduoti iš socialistinio stingulio, pakeisti pilietinį mąstymą ir veiklos pobūdį. Reikėjo daug pastangų, išminties, ryžto ir valios norint grąžinti tikrąjį teisingumą, o svarbiausia pagydyti negaluojančią visuomenės moralę. Turėjome daug vilčių ir gerų norų... Deja, buvę aršūs komunistai, apimti okupacijos laikų nostalgijos, dar ir dabar su įsiūčiu varo melagingą propagandą ir tarsi drumzliną vandenį lieja šmeižtus, priešina žmones. Jie ir toliau linkę pataikauti vyresniesiems broliams Kremliaus užkulisiuose. Bet liaudies patarlė įspėja: nebūk saldus, nes praris, nebūk kartus, nes išspjaus.
Pataikūnai stengiasi nepastebėti klaidų, kurias be perstojo daro jų viršininkai. Neteko girdėti, kad, pavyzdžiui, Č.Juršėnas būtų iškėlęs viešumon savo partijos lyderio A.Brazausko klaidas ir netgi nusikaltimus, nors matė, kokias neleistinas klaidas darė šis jo numylėtinis, būdamas Prezidentu bei Premjeru. Ar tai ne pataikūno taktika? Arba V.Mazuronis: aiškiai matė ir gerai suprato buvusio prezidento R.Pakso stambias klaidas, tačiau iš paskutiniųjų stengiasi jas užtušuoti, blogį pakrikštyti gėrio vardu.... Tai bolševikmečio stereotipai, giliai įsirėžę į šių ponų sąmonę ir prigesinę gėdos jausmą. O kiek pataikūniško tono, kiek prisitaikėliškumo kai kurių seimūnų kalbose! Jiems nesvarbu išsakyti ar apginti tiesą, jie stengiasi bet kokia kaina apginti savo partijos bičiulių prestižą.
Pataikūnų nestokojama net ir teisėsaugos institucijose. Kad ir kaip stengtųsi viešai rodytis nešališki, neutralūs teisuoliai, kai kurie teisėsaugos pareigūnai netyčiomis išlenda kaip ylos iš maišo su savo simpatijomis vieniems ir antipatijomis kitiems. Pašėlusiai stipri žmogaus prigimtis (o gal ir įprotis) kažkam simpatizuoti ir kažkam reikšti sunkiai slepiamą antipatiją.
Žmogus, neturintis aiškių ir tvirtų principų, lengvai pasiduoda kitų įtakai, o tai ir yra lemiami žingsniai į pataikavimą. Pataikavimo pavyzdžių apstu tiek Seime, tiek Vyriausybėje, tiek atskirose ministerijose visur, kur tik pakvimpa didelėmis pinigų sumomis, šiltesne vietele arba kur iškyla partiniai interesai.
Kiekvieną žmogų, net ir savo priešą, reikia gerbti, būti paslaugiam. Nuolankiam, bet tik ne pataikauti jam, siekiant sau kokios nors naudos. Pagarba ir pataikavimas jokiais būdais nesuderinamos sąvokos. Reikšti pagarbą tai rodyti žmogui dvasinį artumą, nuolankumą, netgi meilę. O pataikauti vadinasi, stengtis įtikti, tenkinti kito, ypač rangu ar socialine padėtimi vyresniojo įnorius, gerintis, meilintis turint egoistinių tikslų. Korupcija, kuri toli gražu dar neišrauta iš mūsų valdininkų, ir yra viena pataikavimo, oportunizmo apraiškų (tu man aš tau, arba: ranka ranką plauna). Ne pataikavimu, o pagarba ir meile turi remtis mūsų tarpusavio bendravimas. Jei šito sieksime, galėsime teigti, jog mūsų visuomenė moraliai sveiksta.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|