|
Ar atgauta laisvė padėjo tapti laisviems?
Šventajame Rašte yra pasakojimas apie Jėzaus Kristaus mokinius, kurie naktį yrėsi per Genezereto ežerą ir sutiko vandens paviršiumi einantį Mokytoją. Išsigandusius mokinius Jėzus nuramino: Drąsos. Tai aš. Nebijokite (Mk 6,50). Tiek pavienio žmogaus, tiek tautos gyvenime būna atvejų, kai pasijuntama tarsi ant šėlstančių bangų mėtomame laivelyje. Prisimename tuos baisiuosius Sausio 13- osios įvykius, kai visų širdys degė tik viena laisvės troškimo liepsna. O laisvė yra viena pačių didžiausių Dievo dovanų. Be laisvės negali būti žemėje rojus, o tik užmaskuota vergovė. Komunistinė ideologija, skelbusi apie tokio ateities rojaus kūrimą, buvo melas, atnešęs pasauliui, o drauge ir mūsų Tėvynei, pačių didžiausių išmėginimų ir nelaimių. Nors dėl išorinės nelaisvės esame patyrę neišmatuojamų praradimų, tačiau pati didžiausioji nelaimė žmogų ištinka tada, kai jis praranda vidinę laisvę, tuomet jis degraduoja.
Sausio 13-oji primena, kad Lietuvos žmonės per penkiasdešimt okupacijos metų išsaugojo laisvės troškimą ir buvo pasiryžę už laisvę sumokėti didžiausią kainą.
Tą kainą jau anksčiau sumokėjo Lietuvos partizanai, tremtiniai ir politiniai bei visi kiti geros valios žmones. Aukos kaina Lietuvai žuvusieji tą siaubingąją naktį prie televizijos bokšto.
Prabėgo šešiolika metų ir vėl mintimis nukeliauji tenai, prie Televizijos bokšto, Televizijos ir radijo komiteto, Spaudos rūmų, Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Atrodo vėl užuodi parako kvapą, ausyse girdi tankų ūžimą, sovietinių kareivių keiksmus ir spirito dvoką iš jų burnų. Sporto rūmų rimtis, eisena, žuvusiųjų lankymas ir garsioji Requiem aeterna... atsisveikinimas su žuvusiaisiais, Antakalnio kapinių ramybė...
Sausio 13- ąją kiekvienas doras lietuvis turėtų daryti sąžinės sąskaitą, ar atgauta laisvė padėjo jam tikrai tapti laisvu žmogumi. Jėzus Kristus kartą pasakė: Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8). Pasakė pamatinę mintį: tikroji laisvę remiasi į tiesą. Kur laikomasi tiesos, ten yra laisvė, o kur viršų ima melas ir prisitaikymas, ten laisvė suniekinama ir įsiviešpatauja vergystės ir prisitaikėliškumo dvasia.
Šiandien negresia sovietinių tankų šūviai ir nesėja baimės mūsų širdyse jų vikšrų klegesys; atrodo galėtume tik džiaugtis gyvenimu, tačiau šią valandą mūsų džiaugsmą temdo didelis pavojus laisvei dvasinei laisvei. Tas pavojus yra melas, godumas kuo daugiau, kuo daugiau, apimantis pačias svarbiausias gyvenimo sferas.
Sovietiniais metais buvo menkinamas sekmadienis, o dabar Nepriklausomoje Lietuvoje jis parduodamas XXI amžiaus fermerių vadovaujančių įmonių savininkų. Sovietiniais metais per šv. Kalėdas žmonėms reikėjo eiti i kolchozus, į fabrikus ir gamyklas dirbti. O kas dabar Nepriklausomoje Lietuvoje pasikeitė nuo tų laikų? Žmonėms Velyknaktį reikia eiti į darbą, į trečią pamainą, kai tuo metu mūsų pagrindinėje šventovėje Arkikatedroje ir visose Lietuvos bažnyčiose vyksta Velyknakčio pamaldos dar ir Lietuvos televizija transliuoja (Didžiojo šeštadienio vakaras).
O fermeriai ramiai sau atsidūsta mes duodame žmonėms užsidirti, kad jie nusipirktų kiaušinių...
Ne vien duona žmogus gyvas, sako Viešpats, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. Ir štai tas žodis neišgirstas, Velykų Aleliuja nenuskambėjo jų namuose, nes po naktinės pamainos iki antros valandos jie ilsėjosi miegojo. Ir tuomet atrodo, kad mes einame ne laisvės keliu, ne dvasinio atsinaujinimo keliu, o velkame vergystės jungą.
Kai Bažnyčia pasako tiesos žodį, visuomet atsiranda sakančiųjų, jog tai kišimasis į politiką, kišimasis į privatų verslą: Tu dirbk savo darbą, o mes dirbsim savo. Jeigu mūsų dvasią išvaduojantis tiesos žodis yra politika, tai Bažnyčia pirmoji privalo jį pasakyti. Mes neturime teisės eiti melo, dvasinio smukdymo keliu. Niekas neturi teisės žmonių dvasiškai žlugdyti, kad jie negautų dvasinio peno ir ramybės. Bažnyčios pareiga aiškiai pasakyti, jog tai yra amoralu, nusižengiama dvasinei laisvei ir tiesai. Kaip sakė Jonas Krikštytojas, nevalia tau gyventi su brolio žmona užtai jam buvo nukirsta galva.
Žmonėms turi būti garantuota teisė ir laisvė, kad jie laisvai ir netrukdomai išpažintų savo tikėjimą ir jį liudytų, kalbėjo popiežius Jonas Paulius II. Užtat priešų ir buvo peršautas.
Sausio 13-oji primena Lietuvos vyrus, deginusius, kabinusius ant strypų sovietinius karinius bilietus, žmones, naktimis budėjusius prie Aukščiausiosios Tarybos ir televizijos bokšto. Tai primena Pilėnų dvasią, kada lietuviai buvo pasiryžę geriau mirti, nei vergauti. Kas yra likę iš šio pasiryžimo? Žmonės miršta ne dėl tėvynės, bet dėl pinigų ir svaigalų; žmonės žudosi nusivylę ir pametę gyvenimo prasmę; žmonės dvasiškai degraduoja nusigręždami nuo Dievo, pamindami Dekalogą ir užmiršdami Tėvynę bei gyvybinius jos reikalus.
Velnias yra melagis ir melo tėvas, šitaip piktąją dvasią apibūdino Kristus. Šis melo tėvas daugybę mūsų tautiečių yra pavergęs per aistras, nuodėmę, daiktų kultūrą ir egoizmą. Tas melo tėvas bando įtikinti, kad mylintis Tėvynę yra idiotas, mylintis tiesą su pavažiavusiu stogu, o doras lietuvis beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Tarsi protingiausi būtų tik prisitaikėliai, karjeristai ir žmonės be principų ir doros.
Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso, skelbia Kristus. Dievo žodis mus kviečia branginti į laisvę vedančią tiesą, kviečia nenuleisti rankų. Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti padaryti sąžinės saskaitą, ar mes kartais neiname su duonos ir žaidimų ištroškusia minia, ar bandome stovėti tiesos ir sąžiningo darbo barikadų pusėje. Juk šito šiandien reikia tiek pat kaip Sausio 13-ają.
Kun. Valentinas Virvičius,
Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas,
Varėnos dekanato dekanas
© 2007 XXI amžius
|