| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Etika viena visiems
Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Juzefo Michaliko pokalbis su Lenkijos katalikų informacijos agentūros (KIA) žurnalistu Bogumilu Lozinskiu apie įvykius arkivyskupo Stanislavo Vielguso byloje. Pateikiame visą pokalbio su arkivyskupu J.Michaliku tekstą.
Ar galėjo Lenkijos vyskupų konferencija užbėgti įvykiams už akių arkivyskupo Stanislavo Vielguso byloje? Užbėgti kokiems įvykiams? Paviešinti tiesą apie arkivyskupo S.Vielguso praeitį? Jeigu bandytume užbėgti įvykiams ir kažką nuslėpti, būtume nenuoširdūs tiesos, žmonių ir savo sąžinės atžvilgiu. Pernai Jasna Guroje priimant Lenkijos vyskupų konferencijos Memorialą dėl kai kurių dvasininkų bendradarbiavimo su Lenkijos saugumo organais 19441989 m. ji labai aiškiai pasisakė už tiesos kelią. Stebint tai, kas atsitiko su arkivyskupu S.Vielgusu, turime nuolankiai padėkoti Dievui, kad vis dėlto tiesa nugalėjo. Reikia padėkoti Dievui už arkivyskupo S.Vielguso apsisprendimą, jog po sunkios vidinės ir išorinės kovos jis nutarė atsistatydinti, taip pat dėl popiežiaus Benedikto XVI sprendimo, kuris atsistatydinimo pareiškimą tuoj pat patenkino, kartu išspręsdamas visą reikalo esmę. Arkivyskupe, sakote, kad turime dėkoti Dievui, jog tiesa nugalėjo. Kokia tiesa: apie arkivyskupo S.Vielguso praeitį ir jo nesugebėjimą prisipažinti? Ar tai tiesa, kurią sekmadienį Varšuvos katedroje per homiliją pasakė Lenkijos kardinolas primas Juzefas Glempas, tvirtinęs, kad arkiv. S.Vielgusas buvo nepamatuotai pasmerktas abejotinų teismų? Bažnyčia visada mokė, kad negalima painioti gėrio ir blogio, tiesos ir melo, bailumo ir didvyriškumo. Ji taip pat moko, jog asmeninės nuodėmės pripažįstamos ir atgailaujama asmeniškai, o už viešas nuodėmes privaloma viešai atsiprašyti ir pakankamai veikliai. Arkiv. S.Vielguso atveju turime situaciją, kai tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu jis išgyveno silpnumo momentus, nes labai sunkiu Bažnyčios persekiojimų metu nemokėjo atsispirti saugumo tarnybų funkcionieriams. Arkiv. S.Vielgusas neneigia to, bet aiškiai sako, jog, esant tokiai padėčiai, kai spauda vykdo teismą, būtina pateikti patikrintus faktus, tačiau nėra jokio įrodymo, kad arkivyskupas ką nors nuskriaudė. Lenkijos vyskupų konferencijos bažnytinė istorinė komisija savo vardu paskelbė komunikatą, kuriame patvirtino, jog negalima paneigti fakto apie arkiv. S.Vielguso bendradarbiavimą su Lenkijos Liaudies Respublikos žvalgyba. Šis komunikatas buvo pateiktas visuomenei sausio 5 dieną, prieš ingresą ir kanonine teise arkivyskupui perimant būsimas pareigas. Dėl kardinolo primo homilijos būtina atminti, jog pastarasis pateko į sunkią padėtį, kai po informacijos apie ingreso atšaukimą turėjo sakyti pamokslą, kuriam neturėjo net laiko anksčiau paruošti. Be to, katedroje buvo labai įtempta atmosfera, kai, paskelbus apie arkiv. S.Vielguso apsisprendimą, pasigirdo skausmo ir nusivylimo garsūs šūksniai, kurie žadėjo didelę įtampą. Kardinolas savo pamokslu numalšino įtampą, nors akivaizdu, kad vėliau tiktų dar ir nuraminimo žodžiai. Suprantama, negalime įvertinti, ar arkiv. S.Vielgusas, bendradarbiaudamas su saugumo tarnyba, kam nors padarė skriaudą, nes nėra teisinių aktų, kurie tai įrodytų. Bet Lenkijos tikintieji iš vyskupų konferencijos laukė paties bendradarbiavimo fakto moralinio įvertinimo, pirmiausia arkiv. S.Vielguso pozicijos pastarąjį mėnesį, kuri, priešingai tiesai, tam bendradarbiavimui prieštaravo. Tikinčiųjų nuomone, iš vyskupų konferencijos, iš mūsų ganytojų pristigo vienareikšmio arkiv. S.Vielguso poelgio moralinio įvertinimo. Priešingai, kai kurie vyskupai pateisino šį poelgį, ir tai daugeliui tikinčiųjų sukėlė kartėlį. Šis vertinimas, kurį pateikėte, iš pagrindų yra neteisingas ir tendencingas. Laimė, ne visi vyskupai leidosi įtraukiami į nuomonių išsakymą prieš televizijos kameras ir mikrofonus. Vyskupų nuomonė buvo pateikta tik nutilus šurmuliui. Noriu, progai pasitaikius, labai aiškiai pareikšti: nėra kitokios etikos krikščioniui pasauliečiui, kunigui ar vyskupui, yra viena etika. Melas visada yra blogis. Blogis bendradarbiavimas su neteisiais žmonėmis, neteisioje byloje. Blogiu reikia laikyti nepaklusnumą vyskupams, kurie tuo metu išleido potvarkį, aiškiai draudžiantį tokį bendradarbiavimą. Mes apie tai kalbėjome. Dar daugiau, pats arkivyskupas S.Vielgusas prisipažino apie tai savo atsakyme diecezijos nariams, kuriame parašė, jog sielojasi dėl to, kad padarė skriaudą Bažnyčiai ir Viešpačiui Dievui. Kaltės prisipažinimas vis dėlto buvo. Suprantama, savaitės įvykiai, paspartinę pasitraukimą iš pareigų, parodo, koks sunkus kelias siekiant tiesos, tai ištisas procesas. Arkiv. S.Vielguso pastarojo mėnesio pasisakymai ryškiai parodo, jog jo problema glūdi būtent stingant objektyvaus sugebėjimo pažvelgti į savo praeities veiklą ir aktualią būseną. Kodėl niekas iš jo aplinkos, pavyzdžiui, brolių vyskupų, šiame tiesos ieškojimo procese jam nepadėjo? Tarp kitko, tokį tiesos katalizatoriaus vaidmenį atliko jo asmeniniai svarstymai, kuriems priskiriami blogiausi tikslai. Suprantama, gali būti, jog tuo metu jis buvo vienišas. Be abejonės, siekiant tiesos svarstymai čia atliko vaidmenį, bet daugeliu atvejų neišlaikė tvirtos pozicijos. Primenu, kad pirma spaudos žinia šioje byloje neturėjo jokių faktų, o jau smerkė judošių. Tai buvo netinkama elgsena. Chirurgas, kuris šaukdamas kreipiasi į savo pacientą, sergantį gėdinga liga, negali suvaidinti teigiamo vaidmens, nes šis ligonis išsigąs ir užsiskleis savyje. Tačiau pagelbėti gali gydytojas, kuris pacientą priima su dėkingumu ir meile. Galiu įsivaizduoti, jog arkiv. S.Vielgusas, skaitydamas ir klausydamasis svarstymų, išgyveno tą patį, kaip ir kontaktų su specialiomis tarnybomis metu, kai funkcionierius šaukdamas grasino. Po viso to, kas įvyko, tolesnis arkiv. S.Vielguso elgesio nagrinėjimas jau būtų pažemintojo žmogaus gynimas. Be to, viešo bendradarbiavimo su saugumo tarnyba prisipažinimas, o paskui atėjus į ingresą ir asmeniškai paskelbus apie savo atsistatydinimą iš pareigų buvo didelės moralinės drąsos aktas. Kodėl šiame procese, artėjant prie tiesos, arkiv. S.Vielguso byloje pristigo aiškaus Lenkijos vyskypų konferencijos balso? Įvykiai Varšuvos arkikatedroje parodė, kad vertinant šios bylos moralinį mastą katalikai Lenkijoje yra pasidaliję į dvi stovyklas, o daugelis visai sutrikę. Vėl kartoju, jog nesutinku, kad pristigo Bažnyčios balso, nors jis galėjo būti ir nepastebėtas. Galbūt stigo pokalbio su katalikų informacijos agentūra, tačiau pokalbiai visą laiką vyko ir jų vaisius buvo arkivyskupo nominato tekstai. Manau, kad į televiziją pakviesti kunigai ir vyskupai, užuot kalbėję svarstymuose viešai, turėjo vykti į Varšuvą ir pareikšti arkiv. S.Vielgusui savo nuomonę asmeniškai. Tiesa, tokioje sunkioje byloje, kaip bendradarbiavimas su saugumo tarnyba, nebus įtikinama, klausantis debatų televizijoje. Tikrai nuskriausti tie tikintieji, kurie dabar jaučia savyje sumaištį ir dėl to sielojasi, tačiau turi viltį, ir aš asmeniškai manau, jog pirmiausia mes turime viską išsiaiškinti tarpusavyje, o ne televizijoje. Tai labai didelė mūsų liga, o jos pasėkmes jau pradedame jausti. Artimiausią penktadienį turi įvykti nepaprastas vyskypų konferencijos Tarybos ir vyskupų susitikimas, skirtas veiksmams, sprendžiant liustracijos ir Bažnyčios apsivalymo klausimus. Arkivyskupe, ką, jūsų nuomone, Lenkijos vyskypų konferencija privalo padaryti, kad ateityje neištiktų tokios krizės, kaip arkiv. S.Vielguso atveju? Ar vyskypų konferencija turi tikslą parengti mechanizmus, padedančius vyskupams siekiant tiesos ir apsivalymo? Tai mūsų susitikimo tema. Turiu pasiūlymą, bet pirmiausia pasikeisiu nuomonėmis su kitais vyskupais, negaliu tai atlikti tik asmeninių svarstymų dėka, nes ir vyskupai turi savo sunkumų, ne mažesnių nei mūsų. Problemą reikia spręsti vyskupų konferencijos lygiu, nes tai ne vien vyskupų ar kunigų, kurių pavardės pašnibždomis minimos liustracijos kontekste, problema. Tai visos tautos apsivalymas. Be to paklusnaus ir atkaklaus pasisakymo moralinių pagrindų ištikimybei, vietoj moralinės jėgos, kuri ištveria visose aplinkybėse, laikiną pergalę švęs žiniasklaidinė, finansinė, politinė jėga. Arkivyskupe, ar, jūsų nuomone, būtina visų Lenkijos vyskupų asmeninė liustracija? Tikriausiai lenkams tai būtų labai iškalbus gestas, elgsenos manifestacija tokiai sunkiai praeičiai... Matau, esate linkęs prie įsitikinimo, kad tai tik keli režimo palaužti vyskupai ar keli procentai kunigų, įtrauktų į bendradarbiavimo sistemą, dažniausiai prievarta arba pažadų spaudimu išleidžiant juos į užsienį, į laisvą Vakarų pasaulį, palaikė komunizmą, nes tokį situacijos vaizdą sukūrė mums žurnalistai paskutinių savaičių metu. Dar kartą primenu, kad reikia apvalyti visą tautą, visas sritis. Pradėkite apie tai kalbėti. Jei kalbėsime apie Bažnyčią, tai Memorialas labai stropiai apibrėžė dvasininkų atsakomybę, tarp jų ir vyskupų, bendradarbiaujant su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnybomis. Galbūt dabar atėjo laikas tuos pagrindus realizuoti ir, pavyzdžiui, apibrėžti konkretų Memorialo nutarimų vykdymo laiką. Iškyla to laikotarpio kunigų kankinių tvirtas tikėjimas: palaimintasis Vladyslavas Findyšas, kun. Ježis Popieluška, kun. Stefanas Niedzielakas, kun. Silvestras Zychas, kun. Stanislavas Suchovolcas ir daug kitų. Iš lenkų kalbos vertė
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |