Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kad prasidėtų naujas Lietuvos atgimimas

Mons. Alfonsas Svarinskas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Vasario pabaigoje Lietuvoje įvyks savivaldybių tarybų rinkimai. Sakoma, kad jau dabar „ereliai“ kelis kartus apskriejo Lietuvą, per radiją girdėjome sakant, jog suvienijo jėgas K.Prunskienės vadovaujami valstiečiai liaudininkai ir R.Ozolo centristai, jog sausio pradžioje pasigirdo žinių, jog Lietuvoje gali pasirodyti Viktoras Uspaskichas. Jis ketina kandidatuoti Kėdainiuose. Iš tiesų Lietuvos žmonėms sunku susigaudyti, už ką balsuoti. Nors dovanas iš kandidatų priiminėti dabar jau uždrausta įstatymu, bet lieka įtaigus žodis ir pažadai, kuriais dar taip neseniai tikėjo rinkėjai. Nežinia, ar jie jau „atkando dantį“... Pakalbinome daug kentėjusį dėl Lietuvos laisvės, daug gėrio ir blogio gyvenime mačiusį monsinjorą Alfonsą SVARINSKĄ.

Gerb. monsinjore, prašytume papasakoti apie dabartinę Lietuvos politinę situaciją.

Po garsaus Džordžo Bušo vizito į Lietuvą, po jo tvirtinimo, kad Lietuvos priešas yra ir Amerikos priešas, rusų tankai nekelia didelės grėsmės. Tačiau blogis yra išradingas. Jei negali praeiti vienu keliu, pramina kitą. Gerokai į priekį pažengė ekonominė Lietuvos okupacija. Po dvejų metų bus leidžiama parduoti žemes užsieniečiams. Susidursim su „piligrimais“ iš Rytų. Gali taip atsitikti, kad jie supirks žemę, mums liks vaikščioti tik šaligatviais. Priešiškos jėgos reiškiasi vis labiau. Gyvenimo muziką užsako svetimtaučiai ar net Bažnyčios priešai. Lietuvos priešai pasiryžę atimti laisvę ir visa, kas mums brangu. Kolaborantai ir į juos panašūs stengsis laimėti rinkimus. Nei Europos Sąjunga, nei NATO tam nepasipriešins.

Tokiu atveju turėtume būti išmintingi ir budrūs, nepasiduoti tuščioms ir pavojingoms vilionėms.

Negalima pamiršti, kad už Uspaskichą balsavo pusė Lietuvos gyventojų. Iš Rusijos atsibasto nežinomas žmogus, net nemokantis gerai lietuviškai kalbėti, pasiskelbia Lietuvos gelbėtoju, tikru mesiju. Įsivaizduokime panašią situaciją Maskvoje... Koks nors lietuvis, tenai skelbiąs savo politiką, tuojau atsidurtų už grotų. Gal kai kurie Lietuvos žmonės tebelaukia panašaus mesijo. Taigi Bažnyčiai, Lietuvai ir laisvės kovotojams prasideda nelengvos dienos. Savivaldybių tarybų rinkimai yra svarbesni už Seimo rinkimus. Savivaldybėse dirbantys asmenys daro didesnį poveikį žmonėms, dažniau su jais susitinka. Mes, krikščionys ir katalikai, dažnai pasiduodame demagogijai. Iš gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad ne visi krikščionys laikosi Dešimties Dievo įsakymų. Nors per gyventojų surašymą 79 proc. Lietuvos žmonių sakėsi esą krikščionys, bet sekmadieniais nė pusė jų neateina į bažnyčią.

Kodėl taip yra?

Tai galima suprasti. Iškentėme penkiasdešimties metų žiauriausią, kruviniausią okupaciją. Šviesiausi protai sunaikinti partizaniniame kare, lageriuose. Nauja karta mažai pažįsta Lietuvą. Nesudaromos sąlygos jaunimui pažinti tėvynę, ją pamilti.

Grįžkime prie rinkimų klausimo. Kaip vertinate politines partijas?

Kai kas tvirtina, kad mums, katalikams, visos partijos turi būti lygios. Tačiau vargu ar kas galėtų įrodyti, kad komunistų partija, nors ir pakeitusi pavadinimą, gali lygintis su Krikščionių demokratų partija. Taip pat negali lygintis įvairaus plauko liberalai, kraštutinio egoizmo partija, kurios šūkis: „Netrukdykite mums gerai gyventi“. Maskva sau nepalankias partijas stengiasi sunaikinti. Gerokai nukentėjo Tėvynės sąjunga, buvo sunaikinti krikščionys demokratai. Tėvynės sąjungoje buvo daugiau inteligentų, jie nukentėjo mažiau. Krikščionys demokratai pasidavė A.Saudargo, P.Gražulio, K.Bobelio demagogijai. Vienuolika tūkstančių narių turinti partija buvo priversta susijungti su tris šimtus narių turinčia liliputine partija. Vadovavimas perduotas tos partijos pirmininkui K.Bobeliui. Jis ir kiti savo karjerą baigė įsitaisydami po K.Prunskienės sparnu. Nuo krikščionių demokratų atskilę „modernieji“ nuėjo pas kairiuosius, kad tik patektų į Seimą. Jie išdavė krikščioniškąsias idėjas dėl Mamonos. Dabar Lietuvos krikščionių demokratų laukia lemiamas egzaminas. Artimiausiomis dienomis bus paskelbti kandidatų sąrašai. Tuomet daugiau kas paaiškės.

Ką patartumėte daryti dabar?

Viena aišku: tie, kurie žudė lietuvius, klastojo Lietuvos istoriją ir iki šiol stengėsi įsitvirtinti valdžioje, mums turi būti svetimi. Balsuoti už svetimtaučius, nors jie ir skelbiasi mesijais, prilygsta tėvynės išdavimui, nes vaikams tektų gyventi vergijos sąlygomis. Dabar visiškai aiškūs du dalykai: kiekvienas privalome eiti balsuoti. Kas nedalyvaus rinkimuose, tas padės Lietuvos priešams. Ir kitas dalykas: lietuviai katalikai neturi teisės balsuoti už kairiuosius. Kiekvienas gyvename visuomenėje: parapijoje, valstybėje. Didysis įsakymas skelbia: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis ir mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“. Tai ne pardavimas, o įsakymas. Mylėti artimą – tai mylėti tėvynę. Juk tėvynė – tai mūsų istorija, religija, papročiai ir kultūra. Dabar pats metas daugiau pasimelsti už rinkimų sėkmę ir pagalvoti, ką darysime ir kaip padarysime, kad būtų geriau mūsų tėvynei.

Gavę daugiau informacijos, vėl kreipsimės į jus, Lietuvos krikščionys, laisvės kovotojai ir visi, kurie rūpinatės Lietuvos ateitimi. Turime išeiti į pirmąsias kovos dėl tėvynės linijas. Šito jūsų prašau kaip vienas iš jūsų. Sujungę pastangas, laimėsime pergalę. Duok, Dieve, kad nuo šių rinkimų prasidėtų naujas Lietuvos atgimimas. Už Dievą ir Lietuvą!

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2007 „XXI amžius“