Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Kregždutė“ privalo gyventi

Paskaitęs spaudoje, kad „Kregždutė“ gyvens tik iki vasaros, o vėliau ji bus uždaryta, nė nepajutau, kaip sušukau: „Nesąmonė!“. Negi taip gali būti? Tai kur mūsų valdžia, bažnyčios, mokyklos, mokytojai, ypač katechetai? Jei taip atsitiktų, kad vienintelis doras, religingas, mokiniams skirtas laikraštėlis būtų uždarytas, tai kas liks mokiniams? Kas juos auklės? Negi vėl leis „Lietuvos pionierių“? Sovietmečiu kiekvienas mokinys privalėdavo užsiprenumeruoti „Lietuvos pionierių“. To reikalavo mokykla, pionierių vadovė, net auklėtojai. Reikėjo planuoti, kaip pamokose, sueigose panaudosi laikraštėlį. Ar dabar taip daro mokytojai, katechetės? Iš „persiorientavusių“ katechečių to kažin ar sulauksi, nesukontroliuosi, bet tikybos mokytojai negali apsieiti be „Kregždutės“. Joje tiek daug gerų, dorą, tikėjimą skelbiančių straipsnių, eilėraščių, vaizdelių, gerų pamokymų, patarimų. Net kryžiažodžiai, šarados prusina mokinį, teikia religinių žinių. Ką jau sakyti apie paveikslėlius, įdomius pasakojimus, eilėraščius.

Klebono vizija – burti vaikus ir jaunimą arčiau bažnyčių

Upynos, Girdiškės ir Varsėdžių parapijų klebono kun. Antano Gutkausko žodis tikintiesiems visada laukiamas

Antrus metus Šilalės dekanato Upynos parapijoje klebonu dirbantis ir dar aptarnaujantis be nuolatinių kunigų esančias Girdiškės ir Varsėdžių parapijas, kun. Antanas Gutkauskas stengiasi pagyvinti šių parapijų veiklą. Jam pradėjus klebonauti, bematant buvo suremontuoti, tiksliau, iš pagrindų atnaujinti Upynos parapijos namai. Dabar juose parapijos tikintieji gali šarvoti mirusiuosius, giedoti „Kalvarijos kalnus“, o jaunimas – organizuoti įvairias religines šventes, popietes ir pan. Beveik prie pabaigos eina ir Varsėdžių parapijos namų statyba. Girdiškėje irgi yra parapijos namai, į kuriuos, reikalui esant, susirenka ne tik pagyvenę tikintieji, bet ir jaunimas.

Tėvo pėdomis

Klebonas kun. Albertas Kasperavičius (iš kairės), vargonininkas Vytautas Ogintas, brolis Stanislovas, Virginija Trybienė, Lina Mikolaitienė, Barbora Švipienė, priekyje – Vanda Matulėnienė ir Zofija Ruzienė

Sekmadienis. Šventos dienos ankstyvas rytas, o aš jau bažnyčioje. Tyla… Joje tarsi jaučiu Viešpaties buvimą. Man patinka tyla ir joje melstis. Greitai pradės rinktis parapijiečiai, bažnyčios choras. Meldžiuosi.

Vargonų pirmieji akordai nuvilnija per visą bažnyčią, pripildydami ją nepaprasto, jaudinančio skambesio. Išgirstu vargonininko Vytauto Oginto skardų balsą. Skambant vargonų garsams, nejučia mintimis grįžtu į praeitį ir tarsi girdžiu ne sūnaus, o jo tėvo, buvusio vargonininko Stanislovo, balsą. Kokie panašūs balsai! Tėvo ir sūnaus.

Gerbkime mirusiųjų atminimą

Pavaikščiojus po kapines žiemą jaučiasi tokia ramybė. Tik ant vieno, kito kapo dega žvakelė, padėtas gyvas gėlės žiedelis. Pasvarstykim jau dabar, kaip puošim savo brangių žmonių kapus pavasarį. Pasitarkim su tais žmonėmis, kurie augina specialiai kapinėms skirtas gėles, augalus. Nepadarykime iš kapo alpinariumo ar gėlių darželio. Nereikėtų pirkti itin brangių augalų, nes jie dažniausiai būna lepūs. Svarbiausia, kad kapavietė bet kokiu metų laiku turi būti tvarkinga.