|
Kregždutė
privalo gyventi
Paskaitęs spaudoje, kad Kregždutė gyvens tik
iki vasaros, o vėliau ji bus uždaryta, nė nepajutau, kaip sušukau:
Nesąmonė!. Negi taip gali būti? Tai kur mūsų valdžia, bažnyčios,
mokyklos, mokytojai, ypač katechetai? Jei taip atsitiktų, kad vienintelis
doras, religingas, mokiniams skirtas laikraštėlis būtų uždarytas,
tai kas liks mokiniams? Kas juos auklės? Negi vėl leis Lietuvos
pionierių? Sovietmečiu kiekvienas mokinys privalėdavo užsiprenumeruoti
Lietuvos pionierių. To reikalavo mokykla, pionierių vadovė, net
auklėtojai. Reikėjo planuoti, kaip pamokose, sueigose panaudosi
laikraštėlį. Ar dabar taip daro mokytojai, katechetės? Iš persiorientavusių
katechečių to kažin ar sulauksi, nesukontroliuosi, bet tikybos mokytojai
negali apsieiti be Kregždutės. Joje tiek daug gerų, dorą, tikėjimą
skelbiančių straipsnių, eilėraščių, vaizdelių, gerų pamokymų, patarimų.
Net kryžiažodžiai, šarados prusina mokinį, teikia religinių žinių.
Ką jau sakyti apie paveikslėlius, įdomius pasakojimus, eilėraščius.
|
|
Klebono
vizija burti vaikus ir jaunimą arčiau bažnyčių
|
Upynos, Girdiškės ir Varsėdžių
parapijų klebono kun. Antano
Gutkausko žodis tikintiesiems
visada laukiamas
|
Antrus metus Šilalės dekanato Upynos parapijoje
klebonu dirbantis ir dar aptarnaujantis be nuolatinių kunigų esančias
Girdiškės ir Varsėdžių parapijas, kun. Antanas Gutkauskas stengiasi
pagyvinti šių parapijų veiklą. Jam pradėjus klebonauti, bematant
buvo suremontuoti, tiksliau, iš pagrindų atnaujinti Upynos parapijos
namai. Dabar juose parapijos tikintieji gali šarvoti mirusiuosius,
giedoti Kalvarijos kalnus, o jaunimas organizuoti įvairias religines
šventes, popietes ir pan. Beveik prie pabaigos eina ir Varsėdžių
parapijos namų statyba. Girdiškėje irgi yra parapijos namai, į kuriuos,
reikalui esant, susirenka ne tik pagyvenę tikintieji, bet ir jaunimas.
|
|
Tėvo
pėdomis
|
Klebonas kun. Albertas Kasperavičius
(iš kairės), vargonininkas Vytautas
Ogintas, brolis Stanislovas, Virginija
Trybienė, Lina Mikolaitienė, Barbora
Švipienė, priekyje Vanda
Matulėnienė ir Zofija Ruzienė
|
Sekmadienis. Šventos dienos ankstyvas rytas, o
aš jau bažnyčioje. Tyla
Joje tarsi jaučiu Viešpaties buvimą. Man
patinka tyla ir joje melstis. Greitai pradės rinktis parapijiečiai,
bažnyčios choras. Meldžiuosi.
Vargonų pirmieji akordai nuvilnija per visą bažnyčią,
pripildydami ją nepaprasto, jaudinančio skambesio. Išgirstu vargonininko
Vytauto Oginto skardų balsą. Skambant vargonų garsams, nejučia mintimis
grįžtu į praeitį ir tarsi girdžiu ne sūnaus, o jo tėvo, buvusio
vargonininko Stanislovo, balsą. Kokie panašūs balsai! Tėvo ir sūnaus.
|
|
Gerbkime
mirusiųjų atminimą
Pavaikščiojus po kapines žiemą jaučiasi tokia
ramybė. Tik ant vieno, kito kapo dega žvakelė, padėtas gyvas gėlės
žiedelis. Pasvarstykim jau dabar, kaip puošim savo brangių žmonių
kapus pavasarį. Pasitarkim su tais žmonėmis, kurie augina specialiai
kapinėms skirtas gėles, augalus. Nepadarykime iš kapo alpinariumo
ar gėlių darželio. Nereikėtų pirkti itin brangių augalų, nes jie
dažniausiai būna lepūs. Svarbiausia, kad kapavietė bet kokiu metų
laiku turi būti tvarkinga.
|
|