|
Muilo (melo) burbulo pūtimas
Seime vyksta naujas spektaklis, o tiksliau, pučiamas muilo (melo) burbulas: į naujai sudarytą Seimo laikinąją komisiją kviečiami kažkokie liudytojai, jau iš anksto neabejotinai žinantys, kas organizavo krašto apsaugos savanorio Juro Abromavičius nužudymą. Kai prokuratūra dėl duomenų trūkumo nutraukė J.Abromavičiaus nužudymo bylą, artėjant savivaldybių rinkimams buvęs Seimo pirmininkas A.Paulauskas (kartu su nuskriaustuoju jo globojamu VSD vadovu) A.Pociumi nutarė pamokyti Tėvynės sąjungos vadovus. O tie Seime sukurtos komisijos liudytojai tai žuvusiojo bendražygė, tiksliau, meilužė, prasigėręs laisvės kovotojams KGB suregztų ypač svarbių bylų tardytojas, per šalies nepriklausomybės atkūrimo sumaištį buvęs net Lietuvos atstovu vienoje šalyje, taip pat už sukčiavimą dideliu mastu teistas ministras, kartu nesibodėjęs (ir nesibodįs iki šiol) dalyvauti kontrabandinėje ginklų prekyboje ir kitose šalyse kuriantis revoliucijų planus. (Beje, labai neaišku, ką veikė šis veikėjas Sausio agresijos išvakarėse kelioms valandoms patekęs į Rusijos kariškių nelaisvę gal gavo kokias nors instrukcijas?) Išties įdomi kompanija, kurią atidžiai išklauso Seimo komisijos nariai, dokumentuoja jų parodymus, gauna papildomus pinigus. Gaila, kad kai kurie politikai patikėjo savanorio meilužės dviejuose purvinuose laikraščiuose KK ir LL, leidžiamuose turint tikslą pagal seną KGB išbandytą principą per savo agentus žurnalistus laisvoje spaudoje kelti kuo didesnę sumaištį žmonių protuose ir įtaką politikams, skleidžiamomis insinuacijomis. (Tokiu metodus, pavyzdžiui, darydavo užsienyje gyvenęs garsusis sovietinis KGB agentas žurnalistas Viktoras Lui, nekritiškiems Vakarų laikraščiams vis pasiūlydavęs kokį nors straipsnį intriguojančia tema, ir kiti). Ši ponia jau gal dvejus trejus metus be perstojo teigia vieną ir tą patį: jos gerbiamą savanorį nužudė Landsbergis ir jo bendraminčiai, keršydami už kažkokius kažkam pateiktus (ar nepateiktus) surinktus įrodymus, kad ir Pakaunės miškelyje vykusį savanorių maištą skatino, ir Bražuolės tilto sprogdinimą organizavo tie patys Landsbergio bendraminčiai dešinieji. Tačiau Seimo komisijoje aiškiai matyti, kad joje pateikiami ne kokie nors įrodymai ar liudijimai, bet liejami paprasčiausi juodžiausi šmeižtai, geriausiu atveju, piktos subjektyvios nuomonės prieš Lietuvos nepriklausomybės architektą Vytautą Landsbergį ir kitus nepriklausomybės atkūrėjus, visada juos pavadinant dešiniaisiais arba patriotais (šį žodį būtinai rašant kabutėse).
Akivaizdu, kad dar mūsų nepriklausomybės pradžioje puolimus prieš Lietuvos nepriklausomybės architektu pripažintą V.Landsbergį mūsų valstybingumo priešai tęsia toliau, nė kiek nemažindami savo įniršio ir tempo. Dar nesunaikintas KGB jau 1990 metais, kaip rodo kai kurie surasti dokumentai, siekė kuo labiau sukompromituoti V.Landsbergį, ir, kaip pasirodo, Lietuvoje dar ir dabar turi daug savo talkininkų. Aiškiai matyti, kad šios Seimo komisijos sudarymas ir jos darbas tai ne tik preliudija į savivaldybių rinkimus, siekiant sumenkinti Tėvynės sąjungos įtaką rinkėjams, bet tolimesnis, jau gana įprastas, tačiau visą laiką Lietuvai priešiškų jėgų, dirbančių beveik 50 metų mus okupavusios valstybės naudai, sąmyšio mūsų tautoje eskalavimas ir tautos kiršinimas, kuriam galo vis nesimato. Gaila, kad buvęs Seimo pirmininkas, dar neseniai lyg ir teisėtai užsitarnavęs valstybininko vardą, paklusdamas susikompromitavusiam ir nuo arenos nueinančiam VSD vadovui griebėsi šios negražios insinuacijos prieš Tėvynės sąjungą ir išsireikalavo atiduoti linčo teismui patriotiškai nusiteikusią partiją ir jos garbės pirmininką, pasaulyje pripažintą vienu gabiausių politikų. Kažkodėl šitas valstybininkas nė kiek nesidomėjo tokių Lietuvai atsidavusių žmonių, kaip Seimo nario Tautvydo Lideikio, žurnalisto Kęstučio Žičkaus, tautosakininko Vytauto Ledo nužudymo aplinkybėmis. Priešingai, jis vedė į didžiąją politiką tokius abejotinos vertės veikėjus.
Buvusios krato apsaugos savanorės ir kitų šmeižikų išsakyta komisijoje prielaida, kad jeigu V.Landsbergis, buvęs savanoriams kaip Dievas, būtų pasakęs, kad savanoriai privalo palikti mišką ir paklusti valdžiai, jie taip ir būtų padarę, nėra nieko verta. Ar nežino gerbiamoji buvusi savanorė, kad jos nekenčiamas V.Landsbergis jokios valdžios 1993 metais neturėjo, nes ir Seimui, ir Prezidentūrai, ir visuose kituose lygiuose vadovavo visai kitos politinės jėgos? Išvis labai įdomu, kodėl tariami liudytojai nesugeba pateikti jokių faktų, o kalba vien prielaidomis: jeigu Landsbergis būtų liepęs savanoriams, tai..., manau, kad... ir pan. Juk V.Landsbergis, gavęs žinią apie į Pakaunės mišką išėjusius savanorius, iškart išplatino pareiškimą, kad tai labai nenaudinga Lietuvai, o naudinga Maskvai ir LDDP (aišku, pastaroji įsižeidė) ir darė visus žygius sudaryti kuo veiksmingesnę komisiją įsismarkavusiems savanoriams raminti. Landsbergis jokiais būdais neragino savanorių pasilikti miške. Taip kalbėti gali tik susipykę su protu asmenys. Dar daugiau, būtent tik tų dešiniųjų tvirtos pozicijos dėka ir pavyko nuraminti sąmoningai kiršijamus ir pykinamus savanorius ir įtikinti juos grįžti iš miško be jokio šūvio, nors tokių raginimų iš provokatorių buvo apsčiai. Tačiau Seimo komisijos nariai, nutaisę rimtus veidus, klauso ir klausinėja vadinamųjų liudytojų ir dar netgi dėl darbo gausybės pratęsė komisijos darbą iki vasaros. Nejuokinkite pasaulio, ponai! Jeigu neturite ko veikti, pavažinėkite po skurstančią Lietuvą, suskaičiuokite, kiek kaimuose jau stovi tuščių sodybų, pasidairykite po šiukšlynuose besikapstančius žmones. Gal tada dings jums noras iki begalybės didinti sau atlyginimus už įtemptą papildomą darbą komisijoje, gal atjausite į emigraciją bėgančius žmones ir dėl to besiskiriančias šeimas?
Nėra jokios abejonės, kad Rusija nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvairiausiais būdais siekė ir tebesiekia pavergti Lietuvą kaip buvusią ir jai teisėtai priklausančią teritoriją. Tie planai, be abejo, ypač buvo vykdomi ir tik ką išvedus iš Lietuvos Rusijos kariuomenę (beje, būtent V.Landsbergio ir jo bendražygių tvirtos pozicijos dėka), t.y. 1993 metų rugsėjį, kai prasidėjo vadinamasis savanorių maištas. Kaip rodo kai kurių tuos įvykius žinojusių žmonių parodymai, Rusijos KGB ir GRU tuo metu turėjo užmačių paveikti kurią nors Lietuvos gyventojų dalį: anksčiau tai buvo vadinamieji autonomininkai, t.y. Vilniaus krašto sulenkinti gyventojai, o 1993 metais savanoriai, kurių nepasitenkinimą kėlė kai kurių valdžios atstovų bei pačių savanorių vadovybės narių, visų pirma pačio J.Abromavičiaus neteisingi poelgiai bei kai kurių savanorių pareigų viršijimas. Laimė, dėl ryžtingų V.Landsbergio ir jo bendražygių (būtent dešiniųjų) sutaikymo veiksmų pavyko į mišką pasitraukusius savanorius sugrąžinti į miestą (kur jie, beje, surado, kaip liudija sutaikinimo komisijoje tada dirbę dešinieji, begirtuokliaujantį savo vadą J.Abromavičių), t.y. savanoriai, kaip vaizdžiai apibūdino V.Landsbergis, tik pagrybavo miške, o ne maištą kėlė. Aišku, savanorių išėjimo į mišką iniciatoriai, kaip matyti iš Seimo komisijai liudijusiųjų, nė neįtarė, kad jie buvo atsidūrę gudrių KGB ir GRU žaidimų pinklėse.
Pavojingas žaidimas su valstybingumu tęsiasi...
© 2007 XXI amžius
|