Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasingumo esmė – meilė

S. Rimutė GARNEVIČIŪTĖ,

Švč. M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo
Vargdienių seserų kongregacija

Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra kilęs iš Lūginės kaimo netoli Marijampolės. Gimė 1871 m. balandžio 13 d. ir iki mirties 1927 m. sausio 27 d. visą savo gyvenimą paaukojo Dievui ir dvasinei kitų naudai. Jis pašaukimą į kunigystę priėmė kaip Dievo dovaną, ją ugdė, gilino studijomis Kelcų ir Varšuvos kunigų seminarijose, Petrapilio dvasinėje akademijoje, Fribūro universitete. Vykdė įvairų pastoracinį darbą parapijose, tarp darbininkų. Mokė sociologijos ir dogminės teologijos Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1909 metais atnaujino Tėvų marijonų vienuoliją, kuriai suteikė visai naują pobūdį; pats tapo tos vienuolijos nariu. Šiai vienuolijai vadovavo iki pat mirties. 1918 metais paskirtas Vilniaus vyskupu, o 1925 metais – apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai. Jo dėka buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija ir parengtas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos vyriausybės.

Palaimintasis Jurgis yra bendraamžis su šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese, – ji gimė 1873 m. sausio 2 d., mirė 1897 m. rugsėjo 30 d., – tais metais J.Matulaitis tęsė mokslus Petrapilio dvasinėje akademijoje. Ten mokydamasis, Jurgis priklausė asketikos būreliui. Būrelio susitikimuose formavosi narių idealizmas ir asketiškas charakteris. Kaip J.Matulaitis suprato asketiką? Kokią vietą jo dvasingume užėmė meilė? O gal meilė jam buvo viso dvasinio gyvenimo viršūnė, kaip ir jo bendraamžei, „mažąjį kelelį“ praktikavusiai Prancūzijos Lizjė Karmelio vienuolei Teresei Marten? Ji vieną dieną suprato, kad tobula artimo meilė „neturi būti slepiama širdies gilumoje, ji privalo šviesti ir džiuginti ne tik tuos, kurie yra man brangiausi, bet ir visus, kurie yra namuose“ („Vienos sielos istorija“).

Į Pal. J.Matulaičio dvasingumą buvo gilinamasi tarptautiniuose simpoziumuose, kurių medžiagą 2003 metais išleido Marijonų talkininkų centro leidykla knygoje „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida“. Savo straipsnyje remsiuosi šia knyga, J.Matulaičio lietuviškai rašytais „Užrašais“, išleistais 1998 metais, dar panaudosiu „Vargdienių seselių vienuolijos vedamąją mintį ir dvasią“, 1921 metais išspausdintą Marijampolėje. Tai Matulaičio įsteigtai moterų vienuolijai pritaikytas variantas.

Įdomu, ar J.Matulaitis buvo susipažinęs su dvasingumu „didžiausios Naujųjų laikų šventosios“, kaip Teresę Marten 1914 metais apibūdino popiežius Pijus X. 1923 metų balandį popiežius Pijus XI paskelbė seserį Kūdikėlio Jėzaus Teresę palaimintąja, 1925 m. gegužės 17 d. vyko jos kanonizacija Romos Šv. Petro bazilikoje. Tų metų rugpjūčio 1 dieną vysk. J.Matulaitis išvyko į Romą. Ten ir sužinojo apie tą didelę šventę. Manau, kad turėjo pasidomėti ir šios vienuolės dvasingumu, nes pats buvo didžiausias vienuoliško gyvenimo žinovas Lietuvoje, jau atnaujinęs Marijonų vienuoliją ir įkūręs dvi vienuolijas moterims.

1918 metais įsteigęs Vargdienių seselių vienuoliją, jos narėms vyskupas nurodo: „Težinie, jog krikščionių tobulybė iš visų dorybių sujungimo, o jos esmė remiasi pašvenčiamąja malone ir meile. Tegu tad visokiais būdais stengiasi laikyti ir ugdyti meilės dorybę“. Šį nurodymą jis pagrindžia šventraščio mintimis: „Įsakymo tikslas yra meilė“ (Tim 1, 5); „O už visa tai aukščiau turėkite meilę, kuri yra tobulybės ryšys“ (Kol 3, 14); „Dievas yra meilė, o kas gyvena meilėje – Dievuje gyvena, o Dievas jame“ (1 Jn 4, 16); „Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis, visa savo mintimi, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27).

Vytautas Bagdonavičius, MIC, teigė, kad vienuoliško gyvenimo istorijoje meilės dorybė yra patyrusi pavojų. Buvo vienuolių, kurie sakė, kad įžadai yra aukščiau už meilės įstatymą, dėl to tiems, kurie laikosi evangelinių patarimų (įžadų), nėra reikalo laikytis įstatymų (meilės įstatymo). Po šv. Teresės Avilietės reformų Karmelio vienuolynuose pradėta puoselėti darnų saikingą gyvenimą, kur meilė svarbiau už viską – ir už apsimarinimus, nes jie tik būdas, tik meilės išraiška. Bet po trijų šimtų metų kai kurie karmeličių vienuolynai nukrypo į asketinių pratybų gausinimą. Besaikės atgailos ir apsimarinimai uoliausioms vienuolėms galėjo virsti tikrosios meilės ir pamaldumo pakaitalu. Ne vieną karmelitę buvo sukausčiusi Dievo Teisėjo rūstybės baimė.

J.Matulaitis suprato, kad tarpusavio meilės liudijimas sėkmingiausiai padeda skelbti Evangeliją. Meilė yra geriausia apaštalavimo forma, todėl Vargdienių seselėms nurodė: „Tegu rūpinasi daryti įtakos į kitus, anot šventojo Augustino, „žodžių galybe ir meile“, t. y. tvirtu ir nepajudinamu tikėjimu bei giliausiu įsitikinimu, savo kantrumu, meilumu, nuolaidumu, meile, uolumu ir gerais darbais, nebent gerai suprasta meilė ir išmintis patartų vartoti smarkesnių priemonių negalėms gydyti“. Jam meilė nėra vienpusė ar neapdairi, ji turi atsižvelgti į visus: kuo didžiausia visiems paklydėliams, sauganti silpnuosius nuo pataikavimo jų klaidingoms nuomonėms, o geruosius nuo papiktinimo.

Vargdienės seserys turi vienuolišką gyvenimą jungti ir derinti su artimo meilės darbais. Pal. J.Matulaitis vienuolišką ir apaštališką gyvenimą suvokė kaip organišką visumą. Artimo meilės darbai tokie: „Visur kelti liaudies tikėjimą ir maldingumą, atitaisyti krikščionišką dorą, didinti taiką ir kits kito meilę visuomenės sluoksniuose, klystančius vesti į gerą kelią, nemokančius pamokyti tikėjimo paslapčių, stropiai užsiimti meilės darbais, būti pasiruošę visokiam geram darbui...“.

Pal. J.Matulaitis kalba apie atsakingą meilę, ne vien žodžiais reiškiamą, bet remiamą širdies atsivėrimu ir pasirengimu teikti pagalbą, tarnauti artimui visais galimais būdais. Trokšdami mylėti iki galo, krikščionys gali pakelti didžiausias aukas artimųjų išganymui. Mylintis žmogus neužsidaro savyje, yra atviras, diskretiškas, paprastas. Tokia meilė užtikrina ištikimumą ir padeda kęsti sunkumus bendraujant su broliais. Pavyzdys yra Kristaus meilė, kuri ištvėrė ir tada, kai visi nuo Jo pasitraukė. Krikščionis yra krikštu gautos Jo malonės įskiepytas į tokią meilę.

Vienuoliams nurodomos meilės formulę randame „Užrašuose“: „...kad guldytume galvas vienas už visus, o visi už vieną“. Meilės būtinumas yra ir žmogiškas poreikis kelyje į šventumą, kad visi būtų viena, kaip yra vienas Dievas. Be tos vienybės nėra nei panašumo į Dievą, nei bendrumo su Juo. „Kada Dievo meilė į mūsų širdis įžengusi ją praplečia, tada joje taip erdva pasidaro, kad visi žmonės, be jokių skirtumų ar tai luomų, ar tautos į ją sutelpa“. Taigi broliškoji meilė yra Dievo meilės pasekmė. Esame Dievo vaikai ir broliai su Kristumi ir Kristuje. Teisingai nusistatęs krikščionis patraukia kitus prie Jo, pats neprarasdamas vienybės su Juo. Prof. Stanislavas Urbanskis įžvelgia, kad Pal. J.Matulaičio dvasingumo esmė – dinamiškoji meilė. Taip mylėdamas jis galėjo patirti Dievo meilę ir reikšti tą meilę tarnystėje Dievui. Pal. J.Matulaičio atrasta meilė buvo tikrinama įvairiomis aplinkybėmis, ypač tapus Vilniaus vyskupu. Jo veikloje reiškėsi ganytojiška meilė žmonėms, o per visą gyvenimą – vienuoliška meilė, apimanti ir Bažnyčią, ir visą žmoniją.

Pal. J.Matulaitis visiškai atsidavė Dievo Apvaizdai. Kad galėtų visiškai Juo pasitikėti, žmogus privalo tapti Jo įrankiu. Vyskupas meldėsi: „Štai aš, imk mane, daryk ką nori su manimi; duok, kad būčiau palankiu įrankiu Tavo rankose. Tegu tik Tavo garbė auga, Tavo karalystė platinasi, Tavo valia pildosi. Duok man, kad kaskart labiau savęs išsižadėčiau ir kaskart Tave labiau mylėčiau“ (1911 01 13). Tai meilė padaro, kad žmogaus dvasia krypsta į savo meilės objektą, savąjį tikslą – Dievą, skatindama išsivaduoti iš žmogiškos dvasios ribotumo ir apsisiausti Dievo dvasia. Palaimintasis ragina nuolat stengtis įgyvendinti meilę, spinduliuoti į aplinką gerais darbais. Krikščionis visada gyvena veikliai mylėdamas visus žmones. Susidurdama su sunkumais, žmogiška meilė bręsta ir stiprėja. Kadangi tikra artimo meilė viršija žmogaus galimybes, krikščionis su pasitikėjimu siekia atsiduoti Dievo valiai. Tobulas Dievo valios vykdymas Pal. J.Matulaičiui yra meilės Dievui įrodymas ir jos apraiška. Bręstant dvasiniam gyvenimui ta meilė nežino ribų.

Palaimintojo Jurgio gyvenime ryškus mistinis susivienijimas su Dievu, o kelias ir jėga, kuri veda į susivienijimą, yra meilė. Tai meilės dėka žmogaus viduje apsigyvena Dievas ir jam vadovauja. Galiausiai meilė įveda į amžinąjį gyvenimą ir ten pasilieka. Meilė nėra praeinanti vertybė, todėl Pal. J.Matulaitis ir skiria meilei pirmenybę tarp visų dorybių ir Dievo dovanų. Ji yra aukščiausia vertybė, suteikianti žmogui ypatingą Dievo vaiko orumą ir sudaranti viso dvasios gyvenimo sintezę. Palaimintasis tobulu asmeninės meilės pavyzdžiu laiko Kristų. Pal. J.Matulaitis kviečia sekti Jėzumi, svarstant Jo gyvenimo įvykius ir priimant Jo mokslą.

Palaimintojo Jurgio tobulo apaštalavimo pagrindas yra asmeninis Evangelijos skelbėjo šventumas. „Užrašuose“ jis rašė: „Pirmiausia, žinoma, visada reikia rūpintis dvasišku viduriniu žmogaus ištobulinimu, kad jis būtų pagal Dievo širdį žmogus“. Svarbu būsimąjį apaštalą „gerai, tinkamai Kristaus dvasioje išauklėjus: jo protą tikra pilna tiesa apšvietus, jo valią į Dievo valios (...) ryšius stipriai suėmus ir Dievo malone (...) sustiprinus; jo širdį karšta Dievo ir artimo meile uždegus“ (1910 11 17). Meilė padaro, kad apaštalavimas tampa vaisingas. Palaimintasis Jurgis savo „Užrašus“ pradeda taip: „Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti“ (1910 10 14). Palaimintojo Dievas tapo gyvenimo centru, o apaštalavimo veiksmų variklis – karšta meilė Dievui: „Širdis mano dega. Norėčiau iki paskutiniam savo kraujo lašeliui paaukoti už Tave, viską atiduoti, visko išsižadėti“ (1911 01 13) ir sudegti „kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir tavo Bažnyčios“(1913 04 05).

Gilindamasis į šventumo sampratą, Palaimintasis teigia, kad „ją išreiškia žodis meilė, nes‚ Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame‘ (1 Jn 4, 16)“ (1910 11 17). Jam meilė yra šventumo esmė, pagrindas ir šaltinis. Meilė skatina žmogų siekti kiekvienos minties, kiekvieno veiksmo tobulumo. Palaimintasis įsitikinęs, kad „šventam galima būti tiktai mylint Dievą; jeigu ta meilė užgestų širdyje, o liktų vien išoriniai darbai, nieko jie nereikštų“ (1 Kor 13). Panašiai kalbėjo ir Kūdikėlio Jėzaus Teresė: „Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu meilė užgestų, apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti savo kraują...“ (Vienos sielos istorija).

Priešų meilė yra vienas iš tobulos meilės ženklų, Jėzaus paskelbtų Kalno pamoksle (plg. Mt 5, 43-48). Patyrusiam daug skriaudų ir nemalonumų per visą gyvenimą Pal. J.Matulaičiui Kristaus žodžiai, mylėkite savo priešus‘ tapo vidaus gyvenimo ir mokymo programa, kurią išreiškė šūkiu „Nugalėk blogį gerumu“ (Rom 12, 21), jį įrašė į savo, kaip vyskupo, herbą, citavo laiškuose ir konferencijose, įtraukė kaip privalomą Marijonų vienuolijai taisyklę ir nuolat taikė šį šūkį savo gyvenime, ypač sunkiais tarnystės Vilniuje metais (1918-1925), kur buvo tautinis ir tikybų susiskaldymas mišrios nacionalinės sudėties diecezijoje. Palaimintojo Jurgio jėga ir šaltinis buvo meilė, leidusi jam užmiršti save kitų labui ir būti su lenkais lenku, su žydais žydu, su pagonimis pagoniu – visiems viskuo.

Sesuo Janina Samolevič pastebi, jog iš Pal. J.Matulaičio raštuose išreikšto mokymo matyti, kad meilė kitam asmeniui gali būti vien laisvas vienas kito apdovanojimas, o ne viešpatavimas kitam. Tikrai mylintys vienas kitą asmenys gali reikalauti, drausti, patarti, bet neturi padaryti kito asmens sau pavaldaus. Palaimintasis nurodo vyresniosioms, kad jos sakytų seserims jų ydas prisilaikydamos meilės (pirmiausia), nuolankumo ir išmintingumo, taip pat norėtų, kad ir seserys joms jų ydas atskleistų, nes tik viena kitą palaikydamos gali eiti tiesiu keliu į tobulybę. Panašiai sakė Kūdikėlio Jėzaus Teresė: „Neretai labai noriu vietoj pagyrimų girdėti ką kita“, „mieliau pačiai išklausyti šimtus papeikimų ir priekaištų, negu prikaišioti kitiems“.

Kun. Voicechas Skora, MIC, sakydamas homiliją viename simpoziumų, atkreipė dėmesį, kad turime kalbėti apie meilę ne tik kaip apie prigimties polinkį ir siekį, bet ir kaip apie meną, kurio mokomasi visą gyvenimą čia, žemėje, ir kurio mokytoju tapo arkiv. J.Matulaitis. 1916 m. vasario 16 d. jis dienoraštyje rašė: „Ne visų atmenama, kad ne tik reikia mylėti, bet kad dar reikia ir mokėti mylėti Dievą ir Bažnyčią“ (1911 02 16). Pal. Jurgis iš tikrųjų liepsnojo Dievo meile. Dievas yra pirmoje vietoje, yra centras, visų maldų, darbų ir sumanymų tikslas.

Būtent meilei skiria Pal. J.Matulaitis pirmenybę tarp visų dorybių ir Dievo dovanų. Taigi XIX-XX a. sandūroje Bažnyčios šventųjų dvasiniame mokyme sušvinta meilė, „kuri yra tobulybės ryšys“ (Kol 3, 14). Mums, jau XXI amžiuje gyvenantiems Dievo vaikams, užduotis – visą gyvenimą nenuilstant mokytis meilės.

© 2007 „XXI amžius“