| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tėvo pėdomis
Sekmadienis. Šventos dienos ankstyvas rytas, o aš jau bažnyčioje. Tyla Joje tarsi jaučiu Viešpaties buvimą. Man patinka tyla ir joje melstis. Greitai pradės rinktis parapijiečiai, bažnyčios choras. Meldžiuosi. Vargonų pirmieji akordai nuvilnija per visą bažnyčią, pripildydami ją nepaprasto, jaudinančio skambesio. Išgirstu vargonininko Vytauto Oginto skardų balsą. Skambant vargonų garsams, nejučia mintimis grįžtu į praeitį ir tarsi girdžiu ne sūnaus, o jo tėvo, buvusio vargonininko Stanislovo, balsą. Kokie panašūs balsai! Tėvo ir sūnaus. Vaikystėje, pamėgusi vargonų muziką, nemažai laiko praleisdavau prie jų, klausydamasi senojo vargonininko grojimo, kuris Pušaloto bažnyčiai atidavė 28-erius pačius gražiausius metus. Likimas buvo negailestingas, ir prieš 18 metų, Šv.Cecilijos dienos išvakarėse, jis išėjo amžinybėn. Bažnyčia ir parapijiečiai neteko gero, dvasingo, muzikalaus žmogaus. Išeidamas iš šio pasaulio, vargonininkas Stanislovas paliko du muzikalius sūnus. Vienas iš jų, Stanislovas, gieda bažnyčios chore, o vyriausiasis Vytautas eina tėvo pėdomis: gieda ir groja Pušaloto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje 16 metų. Apie jo talentą kalbama ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir už jos ribų. Prisimenu vargonininko pasakojimą apie jo kelią prie vargonų. Iš pradžių jis nemėgo šio instrumento. Tačiau viskas yra Dievo rankose. Kelias nebuvo lengvas laisvu nuo darbo laiku savarankiškas mokymasis Panevėžio miesto bažnyčiose, būdamas švelnus, nuširdus, dvasingas ir gebantis pritraukti žmones, subūrė bažnyčios chorą. Jame ilgus metus gieda Ona Pranskūnienė, Bronė Pečiukienė, vargonininko brolis Stanislovas, Eugenija Jarašūnienė, Lina Mikolaitienė, Barbora Švipienė, švenčių dienomis talkina žmona Lilija su sūnumi ir dukra, turintys muzikinių gebėjimų. Prieš keletą metų į bažnyčios chorą atėjo Virginija Trybienė, Vanda Matulėnienė, Zofija Ruzienė, Danutė Kutkevičienė su dukra Rasa, Sofija ir Mykolas Tamašauskai. Chorui daug padeda ir buvęs ilgametis bažnyčios klebonas, dabar kun. jubiliatas Albinas Pipiras bei jaunieji Pušaloto pagrindinės mokyklos giedorėliai. Vargonininkas Vytautas praleidžia ne vieną valandą prie vargonų, mokydamasis pats ir choristus mokydamas naujų bažnytinių giesmių. Yra geras organizatorius, surengęs ne vieną renginį klebonijoje, dainuojantis kaimo kapeloje Prie Lėvens bei dalyvaujantis Pušaloto kraštiečių klubo veikloje. Tačiau pačios gražiausios gyvenimo akimirkos kai visa šeima susirenka namuose prie muzikos instrumentų: vargonininkas Vytautas su akordeonu, sūnus Nerijus su smuiku, duktė Ieva su gitara, o mažiausiasis atsisėda prie pianino. Žmona Lilija pritaria balsu. Ir aidi švelni muzika jų namuose. Džiugu ir linksma Skardus bažnyčios varpas sugrąžina mane į tikrovę. Nuvilnija per bažnyčią vargonų akordai, primenantys savos parapijos kilnios dvasios žmones. Prasideda šv. Mišios, kurias už parapiją aukoja klebonas kun. Albertas Kasperavičius. Mintyse dar spėju pasakyti žodžius: Viešpats telaimina ir tesaugo tave! Teleidžia Viešpats šviesti tau savo veidą ir tebūna tau maloningas! Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai ir tesuteikia ramybę! (Sk 6, 24-26). Rita VAIŠVILIENĖ Pušalotas, Pasvalio rajonas
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |