|
Šventa pareiga Tėvynei
Kiekviena tautinė ir religinė šventė suteikia džiaugsmo mūsų rūškanam gyvenimui. Pirmiausia verčia mus prisiminti tuos idealus, kuriuos primena šventė. Ir verčia kiekvieną iš mūsų atsakyti į klausimą: Ar mokame sąmoningai švęsti? Antra, leidžia mums atsipūsti nuo dienos rūpesčių ir visai šeimai pabūti kartu. Tik bėda, kad nemokame švęsti ir laiką praleidžiame veltui, pasitenkindami vien materialinėmis gėrybėmis. Šventė lieka tik išoriška, be turinio.
Keletas pastebėjimų apie praėjusią Sausio 13ąją. Atrodo, ši šventė, nors švenčiame ją jau šešiolikti metai, daroma vis pilkesnė. Seimo salėje pusė seimūnų vietų tuščios. Taigi kai kurie Seimo nariai, nors jie žmonių išrinkti į Seimą, savo elgesiu paniekina Lietuvą. Jau nebesigirdi prof. V.Landsbergio ir Laisvės kovotojųpartizanų žodžio. Kodėl? Jei ne jų pasiryžimas kovoti, ko gero, nebūtų buvę ir Kovo 11osios. Prof. V.Landsbergis kvietė žmones ginti Lietuvą, ir patriotai ėjo prie Seimo ir kitų pavojingų vietų. Ir apgynė Tėvynę, net sveikatos ir gyvybės kaina.
Iškilmių iš Seimo rūmų netransliavo ir nacionalinė televizija. Į Lietuvos Sąjūdžio pirmininko Ryto Kupčinsko paklausimą, kodėl televizija netransliavo, LRT vadovas atsakė: Ar neužtenka, kad buvo transliuota per radiją?
Atrodo, kad kaimo žmonės yra tie skurdžiai, kurie turi būti dėkingi už tai, ką ponai duoda. Atminkite, ponai valdininkai, kad mes valgome tų skurdžių išaugintą duoną. Reikia priminti, kad kaimo žmonės ir daug miestiečių gyvena žemiau skurdo ribos ir nežino, kam pasiskųsti. Todėl daugelio širdyse apatija ir nusivylimas viskuo.
Kur Prezidentūros gausūs patarėjai, suvalgantys iš biudžeto milijonus ir nepranešantys apie šią tragišką padėtį Prezidentui? O bolševikų apklausos, tikinančios, kad Prezidentas yra populiariausias žmogus valstybėje, jį migdo. Panašiai hipnotizuojama ir Bažnyčios vadovybė.
Kasmet oficialios kalbos per valstybinius renginius darosi įžūlesnės. Ne visi oratoriai turi teisę kalbėti pirmuoju asmeniu: mes dirbome, mes kovojome, mes laimėjome. Reikia kalbėti trečiuoju asmeniu: jie dirbo, jie kovojo, jie liejo kraują ir jie laimėjo. O oratoriai, jei jie turi bent kiek nuoširdumo ir atgailos dvasios, tepasako, kur jie buvo ir ką darė, kaip jie kovojo
Buvo gera Atkuriamojo Seimo deputato Nikolajaus Medvedevo kalba. Informatyvi ir nuoširdi. Pasiskaitykite XXI amžių (2007 01 17) ir kitiems pasakykite.
Liūdna ir graudu, kad į šias vėliavos pakėlimo šventes ateina nedaug žmonių. Per Savanorių vėliavos pakėlimą prie Seimo buvo tik trys civiliai
Reikia atminti, jog įvairių valstybių karo atašė mūsų gyvenimą stebi ir fiksuoja. Jau tos pačios dienos vakare ir Vakaruose, ir Rytuose šalių vadovai ir vyriausybės žino, kaip mes švenčiame ir kokie esame. Taigi miestiečiai, patingėdami ateiti į vėliavos pakėlimo ceremoniją, padaro meškos paslaugą Tėvynei.
Per šventes iškelkime Trispalvę, kurią kai kurie seimūnai suniekino, o kiti perša raudoną su Vytimi baltame fone
Nueikime į bažnyčią pasimelsti ir aplankykime žuvusiųjų kapus ar paminklus. Išmokime švęsti savo tautines ir religines šventes, kaip ir tinka katalikams bei Lietuvos patriotams.
* * *
Ta pačia proga dar apie vieną svarbų reikalą. Vasario 25 dieną vyks rinkimai į savivaldybes. Kai kas tvirtina, kad tai svarbesni rinkimai negu Seimo. O mes, katalikai, džiaugiamės, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje kartais pasiekia populiarumo viršūnę, ir miegame. Jei priešai giria, netikėkime. Bet dar plačiau atmerkime akis! Per šiuos rinkimus yra dar daugiau galimybių nugrimzti į moralinę balą. Taigi galvokime ir tarkimės. O jei neaišku, klauskime. Lietuvoje dar yra protingų žmonių.
Šį kartą primenu tik pagrindinius principus:
1. Kiekvienas lietuvis patriotas ir katalikas privalo eiti balsuoti! Nebalsuodamas padarys didelį nusikaltimą. Paniekins žuvusius brolius ir seseris. Taps dezertyru!
2. Kiekvienas lietuvis patriotas ir katalikas balsuoja tik už dešiniąsias partijas.
O tokios yra konservatoriai Tėvynės sąjunga ir krikščionys demokratai. Ar teko girdėti, kad bolševikai ar į juos panašūs balsuotų už dešiniuosius? Argi mes ir šiemet pasirodysime dar nesąmoningesni? O gal pasiduosime kairiųjų demagogijai? Jūs žinote, kiek jų okupacija ir tada, ir jau atkurtoje Lietuvoje mums kainavo ašarų, kraujo ir prarastų jaunų gyvybių?! Mus, tikinčiuosius, įpareigoja Antrasis didysis Dievo įsakymas: Mylėk savo artimą kaip pats save. Ir penktasis: Neužmušk. Aukštaičiai sako: Nevyk Dievo į medį, paskui ir su pyragu Jo neišprašysi.
Mūsų kelyje į amžinybę yra trys teismai: sąžinės, istorijos ir Dievo.
Neturiu didesnės auditorijos, nėra didesnės katalikiškos spaudos. Todėl per XXI amžių kreipiuosi į visus patriotus, o ypač į Laisvės kovotojus, partizanus, politinius kalinius, tremtinius ir visus, kurie vykusioje ilgoje pasipriešinimo okupacijai kovoje leido savo sodybose išsikasti bunkerius, nors gerai žinojo, kad ši auka baigsis sunaikinimu arba Sibiru.
Atlikite savo šventą pareigą Tėvynei!
Telaimina jus visus Dievas!
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
© 2007 XXI amžius
|