|
Ne žmonės, o baubas
Prieš Kalėdų šventes Didžiosios Britanijos žvalgybos pareigūnai pranešė, kad radikaliųjų islamistų teroristai parengė planą, kaip susprogdinti Lamanšo tunelį, jungiantį Prancūziją su Anglija. Niekas pernelyg ir nesistebėjo tokiais teroristų planais, nes teroristų išpuoliai pasaulyje tampa vos ne kasdieniu reiškiniu. Nuo Niujorko iki Londono, nuo Bagdado iki Kolombo pasaulį apėmė siaubas dėl teroristų savižudžių, pasivadinusių šachidais, vykdomų išpuolių.
Tad kas gi yra tie šachidai vyrai ir moterys, be baimės pasirinkę mirtį ir kartu su savimi pasiunčiantys į aną pasaulį tūkstančius nekaltų, niekuo dėtų žmonių? Akivaizdu, jog tarp tų savižudžių teroristų egzistuoja bauginančios paralelės, bet kiekviena tokio šachido istorija yra originali ir nepakartojama. Teroristų siautėjimas jau tapo tikru košmaru policijai, saugumo tarnyboms, psichologams, kurie griebiasi už galvų išanalizavę tokių teroristų mirtininkų biografijas. Daugelis jų ne beraščiai, nuo ankstyvos paauglystės ištreniruoti agresyvių radikalių islamistų mulų ir galvažudžių lageriuose, net buvę respektabilūs, išsilavinę piliečiai. Tarkim, 32 metų Mohamedas Ata, garsaus advokato iš Egipto sostinės Kairo sūnus. Studentai, kurie mokėsi kartu su M.Ata Vokietijoje, laikė jį labai mandagiu ir paslaugiu jaunuoliu. Vokiečių profesoriai negailėjo jam pagyrimų už gerą mokymąsi ir užsibrėžto tikslo siekimą. Hamburgo universitete jis studijavo architektūrą, taip pat darbavosi vienoje architektų firmoje, kur buvo kalbama tiktai vokiškai ir dėl kalbos jam nebuvo jokių problemų. Tačiau vieną kartą M.Ata nuvyko į šventąjį musulmonų miestą Meką ir kurį laiką užtruko Afganistane. Grįžęs iš kelionės Mohamedas pradėjo uoliai lankyti Hamburgo mečetę, kurioje ilgai bendraudavo su islamistais fanatikais, žinomais savo antivakarietiškomis nuotaikomis. Kas pasikeitė jo mąstysenoje, sunku pasakyti. Tačiau faktas lieka faktu: 2001 m. rugsėjo 11 d. kaip tik jis, tapęs Al Qaedos teroristų grupuotės vadeiva, nukreipė JAV kompanijos American Airlines keleivinį lėktuvą į šiaurinį Pasaulio prekybos centro dangoraižį. Per tą teroristų ataką Niujorke žuvo daugiau kaip 2750 žmonių.
Arba ne mažiau pagarsėjusi teroristė savižudė namų šeimininkė Rim el Riši, 21 metų moteris, dviejų vaikų motina, vienas iš kurių krūtimi maitintas mažylis. Gimusi pasiturinčių palestiniečių šeimoje, ji vieną vakarą užsidėjo sprogmenų prikimštą vadinamąjį šachido diržą ir jos bendrai nuvežė ją prie Izraelio pasienio kontrolės posto. Ji ėjo su ramentais, dėdamasi invalide. Kai Izraelio kareiviai ėmė tikrinti jos rankinę, ji susisprogdino. Žuvo keli Izraelio kareiviai. Namuose paliktame priešmirtiniame laiške el Riši rašė: Aš visada troškau, kad mano niekingas kūnas taptų mirtina bomba, žudančia sionistus. Tiesa, po šios savižudės teroro akto vienas arabų laikraštis rašė, kad savo žmoną į mirtį pasiuntė jos vyras išpirkti tikros ar tariamos šeimyninės neištikimybės kaltę. Esą ji sanguliavo su vyro pusbroliu.
Arba dar vienas pavyzdys. Donas Stiuartas Vaitas buvo normalus vieno Anglijos miestelio Bekingemširo grafystėje paauglys. Po tėvo mirties jis pradėjo blogai mokytis ir vis dažniau lankytis pas vietinių musulmonų imamą. Praėjus pusmečiui jaunuolis priėmė musulmonų tikėjimą, užsiaugino barzdą ir pakeitė savo anglišką pavardę į Abdulos Vachido. Naujai iškeptas musulmonas beveik neišeidavo iš mečetės, kurioje klausėsi mulų pasakojimų apie amerikiečių žiaurumus Irake ir stebėjo filmuotus siužetus, kaip Izraelio lėktuvai bombarduoja Beirutą. Pats Abdula nuolat kalbėjo savo naujiems draugams musulmonams, kad jis jau yra visiškai pasirengęs atlikti žygdarbį islamo labui, apie kurį kalbės visas pasaulis. Ir štai 2006 m. rugpjūčio 10 d. jį suėmė Anglijos policija. Pasirodo, šis naujasis musulmonas kartu su 25 bendrais rengėsi susprogdinti dešimt Didžiosios Britanijos keleivinių lėktuvų, skrendančių iš Londono į JAV, ir surengti dar kruvinesnę puotą nei per 2001 m. rugsėjo 11 d. Savo planą jie pavadino Rugsėjo 11-oji kvadratu.
Beje, po tos baisios rugsėjo 11-osios Niujorke ir Vašingtone teroristai smogė daugiau nei dešimtyje šalių nuo Romos iki Kasablankos, nuo Bagdado iki Balio ir Karačio, jau nekalbant apie Gazos sektorių. Naikinimo centrais tapo netgi kai kurios mečetės ir, žinoma, žydų sinagogos. Taip pat restoranai, kavinės, jaunimo diskotekos, autobusai, metro vagonai. Šių žmogžudžių tikslas kelti visuotinę baimę. Jų planuose įteigti žmonėms, jog siaubas juos gali ištikti visur ir nuo jo nei pabėgsi, nei pasislėpsi.
Ne tiktai vis augantis teroro aukų skaičius, bet ir pats teroristinių aktų charakteris kelia siaubą. Daugumą paskutiniųjų teroro akcijų įvykdė islamistų vadinamieji išrinktieji kankiniai, mirtininkai, į kuriuos verbuojama kuo daugiau žmonių. Savižudžių teroro išpuoliai tapo baisiu ginklu, įsigalėjusiu XXI a. pradžioje. Žmonijos košmaru tapo tai, kad žmogus bomba gali atsirasti visur ir jį aptikti nepaprastai sunku. Radikalieji islamistai sugeba įteigti rengiamiems savižudžiams teroristams, kad jokie, netgi Korano, principai, draudžiantys žudyti savo artimą ir nusižudyti pačiam, yra niekam verti. Dargi atvirkščiai. Teroristams savižudžiams žadami žydintys Alacho sodai, kuriuose juos sups dešimtys (kažkodėl po 72) juodaakių gražuolių. Kita vertus, žmogžudys, teroristas savižudis labai pakelia savo šeimos prestižą, o svarbiausia finansinę padėtį. Paprastai islamistų radikalų organizacijos išmoka savižudžio kankinio šeimai dideles finansines kompensacijas. Ir kuo daugiau savižudis teroristas nužudo visiškai nekaltų žmonių, daugiausia tokių pačių musulmonų, tuo kompensacijų sumos didesnės.
Bet svarbiausia, kad žmogžudys mirtininkas gali būti bet kokio socialinio sluoksnio atstovas. Štai kodėl šis baisus XXI amžiaus reiškinys tampa net pavojingesnis už branduolinį ginklą.
Petras KATINAS
© 2007 XXI amžius
|