Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Prisimenant žymųjį filosofą Antaną Maceiną

Giedrius GRABAUSKAS,

istorikas

Antanas Maceina

Šįmet sukanka 20 metų, kai mirė filosofas Antanas Maceina. Šį mąstytoją pagrįstai galime vadinti vienu iškiliausių lietuvių filosofų. A.Maceina gimė 1908 metais Marijampolės aps. Bagrėnų k., dabartiniame Prienų rajone. 1928-1932 metais studijavo Kauno universitete. Po to išvyko į užsienį, Liuveno, Fribūro, Strasbūro universitetuose studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1934 metais jam suteiktas filosofijos mokslo daktaro vardas. 1935-1943 metais dėstė Kauno universitete. 1944 metais A.Maceina pasitraukė į Vakarus, apsigyveno Vokietijoje. Ten gyvendamas jis atsidėjo moksliniam darbui, išleido keletą knygų, tapo Fribūro universiteto, vėliau – ir Miunsterio universiteto profesoriumi.

A.Maceina didelį dėmesį skyrė kultūros filosofijai, bet pagrindinis jo tyrinėjimų objektas buvo religijos filosofija. Pasižymėjo kaip novatorius – krikščioniškąją filosofiją jungė su egzistencializmu. A.Maceina rėmėsi įvairiomis religijos filosofijos kryptimis, nagrinėjo augustinizmą, tomizmą ir siekė rasti tam tikrą vidurį tarp šių krypčių. Pasisakė už katalikybės atnaujinimą, neigė racionalizmą. Sau artimais religijos filosofais laikė Gabrielį Marselį, Nikolajų Berdiajevą, Martiną Buberį. Atidžiai analizavo rusų filosofo Vladimiro Solovjovo darbus, nagrinėjo rašytojo Fiodoro Dostojevskio literatūrinį palikimą. Rašė eilėraščius, kuriuos pasirašydavo Jasmanto slapyvardžiu. Poeziją A.Maceina laikė artima filosofijai. Jis tvirtino: „Tarp filosofijos ir poezijos esama gilaus vidinio ryšio. Žodis yra pirmykštė filosofijos ir poezijos jungtis“.

Pagrindinė A.Maceinos filosofinių svarstymų tema – žmogaus pasirinkimas, kuris lemia, kokia kryptimi žmogus pasuks: ar eis tikėjimo vertybių keliu, ar pasirinks antikristinės dvasios kelią. Ėjimas pastaruoju keliu tolina nuo Dievo, didina visuomenės susiskaidymą, skatina paviršutinišką ir vulgarų požiūrį į visus reiškinius. Tikėjimo vertybių kelias suteikia tvirtą gyvenimo pagrindą, palaiko darną šeimoje, santarvę visuomenėje. Riba tarp šių dviejų kelių yra neaiški, slidi. Čia pati klastingiausia yra abejingumo Dievui idėja. A.Maceina teigė: „Skelbdamas, kad Dievas yra neprieinamas ir nepažįstamas, Antikristas mėgina priversti Dievą pamiršti. Dievo idėjos išrovimas iš žmogaus sąmonės yra giliausias religinio indiferentizmo siekimas. Jei šis darbas Antikristui pasisektų, tuomet prasidėtų nauja pasaulio istorija, istorija be Dievo“.

A.Maceina išskiria dvi teritorijas be sienų: Dievo valstybę ir antikristinės dvasios karalystę. Žmonės pagal savo pasirinkimą atsiduria vienoje ar kitoje teritorijoje. Šis simbolinis suskirstymas įdomus ir pagal pažiūras artimas šv. Augustino idėjoms. A.Maceina rašė: „Antikristinė veikla kuria antikristinę karalystę. Tai Antikristo bruožų ir jo darbų įsikūnijimas gyvenimo tikrovėje. Antikristinė karalystė yra antikristinės dvasios visuma, išreikšta pastoviais istoriniais pavidalais. Tai savotiška „bažnyčia“, apimanti visą gyvenimą su įvairiomis jo sritimis. Ši Antikristinė karalystė primena teokratinę valstybę su aiškiai išreikšta hierarchija. Tokioje valstybėje reiškiasi melas, klasta, tamsios minios klestėjimas“. Filosofas vysto mintį apie minios šėlsmą. Fariziejų kurstoma tamsi minia pasmerkė Kristų. Tokia minia – gaivališka jėga. Toliau A.Maceina teigia: „Minia visados yra tikriausias ir geriausias laukas antikristinei karalystei kurtis ir klestėti. Minia yra akla antikristinei dvasiai, nes ji pajėgia regėti tik šios dvasios kaukę, bet nepajėgia atskleisti jos turinio. Ir juo labiau žmonija virsta minia, juo labiau joje įsigali Antikristas“.

Filosofo gvildenamos temos buvo aktualios ir anuomet, kai Lietuva buvo pavergta sovietinės imperijos, ir yra aktualios dabar, kai turime išorinę laisvę, bet jaučiame daug saitų, tempiančių mus į stagnaciją, atsilikimą, dvasinį susvetimėjimą. Regėdami tai, kas vyksta, galime konstatuoti, kad šalia viena kitos egzistuoja dvi karalystės: viena nuo Dievo, kita – tamsos karalystė. Ribos tarp šių karalysčių neryškios ir nematomos. Tamsos karalystė gundo savo kerais ir dalis žmonių renkasi ją. O kiti žmonės palieka tamsos karalystę, pereidami į šviesos pusę. Dažnai girdime įvairius samprotavimus vienybės tema. Tautos vienybė – teigiamas bruožas, tik ji turi būti tikra, ne dirbtinė. A.Maceina sakė: „Antikristo vienybė yra pagrįsta prievarta ir grėsme, o Kristaus vienybė remiasi laisve, meile ir auka. Antikristinė vienybė remiasi neapykanta, slepiama po meilės kauke. Tai meilė be atjautos, be aukos. Krikščioniška meilė pasireiškia pasiaukojimu, laisvu pasirinkimu. Ir tai veda į tikrą vienybę“.

Dar viena iš aktualių, A.Maceinos mėgstamų temų – gerovės tema. Gerovė, socialinis teisingumas – aktualios temos visais laikais. Vienaip šiuos klausimus svarsto kraštutinio liberalizmo šaukliai, kurių pas mus gausu, kitaip – konservatyvios krypties atstovai ar socialdemokratai. Pagal krikščionišką sampratą gerovės klausimai sprendžiami remiantis dvasinių ir materialių klausimų vienove, taip pat pirminės krikščionybės idealais. Kristus mokė, kad turime dalytis duona, padėti vienas kitam, pasitarti vienas su kitu. Panašiai sakė ir šv. Pranciškus Asyžietis. Jo maldoje yra tokie žodžiai: „Ir duodami mes gauname, ir atleisdami pelnome atleidimą, ir mirdami sau gimstame Amžinam gyvenimui“. Taigi pagal krikščionišką sampratą greta eina ir dvasinės, ir materialios gerovės klausimai. Tik sprendžiami kartu jie sukuria pilnatvę. Šiuo klausimu A.Maceina sakė: „Socialinė gerovė gali kilti tik iš laisvos meilės ir laisvos aukos. Antikristinė gerovė trumpalaikė, ji paremta dovanomis ir pažadais miniai“. Išties gyvenime regime išsipildžiusius tuos teiginius. Pažadai ir dovanos, nemokamos atrakcijos kuria iliuzinę, vienadienę gerovę, ji švysteli ir dingsta kaip miražas. Ten, kur tai vyksta, formuojasi nestabilios, represinės visuomenės.

Dar vienas šiandienai svarbus klausimas, kurį gvildeno A.Maceina, – krikščioniškų vertybių plitimas. Kaip vertybės pasiekia konkretų žmogų ir kaip plinta Dievo žodžio sėkla? Dievo žodis yra aiškiai ir tvirtai bylojantis žodis. Įmantrios filosofijos sulaukia mažai sekėjų. Ir tai galiojo visais laikais. Krikščioniškoji filosofija stipri savo pradmenimis, kylančiais iš evangelinių tiesų. Regime, kad Bažnyčia grįžta į savo pradžią, į ištakas. Šventoji Dvasia veikia per paprastus dalykus, kurie yra didingi: meilės ir vilties dvasia, bendruomeniškumo jausmas, atsidavimas maldai. A.Maceina savo knygoje ,,Didysis inkvizitorius“ paskutinį skirsnį pavadino „Grįžimas į pradžią“, kuriame rašė: „Grįžimas į pradžią Bažnyčios gyvenime yra ne kas kita, kaip regimasis dieviškosios pirmapradės galios apsireiškimas. Bažnyčia yra Dievažmogiškumas, tai yra Dievo ir žmogaus susijungimas Jėzuje Kristuje, o per jį – Dievo susijungimas su visa žmonija“. Filosofas didelį dėmesį skyrė pagrindinių krikščioniškų tiesų nagrinėjimui, tarp kitų jo temų buvo filosofijos kilmės klausimai, pedagoginė tematika.

A.Maceina išleido daug veikalų: „Jobo drama“, „Niekšybės paslaptis“, „Didieji dabarties klausimai“, „Ora et Labora“, „Didysis inkvizitorius“, „Kultūros filosofijos įvadas“, ,,Krikščionis pasaulyje“, „Religijos filosofija“ ir kt. Gyvendamas emigracijoje, jis domėjosi Lietuva. 1970 metais palikęs pedagoginį darbą Miunsterio universitete, filosofas išėjo į pensiją, tačiau dar aktyviai dirbo, rašė straipsnius, knygas.

Tarp įvairių jo mėgstamų ir nagrinėjamų filosofų galima išskirti V.Solovjovą. Tai neeilinė asmenybė – filosofas, istorikas ir poetas, kurį gerai vertino ir jo darbais rėmėsi A.Maceinos mokytojai Stasys Šalkauskis ir Adomas Dambrauskas-Jakštas, tad šis susidomėjimas buvo tarsi perimtas. V.Solovjovas naudojo visavienovės sampratą – mistinės intuicijos ir mokslo sintezę, pasisakė už visų krikščionių vienybę. Didelę įtaką A.Maceinos pažiūroms turėjo ir profesorius L.Karsavinas. Šis istorikas ir filosofas Kauno universitete buvo A.Maceinos dėstytojas, be to, jis, be gilių istorijos žinių, pasižymėjo ir kaip Antikos ir Viduramžių filosofijos žinovas. Kaip ir S.Šalkauskis, A.Maceina domėjosi kultūros filosofija. Filosofas didelį dėmesį skyrė egzistencializmui, komentavo Sioreno Kierkegoro darbus ir jų reikšmę, nagrinėjo XX amžiaus krikščioniškąjį egzistencializmą, jam ypač imponavo šios krypties atstovo G.Marselio darbai.

Didelį dėmesį A.Maceina skyrė poezijai, mėgo Rainerio Marijos Rilkės, Arturo Rembo kūrybą. R.M.Rilkę jis vadino ,,filosofiniu poetu“ ir teigė, kad jo kūryba ne tik pasižymi vaizdingais simboliais, bet ir turi galingą filosofinį užtaisą. Gyvendamas Kaune, filosofas bendravo su poetais Bernardu Brazdžioniu, Faustu Kirša. Ir pats A.Maceina rašė eiles, jį galima vadinti simbolizmo atstovu. Vieną iš emigracijoje parašytų eilėraščių jis pavadino ,,Pranašystė“.

A.Maceina nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės, jis mirė 1987 m. sausio 27 d. Vokietijoje, Miunsterio mieste. Po kelerių metų, Lietuvai tapus nepriklausoma, buvo susigrąžintas A.Maceinos kūrybinis palikimas. Filosofo darbai ir jo poezija ypač vertinama į krikščioniškas vertybes besiorientuojančių žmonių. Galime sakyti, kad A.Maceina iš emigracijos grįžo. Grįžo ne tiesiogiai, bet per savo darbus, jų vertę. Filosofą prisimename kasdienybėje, prisimename per šventes, jubiliejus kaip vieną iškiliausių Lietuvos XX a. intelektualų.

© 2007 „XXI amžius“