Dienos
su šventais paveikslais
Janina SEMAŠKAITĖ
|
Partizanė Petrė Beliokaitė (kairėje)
iš Užukalnio, sužeista Vieciūnų
bunkeryje. Čia ji tremtyje, prie ligoninės
|
(Tęsinys.
Pradžia Nr.1,
3,
5,
7,
10)
Marija Jankauskienė sakė: Vaikai vis kviečia
pas juos gyventi, mieste. Bet... kol dar galiu savimi pasirūpinti,
niekur nevažiuosiu. Neprigyčiau mieste, nors abu vaikai dirba, augina
šeimas ir patenkinti. Dažnai mane aplanko, o telefonu beveik kasdien
pasikalbam. Nelengva būtų išvažiuoti: čia mano pasaulis, mano prisiminimų
kraitis.
Marijai šoka talkinti ir Domicėlė Kaminskienė,
dėliodama mūsų kelionei paimtus užkandžius. Regisi, užtruksim ilgiau...
Sėdame prie bendro stalo, užverčiu savo užrašus, tačiau neilgam.
Ir vėl pažyra prisiminimų srautas, šilti žodžiai, slepiantys Sibiro
šalčiuose nenužudytą meilę Tėvynei. Daugelį Marijos paminėtų žmonių
bei įvykių prisimena ir Viktoras Kaminskas.
|
Prie
rymančio Rūpintojėlio
Laima MACYTĖ
Laisvas spausdintas lietuviškas žodis visada buvo
pagrindinis ideologinis ginklas okupantų varginamai Lietuvai. Partizaninio
karo laikotarpiu (1944-1953 m.) leidyklos ir spaustuvės persikėlė
į miškus, bunkerius, atokius kaimų vienkiemius. Tyrinėtojai nustatė,
kad Lietuvos laisvės kovotojai parengė apie 80 pavadinimų leidinių.
Po 1949 metais įvykusio visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo
Minaičių kaime (Radviliškio r.) didelis dėmesys buvo skiriamas visuomeninei
veiklai, nesmurtiniam pasipriešinimui. Įkurtas Lietuvos laisvės
kovų sąjūdis. Šio sąjūdžio Visuomeninė dalis 1949-1952 metais buvo
įsikūrusi Prisikėlimo apygardoje (įkurta 1948 metais), kurios teritorija
apėmė Joniškio, Šiaulių, Radviliškio, Kėdainių apskritis.
|