Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Nuomonės
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuvos Helsinkio grupė – pasipriešinimo okupacijai keliu

Dr.Aldona KAČERAUSKIENĖ

1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje Europos valstybės, JAV, Kanada, taip pat Sovietų Sąjunga pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą. Tas dokumentas turėjo tąsą. Buvo nutarta vis organizuoti konferencijas, kuriose būtų dalijamasi patirtimi, kaip vykdomi šio tarptautinio susitarimo įsipareigojimai. O jie buvo labai palankūs komunistų okupuotų šalių gyventojams: žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių – minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų – gerbimas, teisė į tautų apsisprendimą. Taip pat buvo susitarta netrukdyti susijungti karo išskirtoms šeimoms, nevaržyti emigracijos. Nuo tol žmogaus teisių apsauga turėjo būti vertinama kaip vienas svarbiausių Europos saugumo ir bendradarbiavimo principų. Baigiamąjį aktą pasirašė ir tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas. Pasirašė, bet nė negalvojo gerbti žmogaus teises. Praėjus vos metams, už religinės literatūros platinimą Lietuvoje buvo suimti Kąstytis Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis. Minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvė taip ir liko popieriuje. Idėja kurti visuomenines organizacijas, tiriančias Baigiamojo akto nutarimų laikymąsi, kilo rusų disidentui akademikui Andrejui Sacharovui. 1976 m. gegužės 12 d. Maskvoje įsikūrė pirmoji vienuolikos drąsuolių grupė, vadovaujama mokslininko Jurijaus Orlovo.

1976 m. lapkričio 25 d. įsikūrė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, vėliau įgavusi Lietuvos Helsinkio grupės vardą. Tai buvo savarankiška organizacija, nepriklausomai veikianti nuo Maskvos Helsinkio grupės (MHG). „Galimybę sukurti Lietuvoje visuomeninę žmogaus teisių gynimo grupę su Viktoru Petkumi aš diskutavau žymiai anksčiau, negu buvo oficialiai paskelbta, kad įkuriama MHG“, – rašo fizikas dr. Eitanas Finkelšteinas, 1970 metų pabaigoje apsigyvenęs Vilniuje.

V.Petkus tuomet jau du kartus atlikęs bausmę lageriuose už antisovietinę veiklą, 1965 metais grįžęs į Lietuvą.

Apie savo kelią į Lietuvos Helsinkio grupę (LHG) pasakoja prof. Tomas Venclova: „Buvau karštas, aktyvus, stichiškas komjaunuolis… Požiūrį į komunizmą pakeitė Vengrijos įvykiai. Prisiekiau sau gyventi nemeluodamas. Prasidėjo privatus karas su režimu. Apie 1974 metus supratau, kad gyventi Lietuvoje man darosi beprasmiška. Laikraščiai ir žurnalai liovėsi spausdinti ne tik mano rašinius, bet ir vertimus, ryšiai su leidyklomis ir universitetu nutrūko.

1975 m. gegužės 9 d. išsiunčiau Lietuvos KP CK atvirą laišką, paprašiau leidimo emigruoti, išdėsčiau savo nuomonę apie komunistinę santvarką. Laiškas pateko į Lietuvos pogrindinę ir Vakarų spaudą. Susipažinau su netoliese gyvenančiu dr. E.Finkelšteinu, kuris teikdavo juridinę paramą norintiems emigruoti, o paskui ir V.Petkumi. Kalbėdavomės, diskutuodavome dažniausiai ant Tauro kalno. Kilo mintis steigti LHG, kuri veiktų be jokio vadovo, jokio stabuko. Man buvo pavesta pakalbėti su Šiauliuose gyvenusia poete Ona Lukauskaite-Poškiene. Ji nesvyruodama sutiko stoti į grupę. Pas tėvą jėzuitą Karolį Garucką, klebonavusį Ceikiniuose, važiavome visi trys. Jis mielai prisijungė prie mūsų“. Visi penki važiavo į Maskvą, ten surengė spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, paskelbė į anglų kalbą išverstą „Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui remti manifestą“, kuriame pranešė apie LHG įsikūrimą, pateikė savo vardus, pavardes, adresus ir pareiškė: „Mes pasirengę priimti atskirų asmenų, jų grupių ir organizacijų pareiškimus, liečiančius Helsinkio susitarimų pažeidimą Lietuvos teritorijoje, sąryšyje su Lietuva ar su specifiškomis lietuviškomis problemomis.

Mes tikimės, jog šalys – Helsinkio susitarimų signatarai – atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d., ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės.“

Tos pačios dienos data pažymėtas LHG dokumentas Nr.1 „Dėl vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus ištrėmimo“. Po dokumentu, šalia penkių lietuviškų pavardžių, yra dvi rusiškos. Tai MHG narių – Liudmilos Aleksejevos ir Jurijaus Orlovo.

LHG nesėdėjo sudėjusi rankas. Jos nariai atsiliepdavo į kone visus žmogaus teisių pažeidimus numeruotais ir nenumeruotais dokumentais, kurie būdavo skelbiami Maskvoje surengtose spaudos konferencijose; užsienio žurnalistai juos perduodavo laisvai Vakarų spaudai. Juos spausdino Lietuvos pogrindžio leidiniai. Grupė vykdė savo tikslą – informavo pasaulio visuomenę ir Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes apie tai, kas iš tikrųjų dedasi Lietuvoje. Kartu drąsino Lietuvos žmones, stiprino išsilaisvinimo viltį, skatino visomis išgalėmis išlaikyti tikėjimą ir lietuvybę.

Vienas svarbiausių LHG dokumentų yra memorandumas „Dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų tikinčiųjų padėties Lietuvoje“, paskelbtas 1977 m. balandžio 10 d. Jame akcentuojamas valstybės kišimasis į Bažnyčios reikalus, kunigų veiklos apribojimai, religinio vaikų auklėjimo persekiojimas, prievartinė antireliginė propaganda, persmelkianti visas gyvenimo sritis, ir t.t. Pateikiama konkrečių pavyzdžių.

LHG tais pat metais paskelbė ir kitą svarbų memorandumą „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje“, kuriame gina tautų teises, užstoja Lietuvoje gyvenančius žydus, karaimus, totorius, primena 1940 metų šalies aneksiją, išvardija sovietų gulaguose kankinamų politinių kalinių pavardes ir t.t.

Viešai skelbdami savo pavardes ir adresus, LHG nariai, gindami kitus, visą laiką jautė KGB dėmesį. 1977 m. rugpjūčio 23 d. buvo suimtas V.Petkus, apkaltintas antisovietine propaganda ir agitacija bei nuteistas 10 metų laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Šis faktas neįbaugino likusių grupės narių. Ir toliau buvo rengiami ir skelbiami dokumentai. Grupę vis papildė nauji nariai.

1979 m. kovo 15 d. data pažymėtas LHG nario kun. K.Garucko „Viešas laiškas dėl sovietinės okupacijos padarinių ir tikinčiųjų teisių pažeidimų“. Laiškas adresuotas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui P.Griškevičiui, nuorašai pasiųsti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Laišką paskelbė Lietuvos pogrindyje leidžiama „Aušra“. Kone penkiolikos puslapių „Laiške“ kun. K.Garuckas išvardija visas Lietuvoje okupantų daromas piktadarybes ir pabaigoje to meto sąlygomis parašyti labai drąsūs, iš pačios širdies išsiveržę tiesos prisodrinti žodžiai:

„Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba – daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privalomi rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ – GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas?“

Tik galime stebėtis, kaip laiško autorius nebuvo suimtas. Ogi nespėta. 1979 metų balandį kun. K.Garuckas mirė. Jo vietą LHG užėmė kitas drąsus žmogus teisių gynėjas kun. Bronius Laurinavičius, nuoširdžiai dirbęs LHG iki pat savo tragiškos mirties 1981 m. lapkričio 24-ąją, kai kagėbistų buvo pastumtas po sunkvežimio ratais.

LHG per visą sovietmetį nenutraukė savo veiklos. Nepaisant kagėbistų persekiojimų, į jas įsitraukdavo nauji pasiryžėliai ginti žmogaus teises. Tai Mečislovas Jurevičius, Algirdas Statkevičius, Vytautas Skuodis, Vytautas Vaičiūnas, s.Nijolė Sadūnaitė ir kt. Visi jie nukentėjo nuo sovietinių represijų.

LHG veikla suaktyvėjo 1988 metais. Grupė pasipildė naujais nariais, skelbė daug dokumentų. Šiemet, minint LHG trisdešimties metų jubiliejų, Vilniuje sausio 9-10 dienomis buvo surengta tarptautinė konferencija „Lietuvos Helsinkio grupė. Susitikimas po 30-ies metų“. Pranešimus skaitė Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės teisės katedros vedėjas prof. Saulius Katuoka, prof. T.Venclova, dr. Arūnas Streikus, dr. Egidijus Jaseliūnas, V.Petkus; prisiminimais dalijosi Maskvos Helsinkio grupės narė Liudmila Aleksejeva, svečias iš Latvijos Intas Calitis, svečias iš Estijos Martas Niklus ir kt. Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas pristatė antrąjį knygos „Lietuvos Helsinkio grupė“ tomą. Pirmas tomas 1999 metais išleistas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Išklausius konferencijos pranešimus ir pasisakymus, formavosi nuomonė, jog LHG buvo naujas lietuvių pasipriešinimo sovietų okupacijai etapas, kartu su kitomis rezistencijos formomis klojęs nepriklausomybės atkūrimo pamatus.

Redakcijos prierašas. Deja, dabar graži telikusi tik Lietuvos Helsinkio grupės istorija. Po valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kaip ir beveik visose demokratinėse organizacijose, taip ir LHG, prasidėjo destrukciniai veiksmai. Prie to ypač prisidėjo tiek nepamatuotos jos vadovų ambicijos, tiek ir įvairių nepriklausomybei priešiškų asmenybių prisišliejimas prie LHG. Vienas veikėjas, aktyviai veikiantis ir šios grupės vadovybę, Rusijos specialiųjų tarnybų apmokamuose laikraščiuose be perstojo šmeižia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vadovą Vytautą Landsbergį, save vaizduodamas nuosekliu antisovietiniu kovotoju, nors realybė rodo visai ką kita. Savo šėtoniškais prasimanymais jis net pralenkia vieną „liaudies“ rašytoją, niekinantį mūsų valstybingumo atkūrimo laikotarpį. Ką gi, visko tenka iškentėti mūsų tautai ir už jos laisvę kovojantiems žmonėms.

© 2007 „XXI amžius“