|
Dezinformacija
Išskirtinę vietą Lietuvos valstybės gyvenime užima dezinformacija. Daugelis šalies gyvenimo sričių tiesiog ja užtvindytos. Viskas susipynę, sumišę: melas persipynęs su tiesa, tiesa su melu. Kas mūsų valstybėje skleidžia dezinformaciją, manau, nereikia daug aiškinti. Tam yra užsienio specialiosios tarnybos. Be abejo, tai daro Lietuvos nepriklausomybės priešai, o jų skleidžiamai netiesai sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda šalies piliečiai.
Kaip atpažinti dezinformaciją? Patikslinsiu: kaip atskirti melą nuo tiesos, tiesą nuo melo? Paskleidus dezinformaciją, tokiu būdu stengiamasi netiesiogiai, tarsi iš šalies valdyti Lietuvą, diktuoti jai savo valią. Ar lengvai ir neapgalvotai tokiam valdymui pasiduosime, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų savivokos ir sąmoningumo lygio.
Vienas dezinformacijos tikslų nukreipti diskusiją tokia linkme, kuria niekas nebūtų atskleista ar nebūtų aptarta numatyta tema bei iškeltas uždavinys. Šiuo metu labai dažnai per radiją ar televiziją panašiai vyksta įvairios diskusijos, kuriomis nepasiekiama jokių išvadų, nes diskusija nukreipiama neteisinga kryptimi. Taip stengiamasi pakreipti ir internete vykstančias diskusijas. Dezinformatoriai visaip dergia interneto svetainėse paskelbtus straipsnius, jų autorius, mintis iškraipo bjauriais komentarais, o teigiamus atsiliepimus rašantiems autoriams yra sukurti žeminantys vardai, tauta skaldoma į runkelius ir vadinamąjį elitą.
Labai ryškus dezinformacijos požymis yra aukštų valstybės pareigūnų menkinimas, žeminimas ir šmeižtas. Dažniausiai menkinami mūsų valstybės vadovai, šaipomasi iš jų sprendimų, jie niekinami, kimbama dėl jų asmeninio gyvenimo, nagrinėjama jų nuomonė ir iš jos šaipomasi, mėgdžiojami jų būdo bruožai, priekaištaujama dėl neva skleidžiamo nacionalizmo arba rusofobijos. Ypač stengiamasi suniekinti Lietuvos nepriklausomybės architekto prof. Vytauto Landsbergio, kuris anksčiau per televiziją įvardijo Lietuvoje sumaištį keliančias jėgas, asmeninį indėlį į nepriklausomybę ir pastangas išlaikyti valstybės stabilumą. Daug pykčio, paniekos ir neapykantos išliejama ir ant dabartinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus galvos. Taip pat daug purvo ir netiesos skleidžiama apie prieškario Lietuvos valstybės veikėjus, ypač apie prezidentą Antaną Smetoną.
Dezinformacijos kryptis žeminti ir šmeižti už Lietuvos valstybės stabilumą ir išlikimą kovojančias partijas. Taip dabar elgiamasi su dešiniosios pakraipos partijomis, ypač su Tėvynės sąjunga. Prieš ją pasisakoma, raginama ją net uždaryti. Akivaizdu, kad ši partija labiausiai Lietuvoje užkliūva juodųjų technologijų modeliuotojams, kurie per jas siekia savų tikslų.
Ypatingą dezinformacijos dalį sudaro Lietuvos istorijos iškraipymai. Bandoma istorinius faktus apversti aukštyn kojomis teigiant, kad Lietuva pati pasiprašė į Sovietų Sąjungą, kuriamas įvaizdis, kad mūsų valstybė iki šiol nieko gero nepasiekė. Sakoma, kad carizmo laikotarpiu mūsų šalis net neturėjo savo švietimo sistemos, kuri rengtų įvairių sričių specialistus ir tik gerojo caro dėka pagrindiniai Lietuvos šviesuoliai buvo išmokslinti Rusijoje (palyginkite su dabarties išmokslinimo galimybėmis, juk nė viena Europos šalis tuo nesigiria, nors gali suteikti aukštesnio lygio mokslo žinių). Tokiu geru caru mėginamas parodyti ir dabartinis Rusijos vadovas. Žmonės, kovoję už Lietuvos nepriklausomybę pirmuoju okupacijos laikotarpiu, įžūliai vienpusiai vadinami banditais, stengiamasi visaip sumenkinti jų indėlį į kovas už laisvę. Prieita iki to, jog skleidžiama dezinformacija, kad tik Rusija padėjo Lietuvai įsivesti raštą lietuviškais rašmenimis, nors visi gerai žinome, kaip Lietuva buvo engiama spaudos draudimo laikotarpiu, uždraudus lotynišku pagrindu sudarytą lietuvišką raštą ir įvedus graždanką; buvo uždarytos mokyklos, tarp jų ir aukštosios, o lietuviško rašto slapstydamiesi mokė kaimo daraktoriai. Tai kaipgi galėjo savarankiškai gyvuoti Lietuvos švietimo sistema, kai viskas buvo uždrausta ir uždaryta? Taip pat žinome, kokį didžiulį darbą dirbo knygnešiai, nors ir juos buvo mėginta apdergti. Visa tai daroma mūsų pačių papirktųjų ar patikliųjų jėgomis.
Vienas ryškesnių dezinformatorių laimėjimų įdiegti šalies žmonėms, ypač jaunimui, nuomonę, kad visa, kas lietuviška, yra bloga, nuvertinti nacionalines vertybes iki kokio nors mobiliojo telefono pildomos kortelės lygio. Žodžiai nacionalinis, tautinis yra paversti beveik keiksmažodžiais, kuriuos pavartojusiam šalies piliečiui lipdoma nacionalisto, megztosios beretės arba net fašisto etiketė. Prieškario valstybės veikėjai yra šmeižiami ir juodinami, pateikus įtikinamų faktų, kad jie visi bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis, nes buvo nupirkti už atitinkamą užmokestį. Toks būdas liaudyje vadinamas paprastai: kuo pats kvepia, tuo kitus tepa.
Bene ryškiausias tautinis arba nacionalinis blogis dezinformatoriams yra kalba. Šioje srityje nuveikta bene daugiausia, nes labai aiškiai mūsų priešai suvokia, kad sunaikinus kalbą išnyks ir tokia sąvoka kaip tauta, neliks vadinamojo nacionalinio klausimo; nebus tautos neliks ir problemos. Buvo metas, kai mėginta įteigti, kad reikia atsisakyti mokslo tiriamojo Kalbos instituto, imtas menkinti lituanistų redaktorių darbas, prikurta daugybė su Lietuva ir jos kultūros paveldu nieko bendra neturinčių iškabų ir prekių ženklų, kuriuos registravo Patentų biuras, viešųjų užrašų, kuriuos laikui bėgant vis tiek teks keisti ir verslininkai turės dėl to daugybę išlaidų. Kažkodėl tik vienai lietuvių kalbai Europoje imta taikyti užsienietiškų pavardžių autentiškos rašybos nuostata, ir ji subtiliai įdiegta leidžiant įvairius enciklopedinius leidinius, knygas, spaudinius, įtikinus patiklius kalbininkus, kad tai labai pažangu ir europietiška. Pasigirdo net balsų, kad reikia įvesti antrąją valstybinę kalbą anglų. Ar visa tai ne už rusiškos naftos dolerius nupirkta spauda diegia Lietuvai?
Dezinformacija sumaišties forma skleidžiama švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kultūros ir kitose mūsų šalies gyvenimo srityse. Ji ypač ryški, kai politikoje ir žiniasklaidoje paleidžiama kokia nors antis, juodinanti politikus, taip per masinės informacijos priemones pasaulyje formuojamas neigiamas Lietuvos ir lietuvių įvaizdis. Kai kuriais atvejais, kai nepavyksta sukurti nei prasto įvaizdžio, nei nieko nepasiekiama paleistu gandu paskalų lygio bulvarinėje spaudoje, vis tiek lieka drumzlių tuo įtikėjusiems lengvatikiams.
Labai keista, kad dezinformatorių skleidžiamą melą dažnai pakartoja žiniasklaida, ant jų kabliuko užkimba net intelektualai: kultūros ir meno žmonės. Sąmoninga tai ar ne, nupirkta už pinigus ar prastumiama kitokiais būdais, niekada to nesužinosime. Turėtume būti labiau susivokę, sąmoningi savo valstybės piliečiai, labiau atsakingi už pasakytus žodžius, ypač viešojoje erdvėje, kuri vadinama internetu, vien todėl, kad prognozuojama, jog Trečiasis pasaulinis karas vyks informacinių technologijų lygmeniu. Beje, šiuo lygmeniu jis jau senokai prasidėjęs. Jį neabejotinai pradėjo užsienio specialiosios tarnybos, kad įvairiausiais subtiliais būdais drumstų žmonių protus, kiršintų ir diktuotų savo valią mūsų šalies gyventojams ir valdytojams. Dezinformacijos tarnaitė yra manipuliacija, dažniausiai vykdoma per spaudą formuojant viešąją nuomonę.
Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
© 2007 XXI amžius
|