Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Monsinjoras Kazimieras Senkus – misionierius, giesmių kūrėjas...

Milda Mekišienė

Monsinjoras Kazimieras Senkus neseniai atšventė 90-metį Autorės nuotrauka

Kunigų seminarijos kieme prie Švč. Trejybės bažnyčios. Iš kairės: kun. Oskaras Volskis, mons. Kazimieras Senkus, kun. Virginijus Pabrinkis ir kun. Nerijus Vyšniauskas

Monsinjoras Kazimieras Senkus – Teiberių kaime (Vilkaviškio valsčius, Didvydžių, arba Geištarų, parapija) užaugęs, iš gausios – devynių vaikų – šeimos kilęs, labai kultūringas, paprastas, kuklus, dosnus ir dėmesingas artimui žmogus. Kaune, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio namuose, jis apsigyveno nuo 1996 m. vasario 23 d. Čia ir įvyko pokalbis su gerbiamu monsinjoru. Kalbėjomės apie jo gyvenimo kelią, misionieriaus ir kūrybinę veiklą, taip pat trumpam sugrįžome į jo vaikystę ir aptarėme kai kuriuos jam mielus dalykus. Bet prieš tai norėtųsi trumpai apžvelgti gerbiamo monsinjoro biografiją.

Kazimieras Senkus gimė 1917 m. sausio 24 d., mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, vėliau – Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Knygelėje „Giminės“ rašoma, kad 1942 metais Miunsteryje, Vokietijoje, K.Senkus buvo įšventintas kunigu. 1945-1946 metais lankė Rėgensburgo bažnytinės muzikos mokyklą, o 1947-1950-aisiais Romoje studijavo Popiežiškajame bažnytinės muzikos institute grigališkąjį choralą ir kompoziciją. Už diplominį darbą apie lietuvių liaudies giedojimą gavo magistro laipsnį. Iki 1954 metų Šv. Kazimiero kolegijoje, Romoje, buvo giedojimo mokytojas, vargonininkas ir chorvedys. Paruošė giesmynėlį „Giedanti bažnyčia“, parašė studiją apie lietuvių liaudies dainų formą, parengė giesmyną „Garbė Dievui“, surinko lietuviškų liaudies giesmių melodijų, sukūrė nemažai giesmių. Gyvendamas Vokietijoje, daug padėjo Lietuvos žmonėms. Kas iš lietuvių lankėsi Štutgarte, patyrė jo globą ir paramą.

Taigi 1940-aisiais K.Senkus kartu su savo draugu, kuris gyveno šalia Kudirkos Naumiesčio, pateko į Vokietiją. Jiems padėjo kun. K.Dobrovolskis, kuris pasiūlė Vokietijos sienos perėjimo kelią. Vokiečių pareigūnams K.Senkus su draugu pasakė apie prarastą galimybę tęsti teologines studijas Lietuvoje ir nenorą tarnauti Raudonojoje armijoje. Taip Vokietijoje Hohenholtas tapo antrąja kunigo tėviške, kur kraštovaizdis buvo panašus į gimtojo krašto, Vilkaviškio, apylinkes.

Lėbenštete K.Senkus buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą kaip vidaus priešas – Katalikų Bažnyčios atstovas. Ten jam tepasakė: „Tamsta – kunigas, mums čia tokio reikia. Moterų skyriuje galėsi vaikus krikštyti“ (K.Senkaus knygos „Gerojo Dievo rankoje“ citata, Vilnius, 2004).

Kai kunigas gavo leidimą pastoraciniam darbui Vokietijoje, tai savo misija laikė tautiečių, apgyvendintų specialiose stovyklose – barakuose, lankymą bei vertėjavimą jiems. Tačiau, norint Leipcigo lageryje lietuviams laikyti pamaldas, reikėjo gauti specialų leidimą, kurį pavyko gauti tik 1943 metų pavasarį...

Leipcige kun. K.Senkus po šv. Mišių Šv.Laurencijaus bažnyčioje skaitydavo, melsdavosi, lankydavo lietuvius, kiek galėdamas jiems padėdavo.

Romoje, Lietuvių kolegijoje, kun. K.Senkus 1944-1945 metais vargonininkavo. Į Vokietiją vėl teko sugrįžti gavus pasiūlymą rašyti studiją apie lietuvių liaudies dainas. Taip pat gavo paskyrimą Tiubingene, klierikų konvikte Vilhelmštifte, teologijos studentus mokyti muzikos bei giedojimo. Be to, jam pavedė teikti dvasinius patarnavimus vienoje klinikoje.

1962 metų rudenį kun. K. Senkų perkėlė į Štutgartą patarnauti lietuviams ir talkinti dviejose vokiečių parapijose. Štutgarte jam buvo suteiktas kapeliono titulas ir pavesta rūpintis lietuvių sielovada (jis taip pat mokė vaikus tikybos). Jo dėka buvo atgaivinta Kalėdų eglutės vaikams tradicija ir įkurtas „Kultūrinis ratelis“, kuris skatino Štutgarto apylinkėje gyvenančius lietuvius burtis į bendruomenę, puoselėti tėvų kalbą, papročius, prisiminti savo Tėvynę. Kunigas paprašydavo vyrų, kad jie šeštadieniais savo mašinomis nuvežtų vaikus keturioms valandoms į „Vargo mokyklėlę“. Ten, išmokę žaidimų, eilėraščių, dainelių, vaikai paruošdavo programėlę Kalėdoms ar Motinos dienai. Lietuvių kultūrinis ratelis išsiplėtė ir tapo Lietuvių kultūros draugija, kuri kartu su Lietuvių katalikų misija Štutgarte organizuodavo renginius, įnešdama prasmingą indėlį į kultūrinį krašto gyvenimą (ji veikė iki pat mons. K.Senkaus išėjimo į pensiją – 1996-ųjų metų pradžios; Lietuvių katalikų misijoje jam teko svari vieta: kartu su pirmininku jis sukviesdavo žmones pamaldoms, suburdavo draugėn, vesdavo kultūrines programas bei teikdavo pagalbą taip pat ir pavieniams asmenims, atvykusiems stažuotis, šiaip paviešėti arba gydytis). Bendraudama su lietuvių bendruomenės valdyba, misija religiniu bei tautiniu požiūriu atliko prasmingą darbą – palaikė žmonių viltį dėl ateities, tikėjimą, kad Lietuva išliks ir vėl bus laisva. Lietuvių katalikų misija ir Lietuvių bendruomenė Štutgarte siekė vieno tikslo ir darniai bendradarbiavo teikdama pagalbą ten, kur jos reikėjo.

Lietuvių bendruomenei formaliai nepriklausančių tautiečių buvo bent dešimt kartų daugiau nei jai priklausančių. Kun. K.Senkus jautė pareigą juos lankyti, bendrauti. Jis prisimena, kad, norėdamas aplankyti tautiečius, neretai pirmyn ir atgal nukeliaudavo per 200 kilometrų, kartais tekdavo grįžti naktį ar net likti nakvoti.

Štutgarte kun. K.Senkus nesitenkino vien veikla su lietuviais. Retkarčiais talkininkavo ir už vyskupijos ribų. Dalyvaudavo Vokietijos lietuvių kunigų konferencijose bei pasitarimuose, kurie vykdavo įvairiose vietose keletą kartų per metus. Tai stiprino kunigo dvasią ir lietuvių kunigų tarpusavio bendravimą, padėdavo apžvelgti ir spręsti bendruosius pastoracinius reikalus.

Viena K.Senkaus pastoracinio darbo misijų buvo tautiečių, gyvenančių Badene–Viurtemberge, lankymas. Ryšį su tautiečiais jis taip pat palaikydavo siųsdamas jiems aplinkraštį „Lietuvis Baden–Würtemberge“. Šis laikraštėlis prasmingai visiems pasitarnaudavo.

Savo knygoje „Gerojo Dievo rankoje“ monsinjoras pamini Vakarų Europos lietuvių katalikų pastoracinį centrą Bad Viorishofene, Vokietijoje, kuris leido žurnalą „Krivulė“, platinamą tarp lietuvių Vakarų Europoje. Prie centro Viorishofene rinkdavosi Vakarų Europos lietuvių katalikų pastoracinė taryba, vykdavo lietuvių kunigų konferencijos, ateitininkų susirinkimai.

Pasak mons. K.Senkaus, lietuviai, gyvenantys Štutgarte, kartu su latviais ir estais vieni pirmųjų pradėjo minėti „Žmogaus teisių dieną“, prisimindami „Tylinčią Bažnyčią“, ir kelti viešumon žmogaus teisių klausimą. Taip pat didelis paskatinimas lietuviams buvo kasmet Kionigšteine rengiami tarptautiniai kongresai „Bažnyčia varge“. Čia paskaitas skaitydavo žymūs teologai, istorikai ir politikai. Vėliau jų pranešimus K.Senkus su kitais lietuviais išspausdindavo ir platindavo.

Monsinjoras prisipažino, kad labdaringais darbais norėjo padėti žmonėms, ypač lietuviams, vargstantiems Lenkijoje, o paskui, kai jau Lietuva išsilaisvino, tai stengėsi padėti ir čia, Lietuvoje, įsigyti reikalingų dalykų – ar medicinos srity, ar įsigyjant automobilį, ar paketus siunčiant: „Taigi man padėdavo geri lietuviai Štutgarte, o vienas aš būčiau neįstengęs daugiau padėti...“ Taip pat mons. K.Senkus Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekai padovanojo vertingų knygų.

Paklaustas, kaip pradėjo bendradarbiauti su Vilkaviškio medikais, mons. K.Senkus atsakė, kad kai Lietuva atgavo laisvę, reikėjo talkinti, ir vienas kitas jį aplankė bei papasakojo apie liūdną, sunkią padėtį. Ir jis, prašydamas iš vokiečių „Caritas“ bei kitų žmonių, kiek galėdamas prisidėjo ir rėmė...

Monsinjoro gyvenime labai svarbią vietą užėmė bažnytinė muzika, kuria susidomėti jį paskatino kunigų seminarija. Čia K.Senkus buvo paprašytas pamokyti klierikus giedoti. Vokietijoje jį paskatino vyskupai, o važiuoti į Romą – bažnytinės muzikos mokyklos direktorius. Pasak monsinjoro, Dievą garbinti giesmėmis turėtų ne tik chorai, bet ir visa bendrija, švenčianti pamaldas. Todėl jis pradėjo galvoti apie giesmyną, pritaikytą giedoti bendrijoje, ir parašė giesmynų (Naujasis liturginis giesmynas, Kaunas, 2005; Naujojo liturginio giesmyno palydovas, Kaunas, 2006; Naujasis liturginis giesmynas vargonams, Kaunas, 2006), kurie tikintiesiems yra parankūs, patogūs giedoti, padeda bendruomenei suprasti liturgiją. Monsinjoras pabrėžia, kad Lietuvoje bendruomeninis giedojimas yra labai svarbus.

Mons. K.Senkus, paklaustas, ką jautė širdyje per savo kunigystės 60-metį, vykusį Palaimintojo Jurgio Matulaičio namuose, atsakė: „Padėką Dievui ir žmonėms, kurie mane globojo. Dievas vedė per gerus žmones tolyn per Vokietiją, Italiją ir atvedė į Lietuvą. Jei sulauksiu, tai švęsiu ir kunigystės 65-metį...“ Taigi šį žmogų per gyvenimą vedė Dievo apvaizdos ranka, ir tai padėjo jam ištverti visus sunkumus bei išlaikyti viltį, tikėjimą, meilę ne tik savo, bet ir kitų žmonių širdyse...

Mons. K.Senkus taip pat prisiminė savo vaikystę, kai vasaros metu, beganant avis, kiaules, galvijus, dažnai pasitaikydavo perkūnijų, kad išgąsdindavo žaibai ir reikėdavo skubėti namo, ir tik malda tą baimę nugalėdavo... Taip pat prisiminė, kad Žaliosios miške mėgdavo uogauti ir grybauti, tik kad grybus prastai pažino... Monsinjoro mintys nuklydo ir į didelį vaikystės sodą, kur čiulbėdavo devynbalsė lakštingala, ir jis, dar vaikas, mėgdavo tuos garsus pamėgdžioti... Patiko Kazimierui ir po medžius karstytis, nes nepasitaikydavo nukristi, o iš pačių medžių jam patiko ne tik ąžuolas, bet ir vaismedžiai, kur galima gauti skanių vaisių... Monsinjoras taip pat prasitarė, kad jam patinka visos gėlės, bet pačios gražiausios – lelija ir rožė, kurios kartu minimos kaip įvaizdžiai religijoje. Tai, pasak jo, paskatina palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie turi tokią gerą širdį kaip Švč. M.Marija, Dievo Motina, arba kaip kiti šventieji...

Pokalbio pabaigoje mons. K.Senkus „XXI amžiaus“ skaitytojams palinkėjo, kad jie visų pirma darytų reklamą šiam laikraščiui, kad reklamuotų ypač per parapiją, per klebonus, o pastarieji žmones paskatintų laikraštį ne tik užsiprenumeruoti, bet ir skaityti, nes jame yra tikrai labai solidžių, rimtų straipsnių, kuriuos perskaičius galima sakyti, kad žmogus jau kaip universitete pabuvęs, taip sakant – orientuojasi gyvenime...

Kaunas

© 2007 „XXI amžius“