|
Dar viena diskusija apie blogą patriotizmą
Vasario 16-oji puiki proga diskusijai, teigia autorius, iškėlęs primityviojo patriotizmo problemą (balsas.lt, 2007 02 13). Ji grėsminga, galinti nublokšti mus į inkvizicijos laikus.
Autoriaus valia rašyti, jeigu taip mąsto. Ir vėl pašaipiai minėti vargšes megztas beretes (paprastos moterys kokį nors šaltą sausį nenešiodavo skrybėlaičių, tai tiesa) ir perspėti silpną visuomenę, kurios istorinis mąstymas grindžiamas raudomis ir herojiškais pasakojimais.
Kažin, pamaniau sau, ar geriau būtų nulis istorinio mąstymo (pasitaiko) ir nulis patriotizmo (pradėjom rūpintis). O tas tiesmukas ir emocinis, kuris štai vadinamas primityviuoju, turi savo vertę, kitąkart skatina ir galvą padėti. Beje, tikriausiai (dar) pasitaiko ir primityvi, idealizuojanti meilė, ir tuomet kažin ar dera prislinkus prie ausies objektyviai nagrinėti mylimojo trūkumus. Bet grįžkim nuo meilės į kalkuliuojantį istorinį protą.
Čia turėčiau atsiprašyti autoriaus Rimo Bružo, kad pradėjau nuo žodinių priekabių. Jaunam ir skubančiam nesunku paslysti ant primėtytų patręšusių lapų tam tikro pasiūlyto žodyno, tai čia ne barnis, tik pastebėjimai. Jo straipsnis veikiau geras, nes paliečia keletą pamatinių problemų dėl pasididžiavimo savo šalies istorija ir ginkluotojo pasipriešinimo vertinimų. Galėjo pasirodyti bet kada, nebūtinai šv. Valentino išvakarėse.
Daliai žmonių išties norisi turėti tėvynės istorijoje moralinių atramų. Matyti ten šiokių tokių pergalių, o jų nebūna be pasiaukojimo, tad ir be aukų. Žalgirio mūšis, knygnešių gadynė, savanorių žygiai nepriklausomybės karuose tai juk ne raudos pergalės, juolab ne akla mitologija. Kažin ar kas piktintųsi pastaba, kad knygnešiai nešdavo ir spiritą, kad į Lietuvos kariuomenę 1919 metais greit pradėta šaukti ir privaloma tvarka, kad karuose būta ir išdavysčių, ir žalingų apsileidimų ir keršto. Patriotai gal ne tokie jau prasti begalviai piliečiai, kad atmestų paprastus dalykus, tik nereikia žuvusiųjų pasiaukojimo niekinti, kaip romane Žali. Ten tai nebuvo joks natūralus demitologizavimo procesas, deja.
R.Bružas paprastai sako, kad istorija tai moralinių apsisprendimų mūšio laukas; čia yra esminis vertingas pastebėjimas ir matymas. Kaip ir kvietimas nekvestionuojamus dalykus teisingą kovos tikslą sustiprinti žinojimu. Iš anuometinių apsisprendimų pirmiausia ir kilo selektyvus požiūris į visuotinę laimę arba nelaimę. Gerbtini vertinusieji garbę. Romantiškai būdavo verta dar ir tikėti, kad kam nusviro galva, to danguje laukia vainikas iš deimantų, nors žemėje lavono spardymas kerzavais batais. Neromantiškai, analitiškai nūnai svarstoma kraupi pasirinkimo dilema bei drama ištikdavo veikiau palūžusius, nuėjusius su priešu, negu tuos, kurie kovojo ir mirė tikėdami. Jų skausmas veikiau dėl tėvynės, ne dėl savo ribinės būsenos ir asmeninio likimo. Verta palyginti Kostą Kubilinską su Juozu Lukša-Daumantu (Laiškai mylimosioms), ir bus aišku.
Kaip reiktų skaityti R.Bružo teiginį: faktas, kad partizanai žudė civilius gyventojus? Galbūt kai kurie, kai kada, gal ne visi partizanai bet kuriuos civilius? Neabejoju, kad autorius mąsto normaliai, tik pasako atsainiai, neatsargiai. Atsitikdavo tai būtų kas kita, juk ne sistema, nekalbant apie sovietinius smogikus, kurie žudė valstiečius tyčia apsimetę partizanais. Ir posakis ginkluota kova be smurto nebūtų ginkluota kova veikiau žurnalistinis, negu istoriko. Jo neturėtume skaityti kaip visuotinio veiksmų lygybės ženklo, tuo karu tikrąja prasme, bemaž pateisinančio okupanto žiaurybes okupuotoje žemėje. Krieg ist Krieg, pasiteisindavo smurtaudami vokiečiai, o rusai vėl savaip: skiedros lekia, karas viską nurašys. Tik nežinau, kodėl nukentėjusieji turėtų dar ir teisinti skriaudėją. Dievas viską sustatys į vietą. Per šviesuomenę, anksčiau ar vėliau.
Vytautas LANDSBERGIS
© 2007 XXI amžius
|