Lietuvos ryto, TV3, L.Graužinienės ir L.Simučio tiesos
Vasario 6-11 dienomis Lietuvos rytas ir TV3 užpylė ant mano, ir ne tik ant mano, galvos didžiulę porciją šmeižto, paskelbė daug netiesos. Pasiūlyčiau išklausyti ir mano tiesą.
Seimo komisija buvusio savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti, kurioje liudyti buvau pasiprašęs, vasario pradžioje telefonu mane informavo, kad vasario 7 dieną norima išklausyti A.Pangonį, S.Adamonį, A.Stašaitį ir mane. Paklausė, kurią valandą norėčiau atvykti. Pasakiau, kad bendrauju su minėtais asmenimis ir greičiausiai atvažiuosime į Vilnių vienu automobiliu. Todėl nesvarbu, kas iš mūsų apklausiamas pirmas ar paskutinis.
Susiskambinau su minėtais bičiuliais, susitarėme dėl važiavimo į Vilnių. Norėdamas, kad komisija iš mūsų gautų kuo tikslesnės ir svarbesnės informacijos, pasiūliau prieš važiuojant susitikti ir pasidalyti prisiminimais, pasvarstyti, kuri informacija reikšmingesnė komisijos darbui, kad atsakinėjant į klausimus nereikėtų mikčioti: seniai buvo... neprisimenu... Kitu reikalu susiskambinęs su A. Petrusevičiumi, pakviečiau vykti ir jį. Susitarėme susitikti mano name vasario 5 dieną, t.y. tuoj po darbo, 18 val. Maždaug 20 minučių po 17 valandos tą dieną grįždamas iš darbo pas mus užvažiavo mano sūnus. Jam krito į akis sankryžoje stovinčios dvi lengvosios mašinos, kuriose sėdintys žmonės jį fotografavo ir filmavo. Vėliau TV3 vakaro žinių laidos informavo apie vėlai vakare įvykusį slaptą savanorių maišto organizatorių susirinkimą. Tarp tų slapukaujančių organizatorių matėsi ir mano sūnus, kuriam 1993-iaisiais buvo tik 13 metų. Netrukus vienas po kito atvažiavo kviestieji bičiuliai, taip pat pastebėję, jog yra fotografuojami ir filmuojami. Kadangi svečių mašinos liko gatvėje, sunerimome, jog gali bandyti jas apvogti ar nuvaryti. A.Stašaitis panoro pasižiūrėti į juos iš arti ir patraukė jų link. Aš ir A.Petrusevičius nusekėme iš paskos. Pamatę mus ateinant, šnipai išlipo iš mašinų ir mus fotografuodami bei filmuodami ėmė klausinėti, koks čia susirinkimas, ką mes aptarinėsime, ką nuspręsime ir pan. Aš pasakiau, kad esame privatūs asmenys privačioje vietoje, todėl neprivalome niekam aiškintis. Tačiau kas esate jūs ir kas jus čia atsiuntė šnipinėti, sužinoti būtų įdomu, smalsiai paklausiau. Prisistatė Lietuvos ryto žurnalistai J.Barzdžiuvienė ir A.Karaliūnas, fotografas L. Brundza bei TV3 žurnalistas J.Subatkis. Juokdamasis pasakiau, kad Lietuvos rytas jau sprogdintas, o taip akiplėšiškai elgdamiesi turbūt siekiate, kad ir TV3 kas nors susprogdintų. Neslėpsiu, kad turiu polinkį pasišaipyti iš kvailysčių. Tačiau kai pasišaipymas neataušino akiplėšų priekabiavimo, jau piktai pasakiau: O koks jūsų reikalas?! Ir nuėjau namo. Netrukus išvažiavo ir žurnalistai.
Manau, kad net ir kvailiausiam kvailiui aišku: kas ruošiasi sprogdinti nesigirs kiekvienam sutiktam. Deja, šie žurnalistai, matyt, humoro srityje neįgalūs. Lietuvos rytas ir TV3 paskelbė Lietuvai ir pasauliui, kad Simutis prisipažino sprogdinęs Lietuvos rytą ir grasino sprogdinti TV3.
Seimo komisijos pirmininkė L.Graužinienė mūsų pastangas pateikti komisijai daugiau vertingesnės, ne besikartojančios informacijos pavadino susimokymu. Išreiškė rimtą susirūpinimą dėl grasinimo sprogdinti. Tik gaila, kad Lietuvos ryto ir TV3 neteisėtai naudojamas telefoninių pokalbių pasiklausymas bei kišimasis į privatų žmonių gyvenimą jai nepasirodė svarbūs.
Įdomu, ar komisija išvadas Seimui teiks apsvarsčiusi informaciją, ar susimokiusi.
Skirtingos, labai skirtingos mūsų tiesos. O Lietuva tik viena.
Liudvikas Simutis,
Kovo 11-osios Akto signataras
Redakcijos prierašas. Ką gi, iš Kovo
11-osios Akto signataro, ilgamečio sovietinių lagerių politinio
kalinio Liudviko Simučio laiško-paaiškinimo matome, kaip nepriklausomos
Lietuvos žiniasklaida skubiai vejasi sovietinės tėvynės KGB vairuotą
spaudos modelį. Visuotinai pasmerkiant drąsesnį žmogų tada paprastai
būdavo daroma taip: padarius kratą disidento namuose ir jį suėmus,
kitos dienos svarbiausiame laikraštyje (Rusijoje tai būdavo Pravda
arba Komsomolskaja pravda, Lietuvoje Tiesa arba Komjaunimo
tiesa) pasirodydavo tiesą aiškinantis (šmeižikiškas) straipsnis,
teigiantis, kad toks ir toks yra imperializmo agentas, pasidavęs
kapitalistinių šalių specialiųjų tarnybų (kartais būdavo pateikiamas
kitas variantas šmeižikiškų buržuazinių radijo balsų) įtakai
šmeižia pasaulyje šviesiausią tarybinę santvarką su tikslu ją
silpninti ir todėl yra izoliuojamas nuo tarybinės visuomenės (pastarasis
teiginys dažniausiai būdavo nutylimas). Kaip rodo dabartinio gyvenimo
pavyzdžiai, išrastieji KGB metodai gana tiksliai atgaivinami (su
tam tikrais variantais) nepriklausomoje Lietuvoje su VSD pagalba
ne veltui šiam departamentui vadovauja niekaip nepašalinamas buvęs
KGB rezervininkas. Ir ankstesni įvykiai, ir L.Simučio sekimo pavyzdys
bei to sekimo organizatorių glaudus bendradarbiavimas su žiniasklaidininkais
rodo, kad įdiegiami KGB metodai. Čia dar reikia įvertinti žymiai
išaugusį sekimo technologijų lygį: pasiklausyti vienu metu VSD gali
dešimtis ir net šimtus tūkstančių laisvų (?) Lietuvos piliečių.
Ir, esant reikalui, tuoj pat perduoti apie juos papirktai žiniasklaidai.
Perduoti apie tuos, kuriuos dabartinė valdančioji grupuotė siekia
apšmeižti, buvusius laisvės kovotojus. Užsiundyti žiniasklaidininkai
filmuoja, fotografuoja, įrašinėja visa, kas sukompromituotų žmogų,
uždavinėja provokacinius klausimus, t.y. neteisėtai kišasi į žmogaus
privatų gyvenimą. L.Simučio ir jo pažįstamų atveju jau tą pačią
sąmokslininkų susitikimo dieną, vakare, TV3 televizija perdavė
šmeižikišką reportažą, kuriame tvirtino, kad Simutis prisipažino
susprogdinęs Lietuvos ryto redakciją ir rengiasi susprogdinti
TV3 televiziją. Kitos dienos ryte tokius panašius kliedesius trimitavo
ir pats Lietuvos rytas (buvusi Komjaunimo tiesa). Tikrai svarbų
pagalbininką, tiriant išgalvotus ir neišgalvotus nusikaltimus, nupirktų
žiniasklaidos banginių asmenyje susirado galingasis VSD. Tik, gaila,
kad Seimo komisija, pats Seimas, kitos valstybės institucijos tyli,
matydamos tokią įvykių eigą. Nejaugi valstybė pritaria KGB metodų
įdiegimui nepriklausomoje Lietuvoje?
© 2007 XXI amžius
|